Jonas Ohmanas: „Laisvė – nepaprastas reikalas“

„Brangūs broliai ir sesės lietuviai! Mes, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų „Aidar“ bataliono kariai, sveikiname jus su valstybės šimtmečiu. Dėkojame už jūsų pagalbą Ukrainai sunkiu metu. Ukraina ir Lietuva kartu! Šlovė Ukrainai! Šlovė Lietuvai! Didvyriams šlovė!“ – tokią žinutę Lietuvai perduoda švedų vertėjas, režisierius, žurnalistas, organizacijos „Blue/Yellow“ (paramos grupė Ukrainai „Mėlyna/Geltona“, – aut. past.) vadovas Jonas Ohmanas. Lietuvos vardo garsintojas įsitikinęs, kad Ukraina – Lietuvos ateitis: „Per Ukrainą galime parklupdyti Rusiją.“

„Lietuva yra Ukrainos Islandija“

Daugiau nei 20 metų Lietuvoje gyvenantis ir puikiai lietuviškai kalbantis švedas Jonas Ohmanas prieš kelerius metus įkūrė paramos Ukrainai grupę „Blue/Yellow“. Vežantis kariaujantiems kaimynams labdarą ir palaikantis ukrainiečių kovinę dvasią vyras už Lietuvos garsinimą buvo šalies prezidentės apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvai“.

– Kokia dabar situacija Ukrainoje?

– Organizacijoje „Blue/Yellow“ yra penki nariai, bet jei reikia, prisijungia daugiau žmonių. Mūsų veikla – specifinė, daug ko viešinti negalime, bet Ukrainai labai daug padedame. Kai kurie ukrainiečių daliniai mūsų dėka turi internetą, parūpiname naktinių taikiklių, neperšaunamų liemenių, šalmų, humanitarinės pagalbos vaikams, nukentėjusiesiems ir kt. Iš Lietuvos jiems esame perdavę bepilotį orlaivį. Iš įvairių dalinių ketvirti metai jaučiame dėkingumą. Už materialinę pagalbą ir moralinį palaikymą.

Ukrainoje dabar tokie pokyčiai, tokios jėgos veikia, kad žmonės keičiasi, supratimas keičiasi, valstybė keičiasi. Ne keičiasi, o KEIČIASI. Mes tikrai nežinome, kuo viskas baigsis, bet Ukrainoje būti, prisidėti prie jų laisvės siekimo – be galo prasminga. Ir mes nejuokaujame. Mes realiai kariaujame.

– O kokios karo baigties prognozės?

– Manau, kad esame konflikto viduryje. Karas dar vyks apie 3–4 metus. Po to bus veikiama kitaip. Karas yra politinis ir reikės politinėmis priemonėmis išsireikalauti tai, kas priklauso.

– O kaip Rusija į jus reaguoja?

– Oooo, kaip jie apie mus rašo. Yra, pvz., Rusijos kariuomenės laikraštis „Krasnaja zvezda“ („Raudonoji žvaigždė“, – aut. past.). Rašo, kad padedame užmušinėti Donbaso gyventojus, nešame mirtį ir pan. Čia yra įdomus istorinis momentas. Esu vartęs archyvuose spaudą ir matau, kad tai – tie patys pokario tekstai apie partizanus. Rašoma, kad mes esame banditai, kad žudome žmones. Įsivaizduojate – koks savotiškas komplimentas. Rusijos propaganda kartoja savo modelius.

O karas dabar stovi vietoje – Rusija siekia išsekinti Ukrainą. Per dieną žūva 1–2 Ukrainos kariai ir kokie 5 Rusijos kariai. Pasekmės labai jaučiasi. Nuo vaikų iki karių, vietos gyventojų. Pa-stebime, kad mūsų pagalba turi kur kas gilesnę prasmę. Teikiame jiems viltį, jie jaučiasi ne vieni. Nuvažiuoju ir sakau: „Reikia nugalėti.“ Jiems labai sunku, bet dėl palaikymo atsiranda vilties.

Lietuva ir Ukraina – labai panašios šalys, tačiau mes ir skiriamės. Lietuva 1990-aisiais labai sąmoningai pasirinko kitą kelią, kitą kryptį ir tuo keliu eina. Su savo problemomis, niuansais, emigracija, bet vis tiek eina. O Ukraina to aiškaus kelio nepasirinko. Dalis ukrainiečių norėtų gyventi demokratiškoje Europoje, tačiau dalis nusprendė gyventi paprasčiau. Juk sovietmečiu buvo jiems gyventi paprasčiau.

O laisvė – nepaprastas reikalas. Mes apie laisvę galime svajoti, fantazuoti, bet aš savo akimis matau, kokia laisvė yra brangi. Ji ne tik brangi, bet ir daug kainuoja. Ji vertinama ne tik pinigais. Ji kainuoja daug pastangų, laiko ir – iki kraujo...

– Lietuviai tai supranta?

– Lietuviai dabar ima rimčiau vertinti savo nepriklausomybės šimtmetį. Su visais siekiais, sėkmėmis ir nesėkmėmis. Ta sumokėta ir iki šiol mokama kaina yra didelė. Kaip bebūtų, aš manau, kad laisvė verta tos kainos.

Ukrainoje matau daug istorinių paralelių tarp to, kas vyko Baltijos šalyse 1918-aisiais. Šalis nori ištrūkti iš Rusijos imperijos, o bolševikai trukdo. Bet juk tai – nieko naujo. Ir po 100 metų matai, kad vyksta tas pats.

Lietuvis savo valstybingumą suvokia ūkiškiau nei ukrainietis. Suvokia, kad jei yra rimta valstybė, ir tvarka turi būti rimta. Ukrainietis labiau emocingas. Kartais to reikia, bet yra momentų, kai privalai nustumti emocijas į šalį ir mąstyti kitaip. Lietuvoje, žinoma, stebime keistų dalykų, bet yra stuburas, yra ES, NATO. O Ukrainoje gerų norų daug, protingų žmonių yra, bet jiems susivienyti sudėtingiau.

Tačiau noriu pasakyti labai svarbų dalyką. Kadaise Lietuvai labai svarbia šalim tapo Islandija. Ji pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Todėl Lietuva yra Ukrainos Islandija. Lietuva Ukrainai yra švyturys.

Per Ukrainą mes galime parklupdyti Rusiją. Tam, kad saugiai gyventume Lietuvoje, reikia Rusiją parklupdyti. Lietuvos prisidėjimas prie Ukrainos kovų – strateginis. Jei Ukrainai baigsis blogai, ateis Lietuvos eilė. Juk Rusija šiandien – iš esmės gangsterinė-bolševikinė valstybė.

Ukraina – Lietuvos ateitis

– Užsiminėte apie stebimus keistus dalykus Lietuvos valstybėje. Kokie jie?

– Kaip ten bebūtų, Lietuva, kaip ir daugelis Rytų Europos šalių, turi savotišką kolonijos statusą Europoje. Prasidėjo kalbos apie šalies prezidentų rinkimus ir vienas kandidatų – SEB banko, švedų banko, prezidento patarėjas Gitanas Nausėda. Nieko asmeniška – protingas vyras, bet švedų banko, kuris turi didelius svertus Europoje, atstovas – Lietuvos kandidatas į prezidentus? Čia kas? Lotynų Amerika? Panašiai kaip, tarkime, Amerikos banko atstovas kandidatuotų į prezidentus kokioje Kolumbijoje. Ką mes manytume tada? Pats reiškinys, kad taip vyksta, kad iš savo politinių kadrų nerandame tinkamų žmonių, – Lotynų Amerikos variantas. Negerai. Turime suvokti laisvę, nepriklausomybę, valstybingumo dėsnius. Politika – ne pinigai. Pinigų reikia, bet politika yra valia ir sumanumas tą valią įgyvendinti: susitarti, susitelkti, rasti kompromisus.

Į pinigus reikia žiūrėti labai atsargiai.

Esu ilgai Amerikos archyvuose nagrinėjęs jų nepriklausomybės reikalus nuo 1918-ųjų. Visada trūko pinigų. Nebūna, kad jų pakaktų. Pinigų trūkumas netrukdo tapti nepriklausomiems. Ekonomiškai silpna šalis gali rasti jėgų save realizuoti, pozicionuoti kaip stipri valstybė, tikra šalis, teikianti kitiems gerovę, turinti gerą įvaizdį. Tik reikia suprasti, kur žiūrėti. Skamba gal keistai, bet manau, kad Ukraina yra Lietuvos ateitis geopolitine, regiono svarbos prasme. Iš kur, jei ne iš Lietuvos, Ukrainai mokytis, kaip elgtis, kilus sudėtingoms vidinėms problemoms? Iš Vokietijos, Švedijos? Baltijos šalys turi panašią patirtį ir gali rasti bendrą kalbą, ką daryti. Reikia mąstyti regiono mastu.

Kas laukė istorijoje, tas ir lauks

– Kokį matote lietuvį, kuris gali save realizuoti Lietuvoje?

– Šiaip lietuvis turi mokėti kalbėti rusiškai, angliškai ir dar kokią nors kalbą. Pats jaučiu, kad dėl kalbų mokėjimo – o kalbu angliškai, vokiškai, švediškai, lietuviškai ir rusiškai – man smagu gyventi Lietuvoje. Mokėdamas kalbas, tu gali veikti įvairiapusiškai, kalbų nemokėjimas apriboja.

– Bet Lietuva, nors lietuviai ir nesimoko kalbų, kenčia dėl emigracijos.

– XIX amžiaus pabaigoje lietuviai emigrantai Amerikoje pateko į mėsos kombinatus. Ten buvo žiaurios sąlygos dirbti. Prieš šimtą metų lietuviai dirbo taip pat, kaip dirba dabar. Emigracija – nieko naujo. Žmonės visada važiuodavo. Važiuodavo sovietmečiu masiškai į Sibirą uždarbiauti. Emigracija – Lietuvos tapatybės dalis. Aišku, norėtųsi, kad žmonės keliautų, o ne išvažiuotų. Juk Lietuvoje tiek daug gerų dalykų.

– O, bendrai žvelgiant, kokie Lietuvos trūkumai?

– Vienas didžiausių Lietuvos trūkumų – apgailėtinas ryšys su išeivija. Man skaudu, kad žmonės išvažiuoja. Matau, kad jie galėtų čia gyventi, bet jie išvažiuoja. Žmonės gyvena ilgai su vaikais užsienyje, atsiranda skaudus momentas, kada reikia apsispręsti. Jie – nei paleisti, nei pakarti. Vadinti juos išdavikais ir sakyti, kad gerai, kad jie išvažiavo, – didelė klaida ir skriauda. Raginti grįžti žmones namo? Kur? Reikia tvarkyti savo kiemą, tada kviesti žmones. Reikia pradėti nuo savęs. Kol kas Lietuva nepajėgi sulaikyti išvykstančiųjų. Išvykti skatina ir baudžiauninko mentalitetas, nes lietuvaičiams vis dar turi vadovauti „ponas“.

Dar viena bėda – Lietuvoje daugelis dalykų daroma kažkaip pusiau. Tai, kas vyko 1918-aisiais ir 1990-aisiais, buvo dideli laimėjimai. O dabar laukiama. Kas laukė istorijoje, tas ir lauks.

– Lietuvaičiai dabar siūlo idėją Lietuvai.

– O kas ta idėja Lietuvai? Idėja jau yra, baikite su tais lozungais. Čia gyvenu, jei reikia – einu kariauti, kadangi aš žinau, kodėl. Pagrindas jau yra, man viskas aišku. Aktas pasirašytas prieš šimtą metų.

Lietuvoje reikia dar apmąstyti mokesčių politiką, sveikatos apsaugą, o visų pirma – perdaryti švietimo sistemą. Sena sistema nelabai noriai pasikeičia. Profsąjungos labai silpnos. Didelė klaida galvoti, kad „ponai“, tai yra tie, kurie kontroliuoja resursus, geranoriškai pasikeis.

Na, žiūriu į mokytojus, medikus ir nematau lyderių. Nematau aiškios, gilesnės idėjos, kaip veikti, kad pakeltų profesijų statusą.

Kartais lietuvių, na, nekovingumas, kalbant apie bendrą gerovę ir jos kūrimą, mane stebina – iki kokio lygio lietuviai gali būti lėkšti. Lietuviai nori gyventi savo vienkiemyje, o kas bendra – tegu kažkas už juos įveda tvarką. Ir mano, kad jie gudrūs. Tiesa ta, kad čia atsiras tokių, kurie norės iš to „gudrumo“ užsidirbti, ar iš vidaus, ar kitur. Užsienio investicijos – aišku, gerai, bet kartu tai būdas paversti jus absoliučiai priklausomais.

– O ką gali padaryti lietuviai dėl savo valstybės gerovės?

– Pirmiausia – vertinti vienas kitą. Gerbti, skatinti, mylėti, nuteikti pozityviai. Lietuviai dažnai apsisaugo tarsi šarvais ir šiukštu kitam nepatars, ką jis gali geriau padaryti. O viešoji erdvė – katastrofa. Kai grįšiu iš Ukrainos, pradėsiu lietuviais užsiimti. Pradėsiu nuo švietimo, nes švietimas yra viskas. Žmogus turi lavintis visą gyvenimą. Persikvalifikuoti, mokytis naujų įgūdžių, pvz., kalbų. Yra trys prioritetai: vaikas mokykloje turi nebijoti, išmokti suvokti kontekstus ir išmokti kurti.

Kai lankausi mokyklose, klausiu vaikų, kurie jų planuoja išvykti iš Lietuvos, o kurie galvoja pasilikti. Pusė pakelia rankas, kad išvyks. Kodėl? Nes nieko gero čia nėra. Vadinasi, jie jau išmoko, kad Lietuva neturi ateities. O tie kiti vaikai kažkodėl sako, kad pasiliks, kad Lietuvoje jie turi viską, jiems nieko netrūksta. Čia man jau darosi įdomu, kodėl vaikai taip skirtingai mąsto? Bet kuriuo atveju kol kas reikia užsiimti Ukraina, bet, matau, po to jau teks užsiimti Lietuva.