Jonas Lukošaitis palieka Katyčių seniūno kabinetą

Švenčiant Valstybės dieną katytiškiai garbingai išlydėjo Katyčių seniūno pareigas paliekantį Joną Lukošaitį. Jis šias pareigas ėjo nuo 2015 metų pabaigos. Jau įvyko konkursas, yra aiškūs du kandidatai, vieną iš kurių seniūnu paskirs Šilutės r. savivaldybės administracijos direktorius.

Prieš susitikimą su Jonu Lukošaičiu teko susirasti 2015 m. gruodžio mėnesio įvykio Katyčiuose aprašymą: kaip seniūnu paskirtą J. Lukošaitį sutiko bendruomenė, sveikino svečiai. Tuometinis Žemaičio Naumiesčio seniūnas Jonas Budreckas J. Lukošaitį pavadino keturgubu kolega: abu – agronomai, buvę ūkių vadovai, abu – Jonai, o dabar – ir seniūnai…

„Pamarys“ pakalbino Joną LUKOŠAITĮ.

– Štai įvyko konkursas, Katyčiai sulauks naujo seniūno. Sakote, kad jį iš dviejų pasirinks Savivaldybės administracijos direktorius…

– Konkurse galėjo dalyvauti visi, šįkart buvo net 8 pretendentai. Netrukus liko 7, iš jų du į konkursą neatvyko, pavardės žinomos, nėra paslapties. Gal kas dokumentų nesusitvarkė, gal kas ir pabūgo… Taip ir liko vienas vietinis seniūnijos gyventojas, kitas – iš toliau. Visai netrukus Katyčiai turės naują seniūną. Pamenu, dirbau tuometiniame „Nemuno“ žirgyne agronomu, iš ten atvykau vadovauti Katyčių tarybiniam ūkiui, kelerius metus išdirbau. Teko padirbėti ir muitinėje, Žemės ūkio banke, „Molupyje“. Štai prabėgo puspenktų metų, kai dirbu Katyčių seniūnu. Galiu pajuokauti: sugrįžau padaryti to, ko nespėjau būdamas Katyčių tarybinio ūkio direktoriumi. Tikslą turėjau tokį: jeigu žmogus atvažiuoja į Katyčius, turi būti taip, kad norėtų dar čia sugrįžti. Manau, per tą trumpą laiką man pavyko tą padaryti. Net Rusijos konsulato vadovė, atvykusi ir pasigrožėjusi mūsų Katyčių miesteliu, akmenimis grįsta aikšte, sakė atradusi labai gražią ir istoriškai ypatingą vietą Lietuvoje. Man smagu priminti, kad pavyko sutvarkyti Katyčiuose aplinką, viešąsias erdves. Pasirūpinome, kur gali sportuoti vaikai, jaunimas, kur gera pažaisti mažiesiems. Sutvarkyta bažnyčia. Dar sovietmečiu mudu su šviesios atminties Adomu Čižausku pasirūpinome, kad evangelikų liuteronų bažnyčią įtrauktų į kultūros paveldo objektų sąrašą. Pamenu, vykome pas evangelikų liuteronų vyskupą Kalvaną. Sutarėme. Tai vadinu pradiniu įdirbiu, kad Katyčių istorija atgimtų. Išpjovėme senus medžius, likusieji nebegožia šios bažnyčios grožio. Gražus, iš toli matomas statinys. Ir centrinę Katyčių aikštę tvarkėme. Čia vyksta pagrindiniai mūsų šventiniai renginiai, Lietuvos 100-metį čia paminėjome, būta daug ir kitų švenčių. Tokia aikštė miestelio centre – retenybė, grožis, tarsi gyvas mūsų istorijos puslapis. Juk per Katyčius ėjo istorijos kelias, kuriuo mus pasiekė Kristijono Donelaičio, Martyno Mažvydo ir kitų skleista šviesa. Katyčius mini ir pasakodami Švėkšnos, Šilutės istorijas, yra sąsajų ir su visu Klaipėdos kraštu. Turime Katyčiuose ir šviesuolių kapų. Ir jie neužmiršti. Įdomi Katyčių istorija, joje minimas ir Vydūnas, gausybė kitų šviesuolių, anų metų visuomeninės įvairios organizacijos, draugijos. Ta istorija yra atspirties taškas, ką verta atgaivinti, sutvarkyti, paminėti… Anais laikais Katyčiuose buvo daugiau gyventojų negu sovietmečiu. Turėjo net savo apšvietimą, dujas, tvenkinius, dvi plytines, malūnus, buvo restoranų, kelios parduotuvės, paštas, gaisrininkų komanda, netoliese – muitinė. Miestelis klestėjo, vykdavo didžiausi turgūs…

– Taip, turtinga ir įdomi Katyčių istorija. O kuo dabar garsūs Katyčiai?

– Pavyko iš pagrindų atnaujinti seniūniją. Yra mokykla, kultūros namų salė ir erdvės. Kaip minėjau, sutvarkytos viešosios erdvės. Šalia seniūnijos yra jaukus ir žalias parkelis su lauko scena. Pavasarį aplinkui evangelikų bažnyčią išlikusiose kapinaitėse ir parkelyje žemė pasidengia dangaus žydrumo cylių žiedais. Miestelyje sutvarkyta ir išasfaltuota ne viena gatvė, nutiestos nuotekų trasos. Tvarkėme senąsias kapinaites: inventorizuota, įtraukta į registrą. Išplėtėme viešųjų erdvių plotus, yra kur susirinkti benduomenei. Dėl to tarėmės, viską planavome, apgalvojome. Atnaujinome tvenkinį, sutvarkėme jo aplinką: galima maudytis, yra suoleliai, gultai, tualetai. Įveista žuvų, vaikai pratinasi žvejoti. Pertvarkėme bendruomenės namus, kur įrengta sauna. Pastatyta varpinė. Stubriuose įrengtas mažojo golfo aikštynas. – Ar yra Katyčių krašte tvirtų ūkininkų, stambių ūkių? – Mūsų krašto žemės nėra labai derlingos, tad čia daugiau auginama gyvulių. Gal trys ūkiai yra didesni, kiti – mažesni, kur dirba tik šeimos nariai. Mat dideliam ūkiui reikia daug žemės, o kai ji nėra derlinga, labiau apsimoka laikyti gyvulius, parduoti pieną.

– Ar bėra namudininkų? Pavyzdžiui, batsiuvys, kalvis…

– Nėra siūvančių batus, nėra… Vienas žmogus turi automobilių remonto servisą. Ten remontuoja automobilius, dažo. Dirba gerai, ne prasčiau už automobilių servisus miestuose. Jis pats daug išmano ir viską padaro. Yra dvi parduotuvės. Yra dvi bažnyčios, turime mirusiųjų šarvojimo patalpas. Jos suremontuotos, atnaujintos. Tvarkome vidinius laiptus, kad žmonės galėtų užlipti į koplyčią. Reikia ir šildymo, ir kondicionierių. Dabar į koplyčią tenka lipti priešgaisriniais laiptais, reikėtų lifto. Pirmajame statinio aukšte yra šarvojimo patalpos. Subūrėme katalikų bendruomenę, kuri ir rūpinsis šio pastato priežiūra, tvarkymu, kad būtų galima pritraukti lėšų kitiems darbams. Jau užsakyti langai, jie bus pakeisti. Katyčiai priklauso Žemaičių Naumiesčio katalikų parapijai. Pavyko pasiekti, kad miestelyje veiktų 50 vietų senelių namai. Sėkmingai jie veikia, yra net laisvų vietų. Turime mokyklą, veikia dvi vaikų darželio grupės. Lyg ir norėtųsi darželį plėsti, bet kol kas yra 16 vietų, sunku numatyti, kiek tų vietų gali prireikti. Į tėvų ir senelių sodybas sugrįžta gyventi vaikai, anūkai. Kai kurie perka sodybas. Dabar gal 2-3 parduodamos sodybos bėra likusios… Žmonės kaimyniški, susigyvenę, vieni kitus pažįsta, vardais vadina, į kiemą išėję vieni kitus kalbina, mat kaime erdvės gardais neaptvertos. Bendrystės čia
kaip ir daugiau negu dideliame mieste. Mažiau susvetimėjimo. Ir užeina vieni pas kitus, pasėdi, pasikalba. Vis kalbu, kas pavyko, ką padarėme. Prie to pridursiu, kad visi mūsų darbai yra seniūnijos bendruomenės ir pagalbininkų nuopelnas. Visų mūsų, jokiu būdu ne tik mano, kaip seniūno.

Štai su Šilutės „Žibų“ statybų bendrovės savininku ir vadovu Steponu Kazlausku Stoniškių mokykloje vienoje klasėje mokėmės, net viename suole sėdėjome. Ta anų metų draugystė tęsiasi ir dabar. Steponas yra kilęs iš Stubrių. Jaučiame ir kitų Katyčių krašte užaugusių ir kitur įsikūrusių gerų žmonių pagalbą, branginame tai. Pats gyvenu Katyčiuose, mano sodybą visi žino. Prireikus užsuka ir savaitgalį ar per šventes, į kabinetą ateina ne tik su reikalu, bet ir pasikalbėti, išsipasakoti…

– Bet juk yra ir socialinės rizikos šeimų, kur auga vaikų, yra dažnokai taurelę kilnojančių, dirbti nenorinčių?

– Yra ir tokių. Nemažai norinčių girtauti, bet triūsti nemėgstančių… Gaunantieji pašalpas ateina dirbti viešųjų darbų. Tik mažai džiaugsmo iš jų: neretai sugadina patikėtą techniką, kurią suremontuoti kainuoja brangiau nei vertas jo padarytas darbas. Bet ūkininkai darbininkų susiranda. Beje, nemažai darbininkų iš Katyčių vežiojama į darbą statybose, į baldų gamyklas, kitur. Mokytojai važiuoja dirbti į Žemaičių Naumiesčio, Vainuto gimnazijas. Yra dirbančių net Vilkyškių pieninėje, kitur Pagėgių krašte. Gabūs žmonės gauna nemenkus atlyginimus. Įmonių transportu nuveža į darbą, parveža į namus. Sakyčiau, darbo yra daugiau negu žmonių.

– Tai jūs ne katytiškis?

– Netoli Vilkyškių gimęs, užaugęs Rukuose, šalia Stoniškių, dirbęs tuometiniame „Nemuno“ valstybiniame žirgyne nuo 1996 metų.

– Dabar turėsite daug laiko, galėsite keliauti po pasaulį…

– Gal ir pakeliausiu. Žmona Marytė yra mokytoja, mes jau esame nemažai kur apsilankę. Ne visada pavykdavo išvykti kartu – vis tie darbai. Amerikoje gyvena brolis, nemažai giminaičių pasibarstę ir Europoje, ir Kanadoje. Sūnus Stasys su šeima gyvena Airijoje. Karantinui pasibaigus, žada parvykti, pasidžiaugsime anūkais.