Jogaila ant 100 zlotų banknoto

Bulvare sutiktas seniai matytas bičiulis, nustebęs ir keistai į mane žvelgdamas, paklausė: „Tai tu dar gyvas?“ „Taip, – atsakiau, – nesiruošiu dar.“ „Bet juk pasakojai, jog širdies ritmas sutrikęs, kraujo spaudimas aukštokas?“ – tęsė jis. Atsakiau, jog širdies ritmą atstatė, kraujo spaudimą reguliuoja vaistai. „Bet juk ne visad pavyksta tą ritmą atstatyti, vaistai nepadeda?“ – nenusileido bičiulis. „Na, man pavyko“, – nutariau kuo greičiau nutraukti nemalonų pokalbį.

Susitikimas privertė pamąstyti, ar yra gyvenime kas nors svarbesnio už sveikatą. „Pinigai“, – pasakys tūlas. Prisiminiau Vudžio Aleno palyginimą, jog pinigai svarbesni už sveikatą. Jis pateikė dargi pavyzdį.

Pirkėjas parduotuvėje nusipirks gabalą mėsos ir, pasigyręs savo sveikata, paprašys, ar negalėtų už tą pirkinį atsiskaityti, atlikdamas dešimt atsispaudimų. Pardavėjas, aišku, nesutiks, nebent būtų visiškas kvailys. O turintysis pinigų iškart atsiskaitys ir keliaus namo nešinas mėsos gabalu.

Man patinka platus palinkėjimas: „Visko, ko trokšta širdis.“ Kartą jubiliejaus šventėje, kai jubiliatui šito buvo palinkėta, viena moteriškė dar pridūrė: „Ir pinigų!“ „Pinigai – labai svarbus dalykas. Ypač kai jų neturi“, – sakė Erichas Marija Remarkas. Ar yra, ko nebūtų galima nusipirkti? Sveikatos? Bet gydytojas tuoj paklaus: „Kas jums sakė, kad sveikatos nenusipirksi?!“ Nors pats palinkėjimas pinigų, kaip ir visi kiti palinkėjimai, kad ir priskiriamas neišsipildančių kategorijai, vis tiek yra malonus.

Mano jaunystės laikais kalbėti apie pinigus tarsi buvo nemoralu. Nors gerai prisimenu vieno žydo pamoką, kad, norint turėti eurą, reikia gauti ne 99 centus, o 100 centų, ir jeigu to vieno cento trūks, euro neturėsi. Anglijoje netgi du čiaupai: iš vieno bėga šaltas, iš kito – karštas vanduo. Dorai nusiprausi tik užkimšęs kriauklę ir prisileidęs ją vandens.

Pradedant garsiu ansamblio ABBA kūriniu, priskaičiavau veik dešimt dainų pavadinimu „Pinigai, pinigai“... Ekonomistai mus moko, kaip elgtis su pinigais, taupyti. Kaip tame anekdote, kai restorane vakarą leidusiam muitininkui padavėjas atnešė sąskaitą. Muitininkas žiūrėjo, žiūrėjo į ją, po to pakėlė akis į padavėją ir paklausė: „O kur pinigai?“

Žmonės skundžiasi, kad neturi pinigų. Tačiau nekilnojamojo turto kainos, eilės prekybos centruose liudija kitką. Susimąstai, jog jei dabar tiek norinčiųjų kažką pirkti, kiek jų būtų, jei pinigų turėtų... Vienoje televizijos laidoje papasakojo, jog galima pirkti netgi orą.

Jau nuo 1961 metų JAV įstatymai numato, kad savininkai, kurių namai yra žemesni nei toje teritorijoje leistinos pastatų aukščio ribos, taip pat yra erdvės, lygios namo sklypo dydžiui, savininkai. Kitaip sakant, jeigu jums priklausantis namas, esantis Manhatane, yra keturių aukštų, o toje vietoje leidžiama statyti dešimties aukštų namą, jums priklauso teisė į likusius šešis aukštus – bet kada galite savo namą paaukštinti arba tą oro erdvę parduoti kitiems. Tokią situaciją sukūrė nekilnojamojo turto rinka. Suprantama, kad pirkti „orą“ ypač apsimoka tokiose vietose, kur iš pastatų viršutinių aukštų atsiveria gražūs vaizdai. Susapnavau, kad Šiauliuose toks įstatymas irgi priimtas. Sapne išvydau aukštą aukštą miestą.

Žinomas posakis, kad nereikia turėti daug pinigų, bet turėti tiek, kad galėtum ką nori nusipirkti. Ir nusipirkti kuo pigiau. Kad lietuviai, gyvenantys netoliese sienos su Lenkija, vyksta ten prekintis – jokia naujiena. Truputį nustebau, kai šiauliečių bičiulių šeima papasakojo, jog, pasikvietę dar vieną draugų šeimą, vyko į Palenkę. Vargu ar jiems ta kelionė atsipirko. Apsiperkant Lenkijoje, sako, galima sutaupyti apie 30 proc., kiek išleistum Lietuvoje (kai kas sako, kad net 50 proc., bet, manyčiau, šie perdeda). Pridėjus kuro išlaidas, abejoju, ar daug sutaupysi. Tad norintiesiems vykti patariau jungtis prie ekskursijų – kažką pamatyti, na, ir apsipirkti. Žodžiu, ekskursija su laiku pirkiniams.

Tiesa, tokia kelionė dažnai tampa keistoka, kai Seinuose prie paminklo vyskupui Antanui Baranauskui gidas pasakoja apie jo veiklą šiame Palenkės miestelyje, o turistai šnabždasi: „Tai kada pagaliau į prekybos centrą?“ Šiaip jau sakoma, kad žmogus turi ne tik kūną, bet ir sielą, čia pajunti, jog žmogus turi ne tik sielą, bet ir kūną.

Šiandien džiugu, kad dar niekad su Lenkija mūsų nesiejo tokie glaudūs ir draugiški ryšiai. Mus vienija kova už laisvę, Palenkei parinktas istoriją atspindintis herbas – Lenkijos baltasis erelis ir Lietuvos Vytis viename skyde, surėmę galvas, mąstome apie pagalbą Ukrainai, na, aišku, ir mūsų pirkėjai lenkams tinka ir patinka.

Kas Lenkijoje atsiskaito ne banko kortelėmis, tie keičia pinigus ir moka zlotais. Dėl euro įvedimo Lenkijoje, paklausus nuo paprasto kaimo žmogaus ar darbininko iki valdininko, visi atsako: „Niekados.“ Man ypač gražus 100 zlotų banknotas su Jogailos atvaizdu. Nors netikėtai įdomus faktas, jog būsimas Lietuvos didysis kunigaikštis, o vėliau Lenkijos karalius nemokėjo skaičiuoti, tad pinigų nesuskaičiuodavo. Neišmoko nei skaityti, nei rašyti. Ir štai toks sutriuškina Vokiečių ordiną Prūsijoje.

Arčiausiai Lietuvos sienos esančiame didesniame Suvalkų mieste visi lietuvių keliai veda prekybos centro „Kaufland“ link, o jis yra išvažiuojant iš miesto link Lietuvos arba atvirkščiai – įvažiuojant į Suvalkus. Prie jo dažniausiai ir stoja čion atvykę apsiprekinti lietuviai. Suvalkuose yra ir kitų prekybos centrų (net po keletą): „Lidl“, „Biedronka“ (lietuviškai „Boružėlė“), „Tesco“ (šis Suvalkuose itin didelis). Mačiau automobilių stovėjimo aikštelėje priešais prekybos centrą, kuri nebuvo didelė ir visi automobiliai netilpo, todėl dalis atvykusiųjų juos statė šalia rampos, skirtos priimti atvežtas prekes, kabėjo užrašas didelėmis lietuviškomis raidėmis: „Neužstatyti.“ O viena pardavėja, kai visa mūsų grupė sugūžėjo į parduotuvę, manęs paklausė: „Kas ten pas jus Lietuvoje dedasi?“

Grįžtant iš Lenkijos, visi skaičiuoja, ko prisipirkę ir kiek sutaupę. Kas ypač krito į akis: makaronai (500 g) – 1,29 PLN (apie 0,3 Eur), kvietiniai miltai (1 kg) – 1,19 PLN (0,28 Eur), pieniškos dešrelės (1 kg) – 5,96 PLN (1,39 Eur), kiaulienos kumpis (1 kg) – 12,99 PLN (3,03 Eur), bananai (1 kg) – 3,99 PLN (0,93 Eur)... Štai kaimynė ypač džiaugėsi konservuotų žalių žirnelių indeliais, už kurių vieną mokėjo 0,42 Eur, o Lietuvoje toks kainuotų veik eurą. Kitas jau įsivaizdavo smaližiaujantis šviežia antimi už 2,56 Eur ir obuoliais 0,30 Eur, kuriais papuošė paruoštą antį.

Vištienos krūtinėlės gerbėja ypač savo pirkiniu nesidžiaugė, nes mokėjo 4,28 Eur, nors, sakė, Lietuvoje tai būtų kainavę apie 6 Eur. Anot jos, vis šis tas. Veik visi pirko sviestą – 200 g kainavo 1,19 Eur. Kava, kuri pas mus kainuotų 11 Eur, Lenkijoje kainuoja 6 Eur. Būtų galima lyginti ir lyginti, bet pagūglinkite „Kainos Lenkijoje“ ir viską sužinosite.

Grįžtant iš Suvalkų, drauge važiavusio kaimyno norėjosi paklausti, kiek metų Seinuose darbavosi A. Baranauskas ir ką ten gero nuveikė, bet neklausiau, nes yra klausimų, kuriuos verta nutylėti. O baigsiu pamąstymus apie pinigus prisipažinimu, jog bent aš, skaičiuodamas pinigus, jaučiuosi nejaukiai, tarsi šalia stovėtų velnias.