Jie stovėjo prie Elektrėnų savivaldybės ištakų

2020 m. Elektrėnų savivaldybė švenčia 20-uosius savo gyvavimo metus. Ši sukaktis diktuoja naują temą – apie žmones, kuriuos galima vadinti mūsų savivaldybės kūrėjais.

Vienas jų – Kęstutis Vaitukaitis, nuo pirmųjų savivaldybės gyvavimo metų (su ketverių metų pertrauka) ėjęs savivaldybės mero pareigas. Su Elektrėnų politikos veteranais kalbantis apie keliolikos metų senumo įvykius nuolat minima ir Broniaus Pargaliausko, tuomečio Trakų r. mero pavaduotojo, pavardė. Šie du žmonės labai daug prisidėjo, kad mes, elektrėniečiai ir apylinkių gyventojai, turėtume atskirą savivaldybę.

Situacija kėlė nepasitenkinimą

Pradžioje būtina priminti, kad 1960 m. įkurti Elektrėnai pirmiausia priklausė Vievio rajonui, o šį panaikinus tapo Trakų rajono dalimi. Daugelis ilgiau gyvenančių Elektrėnuose prisimena, kaip miestelėnai anuomet kone kiekviename žingsnyje jautė didesnę ar mažesnę mūsų miesto diskriminaciją. Su ja buvo susiduriama skirstant biudžetines lėšas, planuojant naujas statybas, tiesiant kelius ir tvarkant gatves. Norint sutvarkyti net smulkiausią reikalą, tekdavo 30 km dardėti iki rajono centro – Trakų. Dėl to būdavo dvigubai apmaudu, kadangi Elektrėnuose gyventojų buvo kone tris kartus daugiau, be to, rajono biudžetą papildydavo įspūdinga pinigų suma, kurią mokesčių pavidalu sumokėdavo Lietuvos elektrinė ir kitos stambios aplinkinės pramonės įmonės. Painiavą didino ir aplinkybė, jog nemažos dalies Elektrėnuose buvusio nekilnojamojo turto savininke buvo Lietuvos elektrinė, kurios ilgametis direktorius Pranas Noreika pagrįstai buvo vadinamas miesto šeimininku. Būtent tokią padėtį rado jaunas inžinierius K. Vaitukaitis, 1988 m. atvykęs gyventi ir dirbti į Elektrėnus.

Nenutolo nuo vietos savivaldos reikalų

1958 m. Antanavo kaime (dab. Kazlų Rūdos savivaldybė) augęs ir ten mokyklą pradėjęs lankyti K. Vaitukaitis, brandos atestatą gavo Pilviškių vidurinėje mokykloje (dab. Pilviškių „Santakos“ gimnazija). Praėjus vos penkeriems metams po studijų Kauno technologijos universitete (buv. Kauno politechnikos institutas) K. Vaitukaitis pradėjo savo profesinę karjerą Elektrėnuose – buvo paskirtas kapitalinės statybos skyriaus meistru Lietuvos elektrinėje. 1992 m., tapęs Trakų rajono valdytoju, K. Vaitukaitis pasuko į politiką. Šiandien jį drąsiai galime vadinti labai patyrusiu savivaldybininku, nes tik ketverius metus, būdamas Seimo nariu, ilgametis Elektrėnų meras ir tarybos narys buvo šiek tiek nutolęs nuo vietos savivaldos reikalų.

Pirmosios savivaldos institucijos

Ruošdamasis susitikimui ant popieriaus lapo buvau susirašęs keliolika, mano nuomone, svarbių klausimų, tačiau pašnekovas pats pradėjo pokalbį, ir ne nuo 2000 m., savivaldybės įkūrimo metų, bet nuo ankstesnių įvykių, kai Seimui priimant bei keičiant teisės aktus mūsų mieste atsirado pirmosios savivaldos institucijos – Elektrėnų deputatų taryba, jos rinkti viršaičiai Remigijus Indrašius, Albinas Mikalauskas, kurių įpėdiniu tapo Trakų rajono mero potvarkiu paskirtas seniūnas Antanas Šalkauskas, tas pačias pareigas einantis ir dabar. Šias institucijas ir jose dirbusius žmones K. Vaitukaitis prisiminė ne atsitiktinai, nes būtent jų veikla dėjo pagrindus būsimai Elektrėnų savivaldai. Prakalbus apie tai, kada ir kokiomis aplinkybėmis gimė konkretūs planai kurti atskirą administracinį vienetą – Elektrėnų savivaldybę, prelegentas paminėjo 1994 m. priimtą Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą ir atitinkamas pataisas Vietos savivaldos įstatyme. Būtent šie teisės aktai teisiškai pagrindė politikų sumanymą suskaldyti tuo metu veikusias 56 miestų bei rajonų savivaldybes į mažesnes. Pagal šį iki galo taip ir neįgyvendintą planą Lietuvoje turėjo būti įkurta apie 90 mažų savivaldybių.

Asmeninis politikų indėlis

Šių teisės aktų priėmimo svarbą mini ir kitas mano pašnekovas – Bronius Pargaliauskas, 1949 m. Zabielų kaime (Plungės r.) gimęs žemaitis, gyvenimo verpetų atneštas į mūsų kraštus. Nuo 1997 m. B. Pargaliauskas dirbo vietos savivaldoje – ėjo Trakų rajono mero pavaduotojo pareigas. Jo papasakotoje istorijoje labiau akcentuojamos asmeninės to meto politikų pastangos kuriant bei įgyvendinant savivaldybės atsiradimo planus. Galima drąsiai tvirtinti, kad tuo požiūriu susiklosčiusios aplinkybės elektrėniečiams buvo palankios: didžiausi šio sumanymo entuziastai – K. Vaitukaitis (1996–2000 m. buvęs LR Seimo nariu) ir B. Pargaliauskas, Trakų rajono mero pavaduotojas, užėmė aukštus bei įtakingus postus ir galėjo daryti ženklią įtaką vykusiems procesams. Nevalia užmiršti ir fakto, kad B. Pargaliauskas buvo Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) partijos, iki 2000 m. pabaigos dominavusios tiek Seime, tiek Vyriausybėje, nariu. Paklausti, kodėl būtent Elektrėnai buvo pasirinkti vienu iš naujai steigiamos savivaldybės centrų, abu pašnekovai mini tas pačias priežastis – miesto dydis, ekonominis potencialas ir geografinė padėtis. Nėra abejonių, kad liko ir nepaminėtų, tik lietuviškai politikai būdingų priežasčių. Tuo metu politikos Olimpe – Seime sukęsis K. Vaitukaitis prisiminė ir kitus, dienos šviesos taip ir neišvydusius planus, kurie galėjo kitaip nulemti Elektrėnų raidą. Vienas iš tokių – atskirai nuo Vilniaus atkurti istorinę Trakų apskritį, į kurią įeitų ir Elektrėnai. Šiam sumanymui puoselėti buvo susibūrusi neformali iniciatyvinė grupė, kurioje, be K. Vaitukaičio, buvo dideli Trakų patriotai Juozas Vercinkevičius, Sigita Nemeikaitė ir kt. Beje, ir pats ilgametis Elektrėnų meras neslepia savo sentimentų Trakų kraštui.

Aistros dėl naujos savivaldybės įkūrimo

Kalbant apie mūsų savivaldybės atsiradimą, būtina prisiminti ir neįgyvendintą planą įkurti atskirą Vievio savivaldybę. Šis sumanymas irgi turėjo savų privalumų, jį palaikė Vievyje rinkta Seimo narė Danutė Aleksiūnienė. Pasak K. Vaitukaičio, Vieviui tapti atskiros savivaldybės centru sutrukdė vienintelė aplinkybė – per mažas atstumas nuo Elektrėnų (vos 10 km skirtumas tarp dviejų savivaldybių centrų įstatymų leidėjams pasirodė negalimas). Ne mažesnės, dažnai ir didesnės aistros dėl būsimo administracinio vieneto įkūrimo virė Vilniaus apskrities administracijoje bei rajonuose, kurių teritorijos dalys turėjo būti priskirtos Elektrėnams. Visa tai puikiai prisimena B. Pargaliauskas, visuomeniniais pagrindais dirbęs Elektrėnų savivaldybės steigimo koordinatoriumi. Šias funkcijas jam buvo patikėjęs tuometis Vilniaus apskrities viršininkas Alis Vidūnas. Ir nors abu vyrai priklausė vienai partijai – Tėvynės sąjungai, tačiau, kaip prisimena B. Pargaliauskas, apskrities galva visaip vilkino daugelį organizacinių darbų ir reikėjo didžiulių pastangų, siekiant įtikinti A. Vidūną vieno ar kito darbo reikalingumu. Visiškai suprantama, kad Elektrėnų savivaldybės atsiradimas nežavėjo nei Trakų, nei Kaišiadorių, nei Širvintų, nei Vilniaus rajono politikų. Būtent dalis šių rajonų žemių ir turėjo sudaryti naujosios savivaldybės teritoriją. Pasak B. Pargaliausko, tik kaišiadoriečiai, nemaža dalimi paprotinti šiame mieste gyvenančio tuomečio Seimo nario Kęstučio Jakelio, palankiai sutiko naujosios kaimynės gimimą. Piestu prieš elektrėniečių planus stojo Trakų rajono valdžia, nes būtent iš šio rajono planuota paimti didžiausią teritorijos dalį – Vievį, Kazokiškes, Semeliškes, Beižionis su plačiomis apylinkėmis. Puse lūpų B. Pargaliauskas paminėjo mažai kam žinomą sumanymą prie mūsų savivaldybės prijungti pusiaukelėje tarp Vievio ir Kernavės esančio Airėnų kaimo apylinkes. Panašu, kad tuomet lemiamą vaidmenį suvaidino daugiatautė šios Lietuvos dalies gyventojų situacija. Beje, šis faktorius nemaža dalimi lėmė ir tai, kad 2000 m., pradėdamas administracinę vietos savivaldos reformą, Seimas apsiribojo vos kelių naujų savivaldybių įsteigimu. Tais metais, be Elektrėnų savivaldybės, susikūrė Visagino, Kazlų Rūdos, Pagėgių ir Rietavo savivaldybės.

Ne partinė priklausomybė svarbiausia

Kaip sausai rašoma oficialiame Elektrėnų savivaldybės interneto puslapyje, „savivaldybė įkurta vykdant 1999 m. gruodžio 21 d. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 4.14 straipsnių papildymo ir 5 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr.VIII-1493“. Tačiau iki jos funkcionavimo pradžios reikėjo nuveikti daugybę organizacinių darbų, kurių priešakyje daugeliu atveju buvo abu pašnekovai. Visų pirma, reikėjo surinkti būsimoje savivaldybės administracijoje dirbsiančius žmones. Tiek K. Vaitukaitis, tiek B. Pargaliauskas, paklausti, kokią įtaką tam turėjo partinė priklausomybė, nedvejodami atsakė, jog praktiškai jokios. Į naująją darbovietę visų pirma buvo perkelti visi elektrėniečiai, dirbę Trakų rajono administracijoje, kiti darbuotojai buvo pasirinkti atsižvelgiant į jų dalykines bei asmenines savybes. Nors pokalbio metu apie tai ir nebuvo minėta, tačiau tiek šių eilučių autorius, tiek kiti žmonės, turėję reikalų su Trakų ir Elektrėnų valdininkais, vieningai teigia, kad šių mentalitetas, požiūris į pareigų atlikimą bei interesantus skiriasi kaip diena nuo nakties.

Net ir 15 metų praėjus galima teigti, kad daugelis Elektrėnų valdininkų nesusirgo lietuviškai biurokratijai būdingomis ligomis – pasipūtimu, arogancija, įpročiu lenkti nagus tik į save. Mano pašnekovai vardija ir kitus naujosios savivaldybės įkūrimo privalumus. Nors Elektrėnai paveldėjo beveik 12 mln. Lt skolų, vis dėlto mokytojams, kultūros ir medicinos darbuotojams anksčiau nuolat vėlavę atlyginimai pradėti mokėti laiku. Po truputį imtas gaivinti iki tol neveikęs baseinas, prasidėjo kultūros centro renovacija. K. Vaitukaitis su šypsena primena, kad bene pirmasis aiškiai matomas naujojo mero darbas buvo žvyrkelio į Pastrėvį asfaltavimas…

Paskutinį tašką mūsų savivaldybės atsiradimo istorijoje padėjo 2000 m. kovo 19 d. įvykę savivaldybių rinkimai, po kurių susiformavo 25 narių savivaldybės taryba. Į ją buvo išrinkti septynių politinių partijų atstovai, tarp kurių – abu mano pašnekovai. Ir nors tolesnė K. Vaitukaičio ir B. Pargaliausko politinė karjera susiklostė skirtingai, tačiau tai jokiu būdu nėra priežastis pamiršti jų indėlį kuriantis Elektrėnų savivaldybei.

Audrius Jurgelevičius

Straipsnis spausdintas savivaldybei švenčiant 15 metų jubiliejų.