Jėzuitų veiklos Lietuvoje amerikietiškieji kalneliai

Per 450 jėzuitų misijos Lietuvoje metų ugdymo srityje nuveikta daug rimtų darbų, pasiekta ryškių rezultatų. Tačiau jų kelią sunkino mūsų krašto istorijos vingiai, prie kurių taikytis privalėjo ir Jėzaus draugijos nariai. Prof. Arūnas Streikus, doc. Liudas Jovaiša, t. Antanas Saulaitis SJ diskusijoje „Ugdymas Lietuvos jėzuitų misijoje: istorinė patirtis“ kalbėjo apie esminius iššūkius, tekusius jėzuitams, ir gebėjimą prisitaikyti prie vis naujų aplinkybių.

LDK visuomenė laikėsi ant jėzuitiškų pamatų

Gegužės viduryje Vilniaus universitete vyko konferencija „Jėzuitų ugdymas siekiantiems daugiau“. Tai vienas iš renginių, kuriais jėzuitai pažymi savo misijos Lietuvoje 450 metų jubiliejų. Jėzuitai į Vilnių atvyko 1569-aisiais ir savo veiklą pradėjo nuo mokyklos. Vos dviejų aukštų name Universiteto gatvėje tilpo ir koplyčia, biblioteka, jėzuitų celės, ir pirmosios klasės.

Jėzuitų ugdymas prasidėjo, kai šv. Ignacas Lojola ir pirmieji jėzuitai įvertino ugdymo galią, keičiant žmones ir visuomenes. Todėl jie nuoširdžiai ėmėsi šviečiamojo darbo, išvystydami tuo metu visiškai naują platų tarptautinį mokyklų tinklą. Jėzuitiškas švietimas iki šiol vertinamas labai palankiai, anot diskusijos moderatorės Gabrielės Bernotienės, jame yra kažkokių burtų. Kokių?

„Mokyklos yra jėzuitų kraujyje“, – pabrėžė t. A. Saulaitis. Jis pasakojo, kad Paryžiaus universiteto – pirmųjų jėzuitų mokslo židinio – ugdymas tapo sektinu pavyzdžiu, kurį po pasaulį išplitę jėzuitai ėmė skleisti savo įkurtose mokyklose. Prisidėjo ir asmeninės savybės, kurias vertina jėzuitai: turėti tikslą, su pagarba žiūrėti į žmones, su meile žiūrėti į pasaulį, norėti padaryti pasaulį geresnį.

1569 m. su tokiais kilniais tikslais pirmieji jėzuitai atkeliavo ir į Vilnių. Jų buvo vos keturi, tačiau ši grupelė sparčiai išaugo: po metų nuo Vilniaus kolegijos atidarymo jėzuitų buvo jau 17, o dar po metų jų skaičius išaugo iki 34. „Vilnius yra ankstyviausia ir reikšmingiausia vieta dėl to, kad kolegija gavo universiteto teises ir buvo ilgiausiai LDK gyvavusi ugdymo įstaiga iki draugijos panaikinimo“, – pasakojo docentas L. Jovaiša.

Universiteto plėtra buvo sparti: XVIII a. viduryje dėstytojais dirbo apie 100 jėzuitų. Kitų pareigos buvo pagalbinės: studijų sistemos ir tvarkos prižiūrėtojai, studijų prefektai, sielovadininkai, kuravę studentų draugijų veiklą. Orientuodamiesi ne tik į pedagogiką, bet ir į sielovadą, jėzuitai ugdė lyderius – nuo XVIII a. vidurio Vilniuje, buvusiame Naručio viešbutyje, veikė jėzuitų kilmingųjų kolegija, kurioje buvo ugdomas LDK visuomenės elitas.

Kaip aiškino L. Jovaiša, jėzuitai kūrė klasikines humanitarinio tipo gimnazijas – novatoriškas mokyklas, sukurtas renesanso humanistine dvasia: „Jėzuitų ugdymas buvo labai reikšmingas Lietuvos visuomenei, kadangi jėzuitiškos mokyklos dominavo.“ Šį kelią praėjo ištisos LDK visuomenės kartos. „Tai parodo ir jėzuitų reikšmę visuomenei, ir kartu atsakomybę, kiek ta sistema padėjo ugdyti tuos brandžius visuomenės piliečius ir kokie buvo šios sistemos trūkumai“, – sakė jis.

Užduotis atkurti draugiją – vienam žmogui

Pasaulyje 1773-ieji žinomi kaip draugijos panaikinimo metai, tačiau įdomu tai, kad LDK rytinėje dalyje, patekusioje į Rusijos imperijos sudėtį, oficialiai ordino panaikinimo dokumentas nebuvo paskelbtas, tad veiklą ten darbavęsi jėzuitai ir toliau tęsė, tačiau kitoje šalies teritorijoje jėzuitų veikla buvo sustabdyta. „Nors vėliau visa Lietuva pateko į Rusijos imperijos sudėtį, visgi toje teritorijoje jėzuitai savo veiklos neatnaujino. O 1820 m. visi jėzuitai netgi buvo išvyti iš šalies. Tada turėjome vakuumo šimtmetį, kuris buvo svarbus pasauliui, bet jį mes praleidome“, – pasakojo istorikas.

Naują lapą jėzuitams versti teko 1920 m., kai Lietuvos nepriklausomybė vėl buvo atkurta. Atsikurti norėjo ir jėzuitai, tik šįsyk misijai Lietuvoje atgaivinti buvo atsiųstas vienas žmogus – t. Jonas Kipas SJ. Kadangi Vilnius buvo užimtas lenkų, valstybinės įstaigos kūrėsi Kaune, čia buvo pradėtas ir jėzuitų veiklos atsikūrimo kelias. Anot A. Streikaus, iš išsivysčiusių vietų čionai atvykęs jėzuitas patyrė kultūrinį šoką, bet sugebėjo gana greitai pritapti, išmokti mūsų kalbą ir, net metams nepraėjus, ėmė kurti gimnaziją. Išties visuomenėje buvo pripažįstama, kad tik jėzuitai gali atkurti katalikiškąjį ugdymą, nes kitose švietimo įstaigose būta pedagogų socialistų...

Tėvo Kipo įkurta Kauno jėzuitų gimnazija netrukus tapo elitine – nors pats tėvas kritikavo esą per silpnus kai kuriuos dėstytojus, įstaigą lankė politinio, akademinio ir kultūrinio Kauno elito atžalos. Be to, anot kun. A. Saulaičio, gimnazijoje laikytasi tokio principo – blogus mokinius ne šalinti, bet ieškoti, kaip jiems padėti atsistoti ant kojų. Šiuo požiūriu universalus ir dorybinis jėzuitų ugdymas skyrėsi nuo pasaulietiškų švietimo įstaigų.

Sovietų palikti randai

Rodos, vėl pradėjus kilti aukštyn, žemyn jėzuitus nutempė 1944 m. antrąsyk šalį okupavę sovietai. „Jie vos ne per dieną viską sunaikino“, – apgailestavo prof. A. Streikus. Tačiau net ir tuomet jėzuitų pasiekti ugdymo rezultatai buvo ryškūs: jų dėka jėzuitiškose mokyklose išugdytų žmonių pasipriešinimas sovietizacijai buvo stipresnis, o dalis kunigų perėjo į kitas mokyklas ir tęsė savo misiją. Jėzuitai buvo pogrindinio kunigų ugdymo stuburas: sovietinei valdžiai nežinant, jie parengė nemažai naujos kartos kunigų.

Kol Lietuva, o kartu su ja ir jėzuitai turėjo pergyventi sudėtingus istorijos etapus, t. A. Saulaitis savo misiją vykdė už Lietuvos ribų, o grąžintas į gimtinę buvo 1997 m. Tėvas mėgsta pabrėžti, kad iš „normalaus pasaulio su normalaus pasaulio išsilavinimu, supratimu ir kultūra“ jis atvyko į posovietinio laikotarpio nualintą Lietuvą.

Kaip pasakojo tėvas, matėsi, kad mokytojams sunku persilaužti ir vietoj buvusios kietos sistemos taikyti palankesnę mokiniams, liberalesnę ugdymo sistemą, o apie katalikiškas mokyklas jie neturėjo išvis jokio supratimo. Pasak A. Saulaičio, mokytojams teko organizuoti daug kursų, mokymų, pokalbių, siųsti į kitas šalis, kad jiems pavyktų suvokti, kokia yra jėzuitų misija, veiklos ypatybės, vertybės apskritai.

Mokiniams – tik geriausios sąlygos

Istorikas L. Jovaiša išskyrė kelis švietimo aspektus, kuriais apskritai pasižymėjo Jėzaus draugija. Pirma, jų įsteigtose mokyklose dėstė ne vien jėzuitai, bet ir pasauliečiai mokytojai. Antra, be tikybos, daug dėmesio mokantis buvo skiriama ir kitiems pasaulietiniams dalykams. Trečia, kiekvienas būsimas jėzuitas žinojo, kad kažkurį laikotarpį dirbti šviečiamąjį darbą teks ir jam – praktikos mokyklose jiems privalomos.

Pristeigę daugybę mokyklų skirtinguose pasaulio kraštuose, jėzuitai skleidžia savo mokymą. Ar Lietuvoje ir, tarkime, Australijoje jis toks pat, ar ne?

Svarstydamas apie tai, t. A. Saulaitis prisiminė popiežiaus Pranciškaus mintį – reikia tvirtai laikytis esminių dėsnių, o visa kita galima pritaikyti. Kitose šalyse, pasak kunigo jėzuito, gali būti kita sistema, nuotaika, kitoks bendravimas tarp studentų, todėl labai svarbu matyti asmenį, suprasti jo esamą padėtį ir pagal tai jį ugdyti. Taip pat ugdyti bendradarbiavimą, kad mokiniai siektų ne tik asmeninių aukštumų. Bendradarbiavimo, pagarbos kitam žmogui aspektas, kaip patikino t. A. Saulaitis, labai svarbus ir į jėzuitų mokyklas priimant dirbti pasauliečius.

Jį papildydamas, istorikas L. Jovaiša patvirtino, kad jėzuitų ugdymas visuomet buvo lankstus – dar LDK laikais jie atsižvelgdavo į vietos aplinkybes: pvz., tėvai norėjo, kad jų vaikai mokytųsi tų kalbų, kurių nėra ugdymo programoje, bet kurios svarbios tuometiniu laikotarpiu – tai buvo rusėnų ir vokiečių kalbos. Arba būdavo atsižvelgiama į kitas vietos ypatybes. „Nereikia drausti mūsų mokiniams mokytis šaudyti iš lanko, nes ši tauta pratusi prie tokios pramogos, tačiau draudžiama, kad strėlės būtų su geležies antgaliu“, – Austrijos jėzuitų provincijolo prieš Vilniaus kolegijos atidarymą paliktas instrukcijas pirmajam Vilniaus kolegijos rektoriui pacitavo L. Jovaiša.

Švietimą puoselėjantys jėzuitai ugdymui negailėjo nei žinių, nei lėšų. Net tarpukario Lietuvoje Kauno jėzuitų gimnazijoje stengtasi įsigyti pačius geriausius prietaisus, kad mokiniai galėtų būti kuo geriau supažindinti su pasauliu.

„Tuomet jie turėjo tikrai geriausią įrangą mokiniams ugdyti“, – akcentavo A. Streikus. Šiuo atveju išryškėja tam tikra lietuvių jėzuitų spraga: kadangi tai buvo vokiečių jėzuitų iniciatyva, lietuviai jėzuitai, ypač t. Benediktas Andruška, nelabai suprato, kam tokie didžiuliai pinigai leidžiami įrangai, jei vietoj to galėtų būti pastatyta dar viena bažnyčia...

Patys jėzuitai, nuvykę į misijų vietas, yra prašomi dalytis informacija apie tenykštę kultūrą, gamtos ir kitas ypatybes pasaulietine prasme. „Tos žinios nebūdavo padedamos į stalčių, jos būdavo greitai perduotos“, – teigė istorikas, pridurdamas, kad jėzuitai nebuvo pirmieji misionieriai apskritai, tačiau pirmieji, dalijęsi savo atradimais ir žiniomis apie pasaulio vaizdą.