Jėzuitai – gyvenimo išbandyti eruditai

Kunigas Mindaugas Malinauskas SJ išbandymų stoka gyvenime skųstis negalėtų: teko ir ligoninėje padirbėti, ir sienas statybose griauti, ir laužyti liežuvį svetimos kalbos žodžiais, ir užsienin nukeliauti. Išbandymai jį pasivijo po apsisprendimo tapti jėzuitu. Ties kiekvienu juo pliusiuką padėjęs kunigas dabar užtikrintai sako savo pašaukimu neabejojantis, bet pripažįsta, kad paslysti ir suklupti, keliaujant kunigystės link, galima nesunkiai. Kuo ypatinga jėzuitų pasaulėjauta?

Naujas ordinas – naujas žvilgsnis į mokslą

16 a. pasaulyje atsirado naujas katalikų ordinas – Jėzaus draugija. Įkūrė jį ispanas Ignacas Lojola, siekęs pasišvęsti Viešpaties tarnystei. Sužeistas viename mūšyje, jis atsidūrė ligos patale ir begydamas užsinorėjo pasinerti į riterių romanus, tačiau, išskyrus knygas apie Kristų ir šventuosius, kitokių skaitinių pilyje nebuvo. „Jis suprato, kad kai mąsto apie romanus, jam būna linksma tuo metu, bet ateina sausra po to. O kai skaito apie Kristų, tarnystę, šventuosius, jam būna džiaugsmo ir tuo metu, ir dar ilgesnį laiką“, – apie Jėzuitų ordino užuomazgas pasakoja kunigas.

Nejučia atėjo suvokimas, kad Ignaco kelias – tarnystė Kristui. Išsilavinęs kunigas su pirmaisiais jėzuitais norėjo vykti į Šventąją Žemę musulmonams skelbti tikėjimo tiesų, tačiau dėl vykusio karo popiežius paragino juos likti ir kunigauti savo žemėje. „Jėzuitai ėmė steigti mokyklas, universitetus, kurie tapo labai populiarūs, nes buvo nemokami ir labai geros kokybės“, – teigia M. Malinauskas SJ. Prieš 450 metų tuo įsitikinti galėjome ir mes, kai čionai atvykę jėzuitai Vilniuje įkūrė mokyklą, virtusią universitetu. Geriausiu šalyje jis laikomas iki šiol.

Kur slypi jėzuitų stiprybė? Anot kunigo Malinausko SJ, jėzuitai išsiskiria kitokiu žvilgsniu į mokslą: ugdo plačių pažiūrų, plataus mąstymo asmenybę: „Kad ne tik būtų mokslo žmogus, bet galėtų ir tarnauti žmogui, kad būtų ne tik teoretikas, bet ir praktikas, kad būtų ne tik protingas, bet ir tikintis.“ Šia filosofija grindžiamas ugdymas jėzuitų mokyklose, todėl jas baigę mokiniai neretai pasižymi lyderių savybėmis.

Atrasti Dievą visur

Nepaprasta erudicija išsiskiria patys jėzuitai. Jų formacija trunka apie 20 metų, o šis laikotarpis, anot M. Malinausko SJ, gausus išbandymų ir tikėjimo patikrinimo. Jų kelyje praktika visada eina greta teorijos, todėl jėzuitai gali užsiimti įvairia veikla: astronomija, matematika, medicina ir pan., ir kartu mokyti, dėstyti, profesoriauti. Bet iki tol jėzuitų gyvenimo mokyklą būtina pereiti jiems patiems. Kokia ji?

Kunigas pasakoja, kad pirmiausia jaunuolis turi trokšti tarnauti Dievui ir Bažnyčiai: „Pagrindinis jėzuitų tikslas yra skelbti tikėjimą ir padėti žmonėms atrasti dvasinę paguodą.“ Apsisprendusio stoti į naujokyną vaikino laukia pokalbis apie gyvenimą su keturiais jėzuitais, kurie savo nuomonę vėliau išreiškia provincijolui. Tik jis sprendžia, ar naujasis narys bus priimtas į Jėzaus draugiją. Išgirdęs „taip“, jaunuolis dvejiems metams patenka į naujokyną, kur laukia mokslai apie šv. Ignacą, jo gyvenimą, jėzuitų pašaukimą ir pan., o pirmieji metai užbaigiami nemenku iššūkiu – 30 dienų dvasinėmis pratybomis.

Kasdien keturis kartus mąstoma apie tam tikrus dalykus (jiems skiriant po valandą), Dievo žodį, Jėzaus gyvenimą, kaskart į kiekvieną iš jų žvelgiant vis giliau. Viskas vyksta tyloje, su niekuo nebendraujant (nebent tik su savo dvasiniu vadovu). Tuomet žmogui atsiveria prasmės atsakymai. „Jis išmoksta pasirinkti“, – sako kunigas jėzuitas. Dar svarbiau – jis išmoksta atrasti Dievą visuose dalykuose. „Atrasti kiekvieno momento prasmę: ar dabar džiugus momentas, ar liūdesys, netektis – visur atrasti, kokia yra to prasmė. Kai to išmokstama, žmogus tampa tvirtesnis ir tampa lengviau gyventi“, – aiškina M. Malinauskas SJ.

Antrieji metai naujokyne skirti gilintis į jėzuitų oficialiuosius tekstus, gyvenimo ordine tvarką – mokomasi regulų. Metai baigiami trijų įžadų – skaistybės, neturto, paklusnumo – davimu.

Įdomusis etapas – eksperimentai

Būsimieji jėzuitai per formacijos laikotarpį gauna krūvą išbandymų ir už naujokyno sienų. Kunigo Malinausko SJ pasakojimu, jėzuitų kelyje sutinkami šeši eksperimentai arba kitaip – tam tikra praktika. Pirmoji – darbas ligoninėje. „Turi dirbti kaip paprastas slaugytojas su įvairiais pacientais. Aš pats dirbau Vilniaus universitetinėje ligoninėje su įvairiais ligoniais. Reikėdavo ir apiplauti, ir nuskusti, ir pakalbinti, ir pamaitinti. To reikia, kad jėzuitas suprastų, ar sugebės tokį iššūkį įveikti, ar atras džiaugsmą visur, net ir tokiais momentais“, – sako jis.

Po to jėzuitai persikelia į mokyklas ir atlieka praktiką jose, mokydami, padėdami vaikams. Trečiasis eksperimentas vyksta tyloje – tai jau minėtosios dvasinės 30 dienų pratybos. Pabuvus vien su savo mintimis, būsimiesiems jėzuitams tenka imtis darbo įrankių. „Man teko statybose dirbti: griauti ir atnaujinti seną pastatą“, – prisimindamas šypsosi M. Malinauskas SJ. Padirbėjus tenka pasitikti penktąjį eksperimentą ir be pinigų leistis į piligriminę kelionę. Apie mėnesį jaunuoliai eina vieni, prašydami maisto, pagalbos, pavėžėti ar priimti nakvynei. „Ne kiekvienas gali taip išgyventi“, – priduria jis. Eksperimentų etapas baigiasi užsienio kalbos studijomis svetimoje šalyje.

Vėliau dar 2–3 metus jėzuitai kremta filosofijos mokslus užsienyje, po kurių grįžta į Lietuvą ir darbuojasi mokykloje. Dar vėliau pasineria į teologijos studijas, trunkančias maždaug 3–4 metus. Kunigas pasakoja, kad ir tuo metu tęsiamos įvairios praktikos. Jam pačiam teko dirbti su proto negalią turinčiais vaikais vaikų namuose. Ir dar tiroliečių kalba, mat studijavo Austrijoje. Pabaigęs šias studijas, jėzuitas priima šventimus ir tampa kunigu. Bet ir čia, kaip sako M. Malinauskas SJ, dar ne mokslų pabaiga. Toliau seka papildomos studijos, kurias pasirenka pats kunigas pagal reikiamybę toje vietoje, kurioje tarnauja. Galiausiai savo formaciją jėzuitai baigia vadinamaisiais trečiaisiais naujokyno metais užsienyje, kuomet vėl pasineria į dvasines pratybas, vyksta praktikos ir tik po to duoda galutinius įžadus. „Tai įvyksta po 15–20 metų“, – nusišypso kunigas ir vardija keturis įžadus: skaistybės, neturto, paklusnumo ir ypatingo paklusnumo popiežiui misijų klausimu (pvz., dabartinė jėzuitų misija pasaulyje yra dirbti su pabėgėliais).

Maištininkas, paliestas Dievo

Išsimokslinusiems ir universaliems jaunuoliams lengviau pritapti visuomenėje net ir tuo atveju, jei nusprendžia atsisakyti jėzuito kelio. Beje, pasak pašnekovo, netgi daugiau nei pusė jaunuolių nepasiryžta iki galo eiti pasirinktu keliu. „Daug atkrenta arba po naujokyno, arba po filosofijos studijų. Nes labai svyruojama nuo teorijos iki praktikos, tad teoretikas neatlaiko praktikos, o praktikas – teorijos, – atsidūsta kunigas, pridurdamas, kad jėzuitai niekada nebūna palikti vieni – visą kelią jie turi savo dvasinius vadovus, su kuriais kalbasi, guodžiasi. – Matyt, kai kuriems jau ilgą laiką kažkas kirbėjo viduje ar slėpė savo emocijas ir niekas nepadėjo praeiti jiems šito etapo.“

Į kunigystę galėjo nepasukti pats M. Malinauskas SJ, nors nuo pat vaikystės su šeima bažnyčioje būdavo dažnas svečias. Pareigą lankytis Dievo namuose paauglystėje nuplovė maišto ir protesto banga. Sunkus laikotarpis nepatiko pačiam jaunuoliui, todėl į rankas draugas įbruko knygą apie Dievą, kurioje jam įstrigo viena mintis – jeigu melsiesi, gali įvykti pasikeitimas: „Aš pradėjau melstis, norėdamas pasikeisti, ir kažkas įvyko, kad aš atradau tikėjimą, kuris vis didėjo.“

Netrukus vaikinas prisijungė prie tikinčio jaunimo ir uždavė sau klausimą: „Koks mano gyvenimo kelias?“ Sugalvojo: norėjo tapti pranciškonu, bet negalėjo įstoti, tad pasirinko mažąją kunigų seminariją Telšiuose, kur išties atrado kunigystės džiaugsmą. Tačiau viso būsimo laiko praleisti tik parapijoje nesinorėjo, todėl vėliau pasirinko Jėzuitų ordiną. Šis sūnaus pasirinkimas mamai nustūmė akmenį nuo širdies. „Kai aš streikavau – tada buvo jai liūdniausia. Tad mano pasirinkimas eiti į seminariją, paskui į vienuolyną jai buvo didžiausia šventė, – mena jis. – Buvo keista tik giminėms, kurie labai mažai tiki. Gal net nenormalu atrodė.“

„Jei kas nors ima tikėti, tai tik per ašaras“

Visi minėtieji išbandymai ir studijos M. Malinauską SJ užgrūdino, tad jis sėkmingai perėjo šį sunkų kelią ir buvo įšventintas kunigu. 2014 metais jis dirbo ir Šiauliuose. Atsigręžęs į praeitį, įvardija vieną sunkiausią etapą – ir tą jau gavus kunigo vardą. Anot pašnekovo, ilgas darbas be poilsio tapo neracionalių jo sprendimų priežastimi. Prireikė sulėtinti tempą ir ieškoti ramybės. Šypsodamasis atskleidžia, kad nebuvo paprasta ir prisijaukinti svetimų kalbų žodžius, studijuojant užsienyje.

M. Malinausko SJ formacijos etapas jau eina link pabaigos – dabar jis Romoje gilinasi į dvasingumo teologijos doktorantūros studijas. Savo gyvenimo keliu jis neabejoja – tvirtai taria, kad kunigystė yra jo pašaukimas. Jėzuitas išmoko į kiekvieną sunkumą žiūrėti kaip į laikiną ir nedvejodamas kreiptis pagalbos į bendruomenės narius, sukirbėjus bent mažiausiai dvejonei.

„Man labai patinka, kai būna būrys žmonių, ypač jaunesnių, kai vyksta stovyklos, renginiai, kur galiu kažką pasakyti, kažką duoti žmonėms, o jiems atsiveria galimybės, jie nurimsta. Kartu giedoti, dainuoti, nes aš skambinu ir gitara, yra didelis džiaugsmas“, – pasakoja jis. Beje, kunigą labai džiugina jaunimo įsitraukimas į tikėjimą, nors, kaip žinia, mūsų visuomenėje daug religingesni yra vyresnieji, šią patirtį atsinešę iš savo vaikystės. Pasak pašnekovo, besimelsdami ir tęsdami savo šeimos tradiciją, mūsų tėvai, seneliai nurimsta, atranda stiprybę, o bažnyčioje retai ar išvis nesilankančiam jaunimui Dievo namai siejasi su niūrumu. „Jie neturi to jausmo, kad iš tikėjimo gali pasisemti jėgų, nurimti. Nes tai paliečia labai gilias mūsų gelmes, kuriose visko būna“, – sako kunigas.

Įvairiausių, net ir neigiamų, jausmų paletė viduje neleidžia iki galo atsiverti Dievui, tačiau kunigas ragina nebijoti šios dvasinės kovos. „Jei kas nors ima tikėti, tai tik per ašaras. Turi kažkas atsileisti, išeiti kažkoks gumulas ir tada žmogus pajunta išsilaisvinimą. Ir vėl ima melstis, ir vėl pajunta laisvę. Atsiranda gilus skonis ir troškimas tikėti. Tuomet dingsta niūrumas, jie nebemato pilkos, šaltos bažnyčios ir pajunta tikėjimo skonį. Bet turi įvykti atsivertimas, išlaisvinimas“, – tikina M. Malinauskas SJ.