Jėzuitai – diplomatiškieji tikėjimo nešėjai (II dalis)

Pirmojoje dalyje rašėme apie jėzuitą Mateo Ričį, tapusį Kinijos imperatoriaus dvariškiu, ir apie vienuolį Robertą de Nobilį, Indijoje subūrusį „krikščioniškųjų brahmanų“ bendruomenę. Tačiau XVI–XVIII a. Jėzaus draugijos nariai misijinę veiklą vykdė ne tik Tolimuosiuose Rytuose. Pietų Amerikoje jie įkūrė muzikos valstybę.

Nuo užnuodytų strėlių išgelbėjo muzika

Jau prieš kelis šimtus metų jėzuitai mokėjo pritraukti kitatikius prie katalikų tikėjimo. Tam pasitelkdavo ne kardą ir prievartą, o mokslo žinias ir tai, kas vietos žmonėms buvo patrauklu. Pavyzdžiui, Pietų Amerikoje, Paragvajaus regione, misionieriai pastebėjo, kad vietiniai žmonės mėgsta muziką, tad ja naudojosi, plėsdami misijų veiklą.

Barsena ir Angulas buvo pirmieji jėzuitai, 1585 m. atvykę į Paragvajų. Į nepažintą kraštą jie atkeliavo iš Bolivijos. Iš pradžių vienuoliams nesisekė užmegzti kontakto su vietiniais gvaranių ir čikitos genčių indėnais. Jie bijojo baltaodžių ir gynėsi nuo jų užnuodytomis strėlėmis. Veikiausiai indėnai jėzuitus laikė portugalų ir ispanų kolonistais, kurie nuolatos puldinėjo čiabuvius, siekdami paversti juos vergais ir užgrobti žemes.

Kartą indėnai išgirdo jėzuitus giedant giesmes ir vis dažniau ateidavo jų pasiklausyti. Pastebėję puikią indėnų klausą ir nepaprastus gabumus muzikai, misionieriai suprato jos svarbą čiabuvių gyvenime. Be to, indėnai buvo gabūs ne tik muzikai, bet ir menams, amatams.

O kolonijinės valdžios pakantumas vergovei vis didėjo – ji netgi buvo skatinama. Toks požiūris privertė jėzuitus imtis ryžtingų veiksmų. 1607 m. Jėzuitų provincijolas Toresas pradėjo viešai protestuoti prieš indėnų išnaudojimą. Jėzuitams pavyko gauti Ispanijos karaliaus Pilypo III leidimą kurti nepriklausomą indėnų valstybę Paragvajuje.

Nė vieno sukilimo ar perversmo

Muzikos valstybę sudarė redukcijos – indėnų ir vienuolių bendrai valdomos teritorijos. Redukcijos turėjo nuo 3 000 iki 7 000 gyventojų. Greitai redukcijų skaičius išaugo iki 30, o visos valstybės gyventojų skaičius – iki 150 tūkstančių.

Valdymo organo funkcijas čia vykdė jėzuitai ir pačių gyventojų išrinktos tarybos. Kiekvienoje redukcijoje gyveno po du tris jėzuitus ir veikė indėnų išrinkta taryba. Taryba prižiūrėdavo ir palaikydavo viešąją tvarką redukcijoje, teisdavo prasikaltusiuosius. Jėzuitai atliko patarėjų, mokytojų, kompozitorių, architektų ir kitų specialistų funkcijas. Be kita ko, jie buvo vieninteliai ryšininkai su užsieniu. Ispanai neturėjo teisės įžengti į redukcijos teritoriją, tad indėnų išaugintas ar pagamintas prekes pardavinėjo jėzuitai.

Įdomu tai, kad nuo valstybės sukūrimo 1610 m. iki jėzuitų ištrėmimo 1767 m. nebuvo nė vieno sukilimo prieš valdžią arba valstybės perversmo.

Galiojo savitos taisyklės

Muzikos valstybėje galiojo savitos, jėzuitų ir indėnų sukurtos taisyklės.

Pavyzdžiui, kai jaunuolis tapdavo vyru, jis iš bendruomenės gaudavo žemės sklypą. Jį per savaitę galėdavo dirbti tris dienas, kitas tris turėjo dirbti bendruomenei priklausiusią žemę. Darbas buvo privalomas visiems, tačiau moterims lengvesnis ir ne ilgesnis kaip 8 val. per parą. Be to, niekas nedirbdavo sekmadienį – tai buvo poilsio diena.

Darbo vaisiai atitekdavo indėnams. Ispanijos karalius iš bendruomenės gaudavo pagalvės mokestį, o jėzuitams mokėdavo kuklią rentą. Visos pajamos buvo skiriamos darbo įrankių gamybai ar jiems įsigyti, amatininkų dirbtuvių tobulinimui, bažnyčių, mokyklų ir gyvenamųjų patalpų statybai. Dar vienas išskirtinis šios valstybės bruožas – čia buvo panaikinta mirties bausmė.

Jėzuitų vadovaujama valstybė suklestėjo, jos gyventojai praturtėjo. Ypač daug pelno nešė gerai išvystyta gyvulininkystė ir arbatos eksportas. Deja, turtingai gyvenanti muzikos valstybė tapo puikiu taikiniu iš Brazilijos plūstantiems plėšikams ir vergvaldžiams.

Įsteigė indėnų miliciją

Nuolatiniai puldinėjimai privertė jėzuitus rūpintis gynyba. Jie kreipėsi į Ispanijos karalių Pilypą IV ir gavo leidimą įsteigti indėnų miliciją, ginkluotą šaunamaisiais ginklais. Gynybai indėnus vėlgi ruošė vienuoliai. Beje, kai jėzuitai buvo ištremti iš Ispanijos, indėnų pajėgos turėjo apie 14 tūkstančių karių.

Kai 1641 m. į Paragvajų atvyko beveik aštuonių šimtų kareivių paulistų būrys, indėnai užpuolikus sumušė. Tačiau ramybė tęsėsi neilgai. 1651 m., kilus karui tarp Ispanijos ir Portugalijos, Brazilijos paulistai (remiami portugalų) nusprendė sunaikinti visas jėzuitų redukcijas ir jų teritoriją atiduoti Brazilijai.

Tuomet ispanijos kolonijinė valdžia pirmą kartą susirūpino jėzuitų globojamais indėnais, siuntė jiems karines pajėgas. Pagalba vėlavo, tačiau indėnams jos neprireikė. Tiesą sakant, gerai ginkluota ir išmokyta indėnų kariuomenė dar ne kartą sėkmingai apgynė Ispanijos kolonijas nuo priešų.

O Portugalijos kolonijinė valdžia ir toliau skatino neapykantą jėzuitams, vadindama juos „indėnų globėjais“. Proga sunaikinti jėzuitus atsirado 1755 m., kai baisus žemės drebėjimas ir cunamis beveik visiškai sunaikino Portugalijos sostinę. Miestui atstatyti reikėjo lėšų. Jėzuitams, apie kurių turtus sklido legendų, buvo uždėtas didžiulis mokestis. Atsisakius jį mokėti, konfliktas su valdžia pagilėjo. 1759 m. Portugalija tapo pirmuoju kraštu, uždraudusiu Jėzaus draugijos veiklą ir konfiskavusiu jėzuitų turtą. Vieną dieną visi jėzuitai Portugalijoje ir jos kolonijose buvo suimti bei įkalinti iki gyvos galvos.

1767 m. su jėzuitais taip pat pasielgė ir Ispanijos valdžia. Indėnų redukcijos ištuštėjo, dauguma gyventojų pasitraukė į džiungles. Paragvajaus muzikos valstybė žlugo.