„Jeigu nori, kad mūzos ateitų, turi pasipuošti“

Dailininko studija. Groja muzika. Ant grindų – piešiamas paveikslas. Aplink jį su teptuku rankoje energingai šoka, sukinėjasi besišypsantis, džiaugsmu trykštantis menininkas. Skamba lyg scena iš filmo? Galbūt, tačiau tai – apie lietuvį Rolandą Dabruką, gyvenantį JAV. Iliustracijų, knygų ir vaidinimų autorius savo kūryba pakerėjo amerikiečius, plačiai skleidžia žinią apie Lietuvą ir atvirauja: gimtinė – visada jo širdyje.

Optimistas degančiomis akimis

„Kai neseniai tapiau arklius, toks man buvo užėjęs nerealus „kaifas“… Atrodo, ir ašaros krenta, ir šoku, ir džiaugiuosi, ir, atrodo, toks esu laimingas, kad turiu rankas ir galimybę kurti, kad ta idėja mane aplankė, kad esu sveikas ir nieko man netrūksta!“ – entuziastingai pasakoja menininkas.

Nuotaikingos iliustracijos vaikams kalba pačios už save – jas kūręs autorius turbūt be galo pozityvus, laimingas žmogus. Klausiu to paties Rolando, o jis pritariamai šypsosi: „Tikra tiesa, tikra tiesa! Na, iš tikrųjų aš esu nerealus optimistas. Aš net ir blogose situacijose susirandu išeitį. Paprasčiausiai nebijau gyventi. Dauguma žmonių bijo mirti, bet jie bijo ir gyventi. Aš nebijau klysti ir džiaugiuosi kiekviena akimirka.“ Spinduliuojantis džiaugsmas uždega ir šeimos narius, ir studentus, kurie po paskaitų prieina Rolandui padėkoti už gautas geras emocijas ir ugnelę akyse.

Los Andžele gyvenantis lietuvis dabar daugiausia laiko skiria mokiniams – dirba net dviejuose darbuose. Dėstytojavo jis, ir rytinėje pakrantėje gyvendamas, ir persikėlęs į vakarinę JAV dalį. Čia, Kalifornijoje, mokyklose atsisakius dailės pamokų, buvo įgyvendintas projektas rengti meno paskaitas, kad vaikai nepamirštų kūrybos. Rolandas mielai sutiko jas vesti ir, akivaizdu, mokiniams tai – tikra dovana: „Jie sako: „Ačiū tau. Buvo tokie menininkai atėję, ant scenos užlipa, kritikuoja mus, taip „nusodina“, kad mes nenorime piešti, o tu taip optimistiškai kalbi, uždegi. Mes norime sugrįžti ir nebijome toliau kurti.“

Gyvenęs Čikagoje, Konektikute, prieš septynerius metus Rolandas persikėlė į Los Andželą ir sako – jam patinka visur. „Lietuva visą laiką širdy buvo ir bus. Tai yra mano gimtasis kraštas ir gimtoji kalba. Bet gal dėl to, kad aš optimistas, man visur tinka ir patinka. Aš visur džiaugiuosi. Aš toks žmonių žmogus, aš myliu žmones!“

„Kaip būtų, jeigu būčiau pasilikęs Lietuvoje?..“

Kalifornijos saulė, besišypsantys žmonės, žydinčios gėlės, idealus oras, skanus maistas – kas gali būti geriau? Bet grįžkime į pradžią – į Lietuvą, kur savo kūrybinį kelią pradėjo Rolandas. Druskininkiečio genuose kūryba, matyt, buvo įrašyta – visa giminė atsidavusi menui, o pavardė, iš rusų kalbos verčiant, – „geros rankos“, tad ir save vyras pamena su pieštuku: „Atsimenu, aš nuo mažens, gal kai buvau trejų metukų, visur su pieštuku, su dažais vaikščiodavau. Paskui išvažiavau į Šiaulius ir ten tęsėsi mano, kaip menininko, karjera. Ten tobulėjau, o visiškai subrendau kaip menininkas jau Amerikoje. Aš galvoju kartais, kaip būtų, jeigu būčiau pasilikęs Lietuvoje – gal nebūčiau tiek sukūręs?..“

Kaip būtų – nežinia, tačiau, emigranto manymu, tėvynės, šeimos ir draugų ilgesys bei laikas, praleistas studijoje, tikrai nulėmė jo kūrybos sėkmę. „Man patinka spalvos, man norisi, kad žmonėms būtų linksma, kad jie džiaugtųsi, būtų laimingi. Toks mano siekis“, – sako jis.

Šiauliuose studijas baigęs absolventas į JAV išvyko iškart – jau prieš 17 metų. Gigantiškame mieste stebino viskas – nuo didelių pastatų iki kitų kultūrų žmonių. Pirmiausia krimto anglų kalbos studijas, dirbo įvairius darbus, tik vėliau ėmėsi tęsti savo dailininko kelią. Įstojęs į dailės magistrantūrą ir puikiai besimokęs studentas gavo net apdovanojimą. Studijos koledže padovanojo galimybę dirbti su žymiais pasaulio menininkais iš JAV ir kitų pasaulio šalių.

Tuo pačiu laiku dienos šviesą išvydo pirmoji Rolando knyga „Zoolidays“, kurią pats rašė ir iliustravo. Pasirodžius knygai, pagal siužetą buvo kuriami spektakliai, menininkui atvėrę dar daugiau durų į amerikiečių širdis. „Keliavau po Ameriką. Mano tikslas buvo keliauti, pamatyti žmones, džiuginti vaikus“, – atvirauja pašnekovas.

Dabar pagrindinį jo laiką atima darbas mokyklose. Prisipažįsta – gal net per daug: „Nuo 8 ryto iki 14.30 val., tada valanda pertraukos nuvažiuoti į kitą darbą ir nuo 15.30 iki 21.30 val. Tai jau šiek tiek per daug, o piešti jau tik savaitgaliais arba per atostogas.“

Laukiamiausios viešnios – mūzos

„Aš negaliu be gamtos. Ir dabar sėdžiu studijoje ir pro langą žiūriu į Grifito parką. Mėgstu čia ir basas palakstyti, nors vietiniai žiūri į mane kaip į keistuolį, sako: „Tu batų neturi ar kas yra?“ Bet čia yra geriausias masažas. Reikia susijungti su gamta“, – sako menininkas, kurio kūryboje gamtos detalių – gausu. Ypač jo darbuose svarbus vandenynas. „Gal lemia Lietuvos ilgesys? Aš visąlaik piešiu, kad pirmame plane esu aš šitoje saloje, Amerikoje, o už vandenyno yra salelė, kalnai, kur yra Europa, Lietuva ir mano namai, mano šaknys…“ – paaiškina ir priduria – tokių paveikslų sukurta daug.

Nesižavėti dailininko kūryba neįmanoma – ryškūs, žaismingi darbai išspaudžia šypseną. Kaip jie gimsta? Pasirodo, Rolandas nuolat sulaukia svečių, kuriuos priimti ruošiasi labai atsakingai. „Jeigu nori, kad mūzos ateitų, turi nusiprausti, pasipuošti, pasikvepinti ir laukti. Tada jos ateina ir su tavimi dirba“, – šypsosi pašnekovas ir atskleidžia, kad dabar kvepinasi ne bet kokiu, o Lietuvos kvapu – iš sesers gautais kvepalais „The Scent of Lithuania“.

Beje, pasibeldžia viešnios ir naktimis. „Man dažnai būna, kad naktį jos ateina ir aš turiu pašokti iš lovos, bėgti į studiją, užsirašyti tą idėją ar nusipaišyti ir tada, ryte pabudęs, ateinu į studiją, o jos manęs laukia“, – juokiasi iliustratorius ir pabrėžia – užsirašyti būtina, mat jos gali pabėgti. Nors viskas atrodo labai lengva, baimių neišvengia ir šis menininkas, tačiau į jas pernelyg nekreipia dėmesio: „Jų nereikia bijoti. Tegu sėdi šalia ta baimė – ji netrukdo. Būna ir liūdesiuko, ilgesio, bet tai natūralu. Taip ir šokinėji per gyvenimą.“

„Man labai patinka kurti vaikams“

Menininkas savo ir Lietuvos vardą paskleidė plačiai: rengtos parodos Čikagoje, Konektikute, Los Andžele, Vašingtone ir kitur. JAV apkeliautos, ir pristatant spektaklius vaikams, tad nekeista, jog dalies amerikiečių lūpose skamba lietuviški žodžiai – „ačiū“, „labas“, „Lietuva“: „Aš jaučiu, kad turiu misiją ir čia atvažiavau ne tik kurti meną, bet ir būti tam tikru Lietuvos ambasadoriumi, skleisti lietuvišką žodį.“

Tautiečių ir Lietuvos Rolandas irgi nenuskriaudžia: „Visąlaik stengiuosi kažką parvežti į Lietuvą ir parodyti, kad niekada nenutrūkau nuo Lietuvos, visą laiką nematomais saitais esu sujungtas. Rengiu čia parodas, spektakliukus, lankau vaikų namus. Man taip gera, kad galiu prie viso to prisidėti.“

Autoriaus bibliografijoje – dvi knygelės vaikams: „Zoolidays“ ir „I am Different“ (išleista ir lietuvių kalba „Aš kitoks“), taip pat yra išleidęs bendrų knygelių su kitais autoriais, kūręs viršelių, iliustravęs. Abi jo knygelės pasakoja skirtingas istorijas. Pirmąja spalvinga zoologijos sodo gyventojų istorija jis atskleidė savo suvokimą, kad, norint būti priimtam kitų, reikia išsipaišyti save, kažkaip pasikeisti, išsiskirti. O štai po dešimtmečio pasirodžiusi antroji knygutė apie oranžinį varliuką jau kalba priešingai – nereikia pasikeisti, reikia būti tokiam, koks esi, nes kiekvienas iš mūsų esame unikalūs ir vienetiniai.

Tiek knygeles, tiek iliustracijas, tiek spektaklius pagrindiniai Rolando adresatai – vaikai – labai mėgsta, o jam pačiam didžiausias įvertinimas – nuoširdžios emocijos. „Man labai patinka vaikams kurti. Kas gali būti tyresnio už vaiką? Ta jo šypsena taip apdovanoja! Vajėzau, aš kaip ant sparnų skraidau! Jie suteikia labai daug džiaugsmo. Gal tokia mano gyvenimo prasmė?“ – svarsto menininkas.

Kiekvienas įgyvendintas projektas džiugina lietuvį. Nors išskirti sunku, bet dailininkas didžiuojasi Druskininkuose kartu su Gintaru Jociumi nutapyta freska vandens parke ant penkių aukštų sienos. Ypatingą vietą jo širdyje jau užsiėmė minėtoji knygelė „Aš kitoks“.

Beje, Rolando kūryba nepalieka abejingų amerikiečių – jie žavisi jo menu, perka darbus, o už pirmąją knygelę „Zoolidays“ netgi gavo apdovanojimą. „Jiems patinka, nes tai kažkas naujo, originalaus, nematyto“, – teigia menininkas, apie kurio kūrybą ne kartą rašyta JAV spaudoje.

Už lietuvybės puoselėjimą – apdovanojimas

Amerikoje Rolandas dega aistra puoselėti mylimo krašto kultūrą, tradicijas – jo pilna visur. Akivaizdu, kad su lietuviškumu susijusi veikla ir suteikia malonių emocijų, ir nelieka neįvertinta kitų. Šiais metais emigrantas buvo netikėtai nudžiugintas lietuvių bendruomenės. Vieno renginio metu apdovanojimus už lietuvybės puoselėjimą JAV gavo keli tautiečiai, tarp kurių – ir Rolandas.

„Šiemet net gavau apdovanojimą. Buvau labai nustebęs! Tai buvo visiškai netikėta! Mane labai labai sujaudino, kad įvertino mano prisidėjimą prie lietuvybės. Nes aš tikrai labai nuoširdžiai prisidedu prie jos puoselėjimo, ir rašydamas knygas, ir buvau dirbęs lietuviškoje mokykloje, ir kurdamas projektus, stengdamasis juos parvežti į Lietuvą, keliauju po lietuviškas parapijas, pristatydamas spektakliukus, pasakoju, įkvepiu vaikus, dalyvauju minėjimuose“, – vardija pašnekovas.

Be viso to, Rolandas Amerikoje nepamiršo šokių – Šiauliuose buvo liaudiškos muzikos ansamblio „Saulė“ narys, tad ir JAV pasinėrė į lietuviškų šokių sūkurį ansambliuose: pirmiausia „Vėtroje“, po to „Berželio“ kolektyve, pramoginių šokių grupėje „Alex Scott Ballroom Troup“, o Los Andžele – „Retro“.

Dailininkas jau po kelių kelių dienų grįš atostogų į Lietuvą. Ne tik ilsėtis – naujausias Rolando projektas tėvynėje yra skirtas mažiesiems ligoniukams pradžiuginti – išpieš Vilniaus Santaros klinikų Vaikų ligoninės palatų sienas. Taip pat vyras ketina nudžiuginti ir kitus: padovanoti spalvinimo knygelių vaikų namams, surengti spektaklių, parodų ir dar daug įvairių projektų, kurių idėjos kirba galvoje arba jau sugulė į eskizus. Kasmetės atostogos Lietuvoje jam nepakeičiamos: „Aš turiu pasikrauti energijos, nes čia gaunu meilės iš tėvelių, sesių ir vėl su pilna baterija grįžtu atgal į Ameriką.“

Tačiau, be visų malonių akimirkų, būta ir skaudžių sukrėtimų. Rolandui teko atsisveikinti su nuo vėžio mirusiais žmonėmis artimoje aplinkoje, taip pat rodyti spektaklį ligoninėje, kur buvo gydomi vaikai, tiesa, praktiškai nebeturintys šansų gyventi…

„O tie vaikučiai niekuo nesiskiria nuo kitų vaikų. Jie tokie pat vaikai, nori gyventi, nori džiaugtis. Viena mergaitė po spektaklio priėjo ir sakė: „Aš labai noriu piešti, aš noriu būti menininke. Ir taip suspaudė man širdį. Kiek ji dar turi dienų būti ta menininke?.. Tai buvo labai skaudu. Bet ji buvo tokia laiminga, pamačiusi spektaklį“, – prisimena Rolandas, kuris dalį lėšų už knygą „Aš kitoks“ paskyrė sergantiems vėžiu vaikams Lietuvoje ir JAV.