Jei viskas nesiseka, ruduo bus gražus

Taip sako pranašautojai. Ruduo kvepia lietumi. Bandau prisijaukinti lietų, todėl ruduo nebaisus ir miela miesto bulvaru vaikščioti ir pavasarį, ir vasarą, ir rudenį, net ir žiemą. Tikiu, dar ilgokai veiks lauko kavinės. Užeini vienon, kitą dieną lankaisi kitoje. Visos jau susiformavo, todėl, nelikus vienos ar kitos kavinės, miestui jos stigtų. Bičiulių kompanijoje, ilsėdamiesi kavinėje, sugalvojome žaidimą: pas ką pirmąjį suskamba telefonas, tas moka.

Malonu praeiti pro P. Višinskio paminklą. Man atrodo, kad naktį jis atgyja ir gaudo balandžius, kurie dieną jį dergia. Atrodo, jau daug pagavo, nes tų balandžių vis mažiau. Malonu stabtelti ties papuoštomis parduotuvių vitrinomis. Gaila, tokių nėra daug.

Dažnai sutinku du tvarkingus vyrukus juodais kostiumais ir sniego baltumo marškiniais. „Laba diena. Gal galima jus pakalbinti?“ – klausia jie. Mandagiai atsakau: „Ne.“ Ir su pasididžiavimu paaiškinu: „Aš katalikas.“

Rudenį atlydi rugsėjis – neteisingas mėnuo. Devintasis metų mėnuo, nors lotyniškas pavadinimas September – septintas. O ruduo savo ruožtu atlydi vienatvę ir depresiją. Sako, dažniau depresija serga moterys. Nenorėčiau sutikti, nors jeigu taip, tai gražiosios lyties atstovės, norinčios išvengti depresijos, turėtų ilgėtis teatrų, muziejų, parodų, daug skaityti, dainuoti chore. Kažkodėl galvoju, kad iš kompozitorių labiausiai turėtų mėgti Šopeną.

Rudeniškas mintis, sako, galima nuvyti, pavyzdžiui, įnikus į madų pasaulį. Nereikia net parduotuvių, užtenka pasirausti spintoje, rasti primirštus rūbus ir nuotaika iškart bus kita.

Valstybėse, kuriose atlikti išsamūs epidemiologiniai tyrimai, depresija sergančiųjų skaičius paprastai yra apie 5–6 proc., o mes, skaičiau, epidemiologinių tyrimų, deja, nedarome. Tad galime remtis tik statistika tų pacientų, kuriems buvo diagnozuota depresija. Valstybinis psichikos sveikatos centras surenka tokią statistiką, pagal ją Lietuvoje depresija serga 0,6 proc. gyventojų. Tai reiškia, kad mes gyvename puikiame krašte arba esame dešimt kartų atsparesni depresijai nei kitų valstybių gyventojai?

O jei apie vienatvę, tai iš savo draugų tarpo pastebėjau, jog vienumą dažniausiai pasirenka vidutinio amžiaus žmonės. Gi senatvėje vėl nori būti apsupti klegesio. Jei kas nors sako, jog ne, tai meluoja. Neseniai nugirdau pastebėjimą, jog mes kad ir artėjame prie Vakarų pasaulio, bet dar skiriamės itin tuo, jog kavinėse veik nesimato senjorų. O kaip norėtųsi juos ten regėti: orius, išpuoselėtų manierų, gurkšnojančius kavą, arbatą, o kartais – ir taurę vyno. Aišku, ne jie kalti, kad šitaip nėra.

Sako, kai lieki vienišas, susidraugauji su serialais. Vyrai teigia, jog serialų metu televizorių atiduoda moterims. Sakysite: kur čia vienatvė, jei serialus žiūri ne tik vienišės? Bet jei šeimos moteris valandų valandas priglunda prie televizoriaus serialų metu, manau, kad vis dėlto ne viskas toje šeimoje gerai. Vyrui čia reikėtų sunerimti, jog kažką jis daro ne taip. Nors girdėjau ir priešingą nuomonę – serialus žiūri tos moterys, kurių šeimoje vyrauja ramybė. Žodžiu, vyrui sunku suprasti moterų ir serialų santykį, o jei vyriškio laisvalaikis serialai, aišku, jog jis tikrai viengungis.

Rudenį ir šiaip dažniau įsijungiame televizorių. Blogiausia, jei jį jungiesi tik tam, kad pamatytum, ką ten rodo. O rodo operos dainininką, dainuojantį su popmuzikos dainininku. Sako, tai verslas. It tortas nuglaistytas sveikinimų koncertas. Tokio koncerto metu gali sužinoti, kiek žmonių yra laukiančių sveikinamojo palikimo. „TV pagalba“ aiškinasi, ar Natalijos trečio vaiko tėvas yra Mindaugas. Atgis politikai. Prie bet kokio klausimo prisilietęs Žemaitaitis įrodys, kad kažkas čia ne taip.

Rudenį ryškesnis tampa ir dar vienas žodis – „šventumas“. Tai senas lietuviškas žodis. Prisiminkime legendinį lietuvių kunigaikštį Šventaragį, Lietuvoje teka dvi Šventosios upės, yra Šventežerių, šventųjų giraičių, šventų akmenų, o ir ugnis šventoji, vanduo šventas. Rugsėjį pakviečia bemaž didžiausi Lietuvoje Šiluvos atlaidai.

Šiluva šiandien vienoje gretoje rašoma su stebuklingomis pasaulio vietomis Fatima ir Lurdu. Per kiekvienus Šiluvos atlaidus iš knygų lentynos išsitraukiu 2000 m. Lietuvoje pasirodžiusią prancūzų autoriaus Renė Laurentino knygelę „Bernadetos gyvenimas“, kurią šviesios atminties rašytojas Gintaras Beresnevičius pavadino knyga iššūkiu, knyga smūgiu. Šiluvos ir Lurdo istorijos man labai panašios.

Kas toji Bernadeta Subiru? Tai keturiolikmetė mergaitė, kuriai 1858 m. vasario 11 d. Lurdo mieste Prancūzijos pietuose pasirodė Jėzaus motina Marija. Bernadeta Mariją regėjusi ir su ja bendravusi net 18 kartų. Marija paraginusi Bernadetą tam tikroje vietoje kasti žemę, kur ištryškęs šventas šaltinis, kurio vanduo išgydęs daugybę ligonių.

Garsas apie stebuklų vietą netruko paplisti po visą pasaulį. Iki šiol maldininkai traukia į Lurdą, kur pastatyta didelė puošni bazilika. Čia kiekvienas gauna didžiulę dvasios atgaivą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, ten apsilanko nemažai maldininkų ir iš Lietuvos. Lauktuvių parveža šventojo šaltinio vandens. O Bernadeta Subiru buvo labai ligota. Ji tapo vienuole. Mirė 1879 m., būdama tik 35-erių. 1933 m. popiežius Pijus XI paskelbė ją šventąja.

Kiekvienas pamąstys, jog knyga apie tokią mergaitę ir Lurdo įvykius turi būti prikimšta stebuklų aprašymų. Bet R. Laurentino knygoje to visiškai nerasime. Knyga pritaikyta mūsų visuomenei – racionaliai, tik faktus pripažįstančiai. Panašu į žurnalistinį tyrimą ar net mokslinį veikalą. Bet būtent toks Lurdo ir Bernardetos pristatymas pataiko sielon. Knygoje gausu policijos apklausų protokolų, Bernardeta atsilaiko prieš mokytų teologų peršamą dogminę-ikonografinę nuorodą (girdi, Marija turi atrodyti taip, o ne kitaip). Ir štai tos tiesos paprastume imi ir viskuo patiki, nors šiaip jau stebuklais nėra lengva tikėti. Toks ir šventumas turėtų būti – atskirtas nuo demonstratyvaus šventumo.

Ar galima pamilti rudenį? Atsakysiu trumpai – galima. Kuo gražus ruduo? Bent man – jaukiomis rudens popietėmis, rūku, kuris glosto sutemas ar ryto aušrą virš gelstančių miškų... Tokiu metu mielos net kapinaitės, kurios, nepraeis nė du mėnesiai, kai pasidengs žybčiojančia žvakių jūra.

Rudenį dažniau ieškau poezijos. Štai poeto Tomo Venclovos eilutės tarsi tostas, tarsi palinkėjimas: „Už mūsų sienų kvadratus / Ir durų kvadratus, / Už aukštą langą – du kartus / Ir lempą – du kartus, / Už atkirstų šalių vardus, / Žemėlapių vartus, / Už tai, kad oras neklaidus / Ir kad klaidus vidus, / Už baltus garvežių ratus, / Patikrintus raktus, / Už mus visus – tuos du kartus.“