Jei taksi vairuotojas pritildo muziką, vadinasi, jis nebežino, kur toliau važiuoti

Problemų netrūks, bet galimi ir malonūs netikėtumai. Taip apie prasidedančius metus kalba įvairiausi astrologai, pranašai, būrėjai. Tą patį jie pranašavo ir 2018-iesiems, ir dar ankstesniems metams. Kadangi pranašystė visiškai neapibrėžta, aišku, jog ji tiko ir tiks.

Apie ką dažniausiai kalbėjomės 2018-aisiais? Pirmiausia – apie tai, kad euras lygus litui. TV laidos ištrauka, kurioje, atsakinėdama į žurnalisto Andriaus Tapino klausimus, Monika Šalčiūtė aiškina, kad litai į eurus bus keičiami vienas su vienu, į dienos šviesą buvo ištraukiama vos ne kiekvieną savaitę. O dar tie tyrimų rezultatai, kad mes už prastesnės kokybės produktus mokame tiek pat ar net daugiau kaip kiti Vakarų pasaulyje. O juk esame Šiaurės Europa. Tiesa, gali paguosti žinia, jog mūsų atlyginimai du kartus didesni nei šalių, kurios kadaise įėjo į Sovietų Sąjungos sudėtį. Gausias naftos ir dujų atsargas turinčio Turkmėnistano ir Azerbaidžano gyventojai uždirba kelis kartus mažiau nei lietuviai. Nors mėgstu draugus paguosti, sakydamas, jog dideli pinigai gadina ir todėl jie visad liks gerais žmonėmis.

2018-aisiais kalbėjome apie svorio augimą ir ieškojome naujų dietų. Žinia, jei tau auga svoris – nesi laimingas. Pagal tai, kiek šalies gyventojai išleidžia maistui, galima spręsti apie pragyvenimo lygį šalyje. Didžiųjų Vakarų pasaulio šalių gyventojai maistui išleidžia 12–14 proc., lietuviai – 35 proc. Tiesa, rusai išleidžia net truputį daugiau nei 50 proc. Rumunai ir bulgarai irgi daugiau.

Vis tebekalbama apie emigraciją. Girdėjau sakant, kad daugelis emigrantų Lietuvoje perka butus ir juos nuomoja, tuo darydami kad ir nedidelį „biznelį“, be to, užsitikrina, kad kai norės grįžti – bus kur. Bet išgirdau, jog daug yra ir butus parduodančiųjų – nebesitikinčiųjų tėvynėn grįžti. 2013 m. bankų analitikai teigė, savo ausimis girdėjau, kad nuo 2015 m. emigracijos veik nebebus, o ji, nors jau ir 2019 m., net nemažėja. Ir pasitikėk žmogus bankais, kai pas juos tokie prognozuotojai.

Ir dar viena pokalbių tema – artėjantys rinkimai. Vieni po kitų. Kiek čia spalvingų kandidatų. Yra ir tokių, kurie pretenduoja ir į merų, ir į prezidento kėdes. Ar galima tokiais pasitikėti, kuriems visiškai nesvarbu, kur rastis ir kurioje kėdėje sėdėti, kad tik kažkur sėdėtų?

Menininką kiekvienas gali įžeidinėti

Bent man smalsiau sužinoti ne kokie žmonės 2018-aisiais buvo populiariausi, ne kurie iš jų turtingiausi, bet kas įdomaus sukurta. Menui ir menininkams tikrai vertėtų skirti didesnį dėmesį. Kaip toje istorijoje, kur tūlas skundėsi, kad menininką kiekvienas gali įžeidinėti. „Bet tu juk ne menininkas?“ – nusistebėjo pašnekovas. Besiskundžiantysis visiškai nuliūdo ir teištarė: „Na, štai – ir vėl.“

Pradėsiu nuo 2018-ųjų kino filmų. Reta, bet dėl pirmojo populiariausių filmų penketuko veik niekas nesiginčija: 1. „Tranzitas“. 2. „Lumiere“. 3. „Ramiai sėdintis dramblys“. 4. „Waldheimo valsas“. 5. „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“.

Teatro premjeras užgožė didaus menininko, režisieriaus Eimunto Nekrošiaus išėjimas. Tiesiog prisimeni jo spektaklius, o visa kita tarsi lieka šone. Juo labiau kad ir 2018 m. šis režisierius parengė dvi premjeras: S. Šaltenio „Kalės vaikus“ ir V. Gombrovičiaus „Jungtuves“. Man tai ir patys geriausi metų spektakliai. Ir dar norisi padėkoti Lietuvos televizijai, kuri tą pačią dieną, vos tik išėjus režisieriui, parodė jo statytus Dantės Aligjerio „Rojų“ ir „Dieviškąją komediją“ – kūrinius, kuriuose kaip niekur kitur susiduri su gyvenimo ir mirties jungtimi.

Apie dailę gal plačiau nekalbėsiu, nes į parodų atidarymus kituose miestuose rečiau ir nuvykstame, tad norisi tik žvilgterėti į įvykius savam mieste. Metai gražiai startavo Gintauto Lukošaičio paroda „Bendražygiai“ Šiaulių dailės galerijoje, po to toje pačioje galerijoje galėjai užtikti daug progresyvaus jaunimo ir „Virusą“, Augustino Savicko ir Algio Skačkausko parodas „Laiptų galerijoje“ bei Antano Gudaičio – Ch. Frenkelio viloje. Dar norėčiau išskirti parodą „Tarpukario formatai. Tradicija ir modernizmas tarpukario Lietuvos fotografijoje“ Fotografijos muziejuje.

Nieko nėra gražesnio už „Tylią naktį“

Iš muzikinių įvykių – tai mūsų miestą, jei neklystu, aplankė visos „popso“ žvaigždutės (gal tik Radžio ir Cicino nebuvo, ar aš nepastebėjau). Man pats keisčiausias reiškinys mūsų padangėje – lietuvių estrada, gyvuojanti nuo neatmenamų laikų su N. Paltiniene priešaky. Nors tvirtą mano įsitikinimą, jog tai grynų gryniausias kičas, bandė paneigti bičiulis, tolimojo plaukiojimo jūreivis, prisipažinęs, jog jis paklotų didžiausius pinigus, jei jam, grįžus iš reiso, minėta N. Paltinienė padainuotų „Kapitono tango“.

Tik čia aš ne apie tokius koncertus. Yra, ir ačiū Dievui, kitokių. Pirmiausia tai bigbendų festivalis prie Talkšos ežero per „Šiaulių dienas“, kai dvi dienas gyveni svingo ritmu. Dar įsiminė grupės „Colours of Bubbles“ ir Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertas „Untold Story“ XV tarptautinio Chaimo Frenkelio vilos vasaros festivalio rėmuose ir VII Klezmerių muzikos festivalio koncertas „Saulėje“ – „Dvi šimtmečio legendos. Anatolijus Šenderovas ir Viačeslavas Ganelinas“. Čia tik keletas, buvo ir dar daug puikių muzikinių vakarų. Žodžiu, nėra Šiauliuose jau taip blogai. Kaip Algis Ramanauskas-Greitai viename interviu, besibaigiant 2018-iesiems, sakė, jog Lietuvoje tegalima gyventi Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, o po pauzės pridūrė: „Na, dar Šiauliuose.“

O jei dar dėl muzikinių kūrinių, tai man nėra gražesnio ir mielesnio už „Tylią naktį“, kuris nuskamba kiekvienų Kalėdų išvakarėse. Per pastarąsias jis skambėjo 200-ąjį kartą, nes būtent 1817-aisiais į Austrijos Oberndorfo miesto bažnyčią kunigauti atvykęs Josephas Franzas Mohras rado čia vargonininką Franzą Xaverą Gruberį, jie susidraugavo ir po metų pagal kunigo eiles vargonininkas sukūrė nuostabią „Tylios nakties“ muziką.

Gyvulių ūkis

Tokiu pavadinimu būtų galima vadinti visus tekstus apie 2018-ųjų metų knygas. Pastebėjau, jog daugelis grįžta prie anksčiau jau skaitytų knygų. Štai M. Mažvydo biblioteka pateikia skaičius, jog 2018-aisiais labiausiai buvo skaitomi E. M. Remarko kūriniai. Nustebino, kad po jo pagal skaitomumą seka A. Camus. Iš mūsiškių populiariausias R. Gavelis. Jei atskirais kūriniais, tai labiausiai šios bibliotekos lankytojai skaito B. Tiškevič „Vyvenimą“ ir, be abejo, G. Orwello „Gyvulių ūkį“, kurio populiarumas per paskutinį metų mėnesį šoktelėjo į neregėtas aukštumas.

Kaip ir kiekvienais metais, iš 2018-ųjų naujienų yra ką pasirinkti, bet jeigu į negyvenamą salą būtų leista imti tik vieną knygą, aš rinkčiausi Davido Grossmano „Užeina kartą arklys į barą“. Net 200 puslapių (192) nesiekiančiame, „Man Booker“ premija apdovanotame romane veiksmas tetrunka 2 valandas, tad per tiek laiko tai ir perskaitai. Romano pagrindinis herojus komikas ir aprašomas jo „stand-up“ pasirodymas Netanijos, miesto Izraelyje, bare. Ryškiai geltonos spalvos viršeliu knyga, atrodytų, turėtų būti šviesi, bet joje atskleidžiama daug žmogiškų išgyvenimų: tėvų ir vaikų santykiai, holokaustas, netektys, pagaliau Izraelio politinė situacija. Kad ir šiek tiek liūdnokas šios knygos turinys, visgi daug čia ir užslėpto humoro, kuris verčia vėl ir vėl pamąstyti apie žydų tautą. Juk net 22 proc. Nobelio premijų laimėjo žydai. Kas lėmė jų genialumą? Žydai pabrėžia išsilavinimą, studijas ir aktyvią protinę veiklą. Jie ypač gerbia mokslininkus. Pavyzdžiui, sinagogose juos sodina garbingiausiose vietose. Genijai retai kada išdygsta atsitiktinai. Išauginti mokslininkui reikia ištisos kultūros ir bendruomenės. Diduma žydų sulaukia gan senyvo amžiaus. Pasirodo, to priežastis nėra jų dieta, klimatas, gyvenimo būdas ar genai. Priežastis paprasta – jie itin gerbia senyvus žmones. Be to, greitai prie visko prisitaiko. Štai neseniai atšventėme Kalėdas, žydai sako, kad puikiai prie jų šventimo pritapo, ir juokauja, kad daug sunkiau tą dieną ateistams.

Baigiant telieka konstatuoti, jog 2018-ieji jau viską apie save išklojo. Kokie bus 2019-ieji? Sako, Kiaulės metai pritrauks pinigus. Reikia turėti kiaulę taupyklę ir kiekvieną dieną į ją įmesti bent keletą centų. Suprantu, jog jie ir pritrauks tuos didesnius pinigus. Dar Kiaulės metais, sako, ir viena kita taurelė stipresnio gėrimėlio neprošal. Gal. Bet tik norisi prisiminti anglų išmintį, jog jei neturi apelsinų sulčių, „vodkos“ negerk.

O kodėl toks šio teksto pavadinimas? Tai tiesiog noras, kad žinotume, kur link šiais metais važiuoti, tai yra rastume teisingą kelią. Antra vertus, pavadinimą parinkti tekstui gan sunku. Tad jeigu jūs dar šias eilutes skaitote, vadinasi, su pavadinimu šįkart man pavyko.