Jei nėra „drugelių“ pilve, nėra ir meilės?

Jei, būdama su vyru, pilve jauti „drugelius“, vadinasi, įsimylėjai! Frazė, visoms žinoma iki skausmo. Bet ar tikrai visuomet taip yra? Kaip suprasti, ar sutiktas žmogus tikrai yra tas vienintelis, jei „drugeliai“ niekaip nepasirodo? Merginos ir moterys nekantrauja pasidomėti, kokios yra kitų porų meilės istorijos ir kaip suvokti, kad tavo gyvenimo partneris jau šalia.

Kai „drugeliai“ vis neatskrenda

„Kaip jūs, merginos, supratote, kad jūsų antra pusė yra jūsų žmogus, kad jį mylite ir sieja ne tik prisirišimas? Esu ne kartą girdėjusi, kad meilė neatsiranda taip greitai, bet tų virpuliukų, „drugelių“ pilve nepajutau. Nors gal naivu tikėtis, kad viskas bus kaip filmuose, – abejonių ir nerimo kamuojama klausia moterų grupės narė Laura. – Nesuprantu, ką žmogui jaučiu. Jis geras, rūpestingas, mane myli, globoja, yra itin artimas. Tokie tikrai nesimėto, tačiau nežinau, ar galėsiu pajausti tą patį, ką jaučia man, nenoriu jo įskaudinti.“

Kaip yra iš tiesų? Gal „drugeliai“ pilve tikrai yra režisierių, romanų autorių pramanas? Moterys pro rožinius akinius nesižvalgo – realybė ne visuomet atitinka lūkesčius. Plazdėję „drugeliai“ greitai nuskrenda, o ir meilė atsiranda ne iškart.

„Man irgi nebuvo tų „drugelių“ ir virpuliukų. Neįsimylėjau aš iš pirmo žvilgsnio, susitikinėjome kaip draugai, vėliau simpatija atsirado, labai rūpinosi manimi, vežiodavo šokoladukus, į pašto dėžutę mėtydavo. Visada turėjau, apie ką su juo pakalbėti“, – pasakoja Dominyka.

„Skraidančių drugelių“ jausmo pilve nepažįsta ir Žaneta. Tačiau įsitikinusi, kad be jų meilė vis tiek egzistuoja: „Iš pradžių man taip pat nebuvo jokių „drugelių“. Manau, tiesiog supranti, kad tai – tas žmogus. Kad būsime kartu su savuoju, net nebūčiau drįsusi pagalvoti, o likimas taip sudėliojo, kad esame kartu, ir jau nedrįstu pagalvoti, kas būtų, jei jo mano gyvenime nebebūtų.“

Patarimą Laurai iš savo patirties suskubo duoti ir Aistė. Jos gyvenime „drugelių“ ir būta, ir nebūta, tad moteris rėžia tiesiai šviesiai – nėra jų ir nereikia.

„Man „drugeliai“ buvo paauglystėje: įsimylėjau iki ausų, nieko nemačiau per tuos „drugelius“, viską atleisdavau… Ir susitikau seną draugą, simpatiją, apie kurį niekada negalvojau kaip apie vyrą… – pradeda Aistė. – Ir ką? Nebuvo jokių „drugelių“, bet aš jį labai myliu – blaiviai, atsakingai. Jis – mano gyvenimo draugas, geriausias draugas ir tikrai nebūtų viso to buvę, jei būtų buvę „drugeliai“, nes jie išskrenda ir tada pradedi blaiviomis akimis matyti trūkumus, atsiranda nesutarimų.“

Panašiai mąsto ir Eglė, teigianti, kad būti mylimam yra geriau, nei džiaugtis „skrajojančiais drugeliais“: „Aš manau, kad daug svarbiau, jog tave myli, rūpinasi ir yra pagarbus tau, nei tu būtum be proto įsimylėjusi. Juk po kelerių metų, praleistų drauge, tų „drugelių“ ir nebelieka, užtat liks pagarba, dėmesys, kitokia meilė iš vyro.“ Jai antrina Ramunė: „Sutinku su jumis. Man svarbiau, kad mane mylėtų, o ne kad aš mylėčiau.“

Nekyla abejonių

Diskusijoje prabyla ir Ieva. Jos nuomone, antrosios pusės sutikimas abejonių tiesiog nepalieka. Gyvenimas be jo tampa neįsivaizduojamas.

„Supranti, kad tai tavo žmogus, kai, net ir stipriai susipykus, neįsivaizduoji savo gyvenimo be jo, kai ir vargu, ir laime bet kokioje situacijoje pirmiausia nori pasidalyti būtent su tuo žmogumi. Kai jauti, kad jis ne tik tavo mylimasis, bet ir geriausias draugas, patarėjas, meilužis ir t. t. Jei tai tavo žmogus, manau, tiesiog jausi ir nebus jokių dvejonių, nes viduje bus ramybė“, – sako moteris.

„Klausimas yra toks – ar pasiryžusi esi dėl jo padaryti viską? Jei reikėtų dabar kraustytis į kitą šalį ir palikti visus mylimiausius žmones – kraustytumeisi ar labai abejotum? Jei labai abejotum, atsakymas aiškus… Tai ne tavo žmogus, ir taškas“, – griežtai nukerta Gintarė.

Kokie dar požymiai rodo, kad šalia jūsų esantis žmogus turėtų likti kartu visą gyvenimą? Širdis. Kad ir kaip banaliai beskambėtų, atsakymą pakuždės ji. „Kai savo vyrą tik pamačiau, širdutė suvirpėjo ir nuojauta pakuždėjo, kad čia mano žmogus“, – atvirauja Žygintė. Kitas požymis – natūraliai ir lengvai besivystantis pokalbis. „Tą vakarą bendravome kaip seni pažįstami, po savaitės pradėjome susitikinėti. Nereikėjo kažko vaidinti, buvau pati savimi, užtekdavo vienam į kitą pažiūrėti ir suprasdavome“, – tęsia ji.

Laisvai besiliejančių minčių svarbą išskiria ir Rita: „Kai susitikome, atrodė, kad mes jau labai seniai kartu, nes buvo labai lengvas bendravimas. Po dviejų mėnesių pažinties susituokėme ir jau šešti metai kartu, bet bendrauti taip pat lengva.“

O jei abejonės vis tik kankina, susivokti situacijoje gali padėti pertrauka. Nidos manymu, ji leis atsakyti į kilusius klausimus: „Turi pereiti su juo per juoda ir balta, šilta ir šalta, kad suprastum, ar tai tavo gyvenimo vyras, ar tik laikinas pakeleivis. Čia niekas nieko nepatars – tik jūs pati turite tai pajausti. Jei nesate įsitikinusi, ar tai jums skirtas vyras, padarykite pertrauką santykiuose ir žiūrėkite, kiek jis jums reikalingas.“

„Su juo? Tikrai ne!“

Visgi gyvenimas mums mėgsta iškrėsti pokštų. Likimas ima ir susiklosto taip, kad moterys išteka už to, kuriam mintyse buvo ištarusios griežtą „Ne“. Šiuo atveju posakį „Nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis“ galėtume perfrazuoti atvirkščiai.

„Aš sakiau, kad su skustagalviu, treningais vilkinčiu vyru gyvenime nebūčiau, o dar ir raudoną BMW vairavo… Iš pirmo žvilgsnio meilės tikrai nebuvo, bet susėdome ir bendravome ligi nakties apie bet ką, tiesiog liejosi kalba. Ir ta vadinamoji chemija atsirado, meilė taip greitai atėjo. Iš tikrųjų „drugeliai“ pilve skraidė. Reikėdavo išsiskirti – būdavo ašarų pakalnė, bet po 3 mėnesių persikrausčiau į kitą šalį dėl jo. Tokie dalykai įrodo, kad tai – tavo žmogus“, – savo istoriją pasakoja Gintarė.

Abipusė antipatija virto aistringa meile Viktorijos atveju. Jai su vaikinu būdavo sunku net prasilenkti „neapdovanojus“ vienas kito „gražiais“ žodeliais ar nesusipykus. Bet netrukus viskas pakrypo netikėta linkme: „Jis pradėjo man rodyti dėmesį, bet man vis tiek jis nebuvo tas, su kuriuo planuočiau kurti ateitį. Tapome geriausiais draugais, aš buvau išvykusi dirbti į Austriją, grįždavau atostogų, tai laiką leisdavome kartu draugų kompanijoje. Pamažu pradėjau jausti lyg ir simpatiją ar net kažką daugiau, nes kai reikėdavo išvažiuoti atgal į užsienį, labai verkdavau, jį apsikabinusi.“

„Kai jį pamačiau, sakiau: „Su juo?!! Tikrai ne!!! Dar metais jaunesnis!! Ne ne ne!!“ – prisimena Viktorija. O gyvenimas nutarė papokštauti: „Po 3 mėnesių persikrausčiau į kitą miestą. Liepą atšoksime vestuves ir tą dieną bus 3 metai, kai gyvename kartu. Dabar tiesiog žinau, kad tai tas žmogus.“

O būna, kad meilė ateina labai iš lėto. „Daug kartų matydavau savąjį, bet nekreipiau dėmesio – eilinis miestelio gyventojas. Jis man pasakojo, kad mane irgi matė daug kartų. Per Jonines kartu šokome, nes taip norėjo mano draugė. Visą naktį ant sūpynių šnekėjomės. Po tos nakties supratau, kad tai tas žmogus, kuris skirtas man. Laukdavau, kada vėl pamatysiu. Laukdavau kiekvieno vakarinio pasisėdėjimo. Aš jau turėjau sūnų, bet niekada nebuvau tokia laiminga, kol nesutikau jo“, – savo meilės istoriją pasakoja Sigutė.

„Aš pirmą kartą irgi nemaniau, kad mano žmogus. Draugavome, bet kažkokio „Oho!“ nelabai buvo. Išsi-skyrėme, paskui po dvejų metų susirašėme, susitikome, ėmėme draugauti. Jau beveik metai kartu esame ir dabar nežinau kaip jam, bet man, pamačius jį, šypsena nedingsta nuo veido“, – diskusiją užbaigia Rasa.