Jei nematėte, kokia turi būti tvarka, – nueikite į teismą

Širvintų rajono tarybos posėdyje buvo tvirtinamas rajono biudžetas. Kiek aistrų dėl to kilo, ar buvo visi patenkinti, kokių atsakymų buvo ieškota, smalsautojai galėjo įsitikinti stebėdami tiesioginę posėdžio transliaciją Youtube platformoje. Smulkiau apie tai – kitame numeryje, kadangi per patį posėdžio įkarštį šis laikraščio numeris buvo intensyviai ruošiamas spaustuvei.

Tačiau aistrų kilo dar savaitės pradžioje. Nepasitenkinimą pareiškė tarybos narė Alytė Skeberienė, dirbanti opozicijoje. Ponia pageidavo susipažinti su kai kuriais dokumentais. Jais buvo leista susipažinti nurodytu metu merės kabinete. Tarybos narė, kaip galima suprasti iš paviešinto komentaro socialiniuose tinkluose, liko nepatenkinta, kad teko pas sekretorę palikti mobilųjį telefoną (galima suprasti – kad nefotografuotų), o susipažįstant „prižiūrėjo pati merė asmeniškai“.

Šią naujieną paskelbusi rajono tinklaraštininkė Neringa Tuškevičienė teigė, kad kita opozicijos narė, mūsų žiniomis – „valstietės“ bendražygė Inga Matukaitė, nebuvo įleista, nes „raštu nepaprašė“. „Va tokia demokratija“, – lyg ir stebisi, lyg ir konstatuoja tinklaraštininkė, paprašiusi Žurnalistų namų socialinėje paskyroje „kolegų susidomėti tvarka Širvintų savivaldybėje“. Pasidomėjo portalas 15min.lt. Juk sensacija!

Prašymas būtų visiškai suprantamas, jei ne viena detalė – tame pranešime autorė pati pripažįsta, kad tarybos narė buvo informuota, jog tokia yra tvarka.

Noras keisti nustatytą tvarką žinomas nuo seno. Jei nepavyksta to padaryti demokratišku būdu, lieka revoliucijos ir perversmai.

Kokia tvarka galiojo anksčiau Savivaldybėje, „Širvintų kraštui“ puikiai žinoma, kai į paklausimus ankstesnei valdžiai dėl projektų, lėšų panaudojimo, laimėtų konkursų arba niekas iš aukštų vadovų nereaguodavo, arba formaliai būdavo atsirašoma, jog „konfidenciali informacija“ neteikiama. Tada niekas net nesivargindavo pridurti, kad yra „tokia tvarka“. Turbūt jos net nebuvo.

Šiuo atveju belieka laukti, kada ponios tarybos narės per tinklaraščius ims piktintis tvarka, pagal kurią, pavyzdžiui, leidžiama susipažinti su teismo dokumentais. Panorėjusi kokios bylos, kurioje, sakykime, teisiasi Savivaldybė, vietos politikė turbūt nustebs, kad irgi reikia rašyti prašymą teismo vadovui, gavus leidimą – su darbuotoja leistis į rūsyje įrengtą specialų kambarėlį, kuriame sklaidantį dokumentus klientą filmuoja virš stalo įrengta kamera. Baigus susipažinti, teks paskambinti įrengtu telefonu, kad ateitų darbuotojas, paimtų dokumentus ir tave išleistų „į laisvę“. Aišku, jei neišplėšei ir nesuvalgei kokio bylos lapo ar ko nors neįrašei.

Taip ir su dokumentais kitose institucijose. Tai yra DOKUMENTAI, kurie ne tik konfidencialūs, bet ir skirti susipažinti, ko gero, irgi ne bet kam. Kai kuriais atvejais tie duomenys, kol jie nepaskelbti, yra jei ne slapti, tai turintys didelę reikšmę santykiams su verslo atstovais. Juk dėl panašių duomenų nutekinimo „kapojamos“ valdininkų galvos, naikinami konkursų rezultatai.

Pagaliau, kaip pripažinta, yra „tokia tvarka“. O kad tarybos narę prižiūrėjo merė, turbūt nieko juk keisto. Kabinetas – jos darbo vieta, aptariamas metas – jos darbo laikas. Valdininkė turi dirbti savo darbą, net jei ponia užsinorėjo pasklaidyti dokumentus.

Sako, tarybos narei kilo neaiškumų, o merė – nepaaiškino. Pirmiausia, jei jau kėlei savo kandidatūrą į tarybą, privalai tam turėti dalykinių savybių, išmanyti sritį, kur darbuosies. Pagaliau, kad būtų aišku, nereikia „aptarnautojo“, tam yra komitetų posėdis, o jame tarybos narei jokių klausimų nekilo. Gal eita tik tam, jog pasirodyti, pavaidinti dirbančią. Dar ir bendražygė, lyg draugė į „Ponių laimę“, pakviesta. Kad būtų su kuo pasikalbėti?

Matyt, jau reikėtų ir Savivaldybėje atskiros vietos susipažinti su dokumentais. Su užrakinama spintele asmeniniams daiktams, su vaizdo stebėjimo kamera, su savo darbą išmanančiu apsaugos darbuotoju. Ankstesnė valdžia to nepadarė, gal laikas ištaisyti ir šį jų neveiklumą.

Tai, kad tarybos nariai skundžiasi dėl neduoto žaislo, irgi nestebina. Per aną kadenciją tokių skundų buvo ne vienas. Skundėsi, beje, ir pati tinklaraštininkė. Kad ir Savivaldybėje viešėjusiam Žurnalistų sąjungos pirmininkui Dainiui Radzevičiui. Girdi, tarybos posėdžių salėje žiniasklaidai įrengtas „gardas“, kuriame tinklaraštininkei tenka sėdėti per posėdžius. Svečias jau buvo pasišovęs eiti ir pažiūrėti „gardo“. Tačiau sužinojęs, kad tai juostele atskirta vieta su keliomis kėdėmis, kur gali sėdėti ir dirbti žurnalistai, Sąjungos pirmininkas gūžtelėjo pečiais. Kaip pripažino, tokia praktika yra ne vienoje savivaldybėje. Žurnalistui turi būti sudarytos sąlygos stebėti posėdį, dirbti, tačiau – ne trukdyti dirbti tarybos nariams. Juo labiau kad ir prieš posėdį ar po jo galima fotografuoti, kalbinti tarybos narius. Tokia tvarka. Beje, kaip ir teisme – jo posėdžių metu žiniasklaida tampa tik pasyvia stebėtoja, ir dėl to protingi žurnalistai nesipiktina.

Gintaras Bielskis