JAV aiškinasi galimybes įtikinti Turkiją neblokuoti Suomijos ir Švedijos priėmimo į NATO

Turkijos prezidentui Recepui Tayyipui Erdoganui (Redžepui Tajipui Erdohanui) vis griežčiau pasisakant prieš Suomijos ir Švedijos planą įstoti į NATO, nors kai kurie jo aukšto rango padėjėjai siunčia daug taikingesnius signalus, JAV pareigūnai aiškinasi, kiek rimtai yra nusiteikęs šis ūmaus būdo lyderis ir kaip būtų įmanoma jį įtikinti pakeisti poziciją.

Ankarai siunčiant prieštaringus signalus dėl Helsinkio ir Stokholmo planų, JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas (Entonis Blinkenas) trečiadienį Niujorke susitiks su Turkijos užsienio reikalų ministru. Tai bus naujas bandymas išsiaiškinti Ankaros poziciją, o ankstesni mėginimai, regis, tik dar labiau aptemdė situaciją.

Pabrėždama atsargios diplomatijos su potencialiai sunkiai sukalbamu partneriu būtinybę, JAV prezidento Joe Bideno (Džo Baideno) administracija iš pažiūros ignoravo R. T. Erdogano pareiškimus, kad jis negali leisti Suomijai ir Švedijai įstoti į NATO dėl šių šalių palaikymo grupėms, kurias Turkija laiko keliančiomis grėsmę jos saugumui. Vašingtonas atrodo labiau susitelkęs į pareiškimus, išsakytus už uždarų durų žemesnio rango Turkijos pareigūnų.

„Ne mums kalbėti už Turkijos vyriausybę“, – antradienį pakartojo Valstybės departamento atstovas Nedas Price'as (Nedas Praisas), kai buvo klausinėjamas, kaip JAV vertina Turkijos poziciją ir Ankara ko nors reikalavo iš Jungtinių Valstijų mainais į sutikimą, kad Suomija ir Švedija būtų priimtos į Aljansą.

Ankaros pozicija gali sužlugdyti JAV ir kitų NATO sąjungininkių galimybę atsakyti į Rusijos invaziją Ukrainoje sustiprinant ir išplečiant Aljansą. Naujų NATO narių atsiradimas būtų visiška priešingybė Rusijos prezidento Vladimiro Putino prieš karą keltiems reikalavimams, kad Vakarų šalių karinis blokas nebūtų plečiamas rytų kryptimi.

Tačiau R. T. Erdogano pareiškimai dėl Suomijos ir Švedijos taip pat pabrėžia Aljanso silpnąją vietą, kuria V. Putinas anksčiau mėgindavo pasinaudoti. Svarbiausi NATO sprendimai turi būti priimami pritariant visoms 30 bloko narių.

Vašingtonas ir kitos NATO narės iš pradžių galvojo lengvai išspręsiančios nedidelius nesutarimus dėl Aljanso plėtros proceso, tvyrant nerimui dėl Rusijos įsiveržimo į Ukrainą. Tačiau R. T. Erdogano tirados Suomijos ir Švedijos atžvilgiu kelia vis didesnį susirūpinimą, abiem šalims trečiadienį pateikus stojimo į bloką paraiškas ir tikintis prie jo prisijungti kiek įmanoma greičiau.

Net jeigu šią kliūtį galiausiai pavyktų pašalinti, Suomijos ir Švedijos įstojimas gali būti pavėlintas keliais mėnesiais, ypač jeigu kitos šalys pasektų Turkijos pavyzdžiui ir pareikalautų joms rūpimų nuolaidų.

R. T. Erdoganas, pastaraisiais metais demonstravęs stiprėjantį polinkį į autoritarizmą, laikomas neprognozuojamu lyderiu. Jau yra buvę atvejų, kai prezidento žodžiai aiškiai kirtosi su Turkijos diplomatų ir kitų aukšto rango pareigūnų pareiškimais.

„Neatmetu galimo nesusikalbėjimo tarp turkų diplomatų ir Erdogano. Anksčiau yra buvę tokio nesusikalbėjimo pavyzdžių“, – sakė Turkijos užsienio politikos apžvalgininkė ir žurnalistė Barcin Yinanc (Barčin Jinanč). Kaip pavyzdį ji pateikė R. T. Erdogano ir Užsienio reikalų ministerijos „nesusikalbėjimą“ praeitais metais, kai turkų lyderis pagrasino išsiųsti 10 Vakarų šalių diplomatų, įskaitant JAV ambasadorių, apkaltinęs juos kišantis į Turkijos teismų darbą.

NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas praeitą sekmadienį po diskusijų su turkų pareigūnais žurnalistams Berlyne sakė, kad „Turkija aiškiai išreiškė ketinimą neblokuoti narystės“. A. Blinkenas ir kiti Aljanso šalių diplomatijos vadovai, įskaitant Vokietijos užsienio reikalų ministrę Annaleną Baerbock (Analeną Bėrbok), taip pat teigė esantys visiškai tikri, kad visos NATO narės, įskaitant Turkiją, mielai pritars abiejų Šiaurės valstybių prisijungimui.

Tačiau pirmadienį R. T. Erdoganas daugelį nustebino, pažėręs dar griežtesnės kritikos Suomijai ir Švedijai, apkaltinęs jas remiant kurdų kovotojus ir kitus veikėjus, Turkijos laikomus teroristais, taip pat primetant suvaržymus ginklų pardavimams Turkijai.

„Nė viena iš šių šalių nesilaiko atviros, skaidrios pozicijos prieš teroristines organizacijas, – tąsyk kalbėjo R. T. Erdoganas. – Negalime ištarti „taip“ tiems, kas įveda sankcijas Turkijai, bet stoja į NATO, kuri yra saugumo organizacija.“

Paklaustas apie šiuos prieštaravimus N. Price'as atsakė, kad po praeitą savaitgalį įvykusių susitikimų su Turkijos užsienio reikalų ministru Mevlutu Cavuoglu (Mevliutu Čavušohlu) ir kitais A. Blinkenas buvo „susidaręs tokį patį pasitikėjimo įspūdį, kad yra tvirtas konsensusas dėl Suomijos ir Švedijos priėmimo į Aljansą, jeigu jos pasirinktų įstoti. Ir buvome tikri, kad šį konsensusą galėsime išlaikyti.“

Vidurinių Rytų instituto Turkijos programos direktorė Gonul Tol (Gioniul Tol) sakė, kad R. T. Erdoganas dažnai pažeria griežto tono tiradų, bet paprastai galiausiai persigalvoja ir ir pasirenka „racionalią“ išeitį.

„Erdoganas nenuspėjamas. Visgi tuo pat metu jis – labai pragmatiškas veikėjas“, – sakė ji. Anot G. Tol, Turkijos lyderis mėgsta derėtis ir per derybas kelia „maksimalistinius reikalavimus“.

„Galiausiai jis pasitenkina gavęs daug mažiau“, – pridūrė ekspertė.

Ji pažymėjo, kad R. T. Erdogano priekaištai Vakarų šalims dėl kurdų nėra nauji ir kad jau seniai tvyro įtampa tarp Turkijos ir JAV dėl turkų kariuomenės aprūpinimo.

Kadangi Turkija neatsisakė planų įsigyti Rusijos gamybos oro erdvės gynybos sistemų, JAV pašalino Ankarą iš modernių naikintuvų F-35 programos. Vėliau Turkija spaudė Vašingtoną parduoti jai naujų naikintuvų F-16 arba bent jau modernizuoti jos turimus lėktuvus. Vašingtone šią savaitę vyksta diskusijos dėl abiejų klausimų, ir kai kurie pareigūnai mano, kad nors jie nėra tiesiogiai susiję su NATO plėtros klausimu, išsprendus kurį nors iš jų galbūt padėtų įtikinti R. T. Erdoganą atsisakyti savo prieštaravimų.

G. Tol sutinka su tokiu vertinimu.

„Tai vyksta tokiu metu, kai jis stengiasi pataisyti ryšius su Vašingtonu, kai Turkija įsitraukusi į derybas, kad įtikintų [JAV] Kongresą parduoti Turkijai F-16. Be to, tai metas, kai Erdoganas stengiasi įtvirtinti vertingo sąjungininko įvaizdį. Ir šiuo metu invazija Ukrainoje suteikia jam galimybę suartėti su Vakarų sostinėmis. Taigi, esant tokioms aplinkybėms būtų labai dramatiškas žingsnis, jeigu Turkija iš tikrųjų vetuotų Suomijos ir Švedijos paraišką“, – sakė ekspertė.

BNS