Jaunuosius mokslininkus ugdanti mokytoja: „Nenoriu, kad mokiniai bijotų fizikos“

Kovo pabaigoje įvyko Europos jaunųjų mokslininkų konkurso nacionalinio etapo baigiamasis turas. Jame dalyvavo ir Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos mokiniai. Gimnazistus konkursui ruošianti fizikos mokytoja Valentina Rakužienė sako, kad šiame konkurse janoniečiai – jau ilgamečiai dalyviai, o patirtis, kurią gauna, rašydami tiriamąjį darbą ir gilindamiesi į tam tikras fizikos paslaptis, kartais net turi įtakos jų būsimai profesijai.

Janoniečiai nepraleidžia Jaunųjų mokslininkų konkurso

V. Rakužienė – ne sykį įvertinta mokytoja Lietuvos mastu. Vasario 16-ąją LR prezidentas Gitanas Nausėda jai įteikė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį už inovatyvią pedagoginę veiklą, aktyvų visuomeniškumą, indėlį ugdant jaunąją fizikų kartą. Inovatyviausios mokytojos vardą ji pelnė 2021-aisiais, o dar anksčiau – 2018 m. – fizikos mokytoja ekspertė tapo Šiaulių Metų mokytoja.

Puikiai sekasi ir jos mokiniams įvairiose olimpiadose, konkursuose. Minėtame Jaunųjų mokslininkų konkurso nacionaliniame etape dalyvavę janoniečiai šįsyk apdovanoti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos garbės raštais ir pelnė specialųjį prizą. Devintokai Daniel Šer ir Domantas Sruogis šiam konkursui pateikė savo tiriamąjį darbą „Akustinių bangų poveikis elektroniniams prietaisams“. „Šiemet mokiniai tyrinėjo, kaip akustinės bangos veikia kasdien buityje naudojamą elektroniką, įvairiausius jutiklius. Bet čia tik šio darbo pradžia, dar tikrai daug ko nespėjome padaryti“, – sako jų darbo vadovė.

Tiesa, V. Rakužienė pabrėžia, kad Europos jaunųjų mokslininkų konkurse Juliaus Janonio gimnazijos auklėtiniai – nuolatiniai dalyviai, ir rodo pluoštą savo mokinių tyrimų, parašytų per ilgus metus. Tarp jų – ir tie darbai, kurie buvo laimėję nacionalinį etapą bei buvo pristatomi jau Europoje: Šveicarijoje, Italijoje… „Esame turėję laimėtojų ir Europoje, keli mokiniai yra patekę į pasaulinį konkursą – važiavę į Kiniją ir grįžę su apdovanojimais“, – pasiekimus vardija mokytoja.

Temų laukas mokinių darbams – labai platus. Bet tai ir sunkiausia – sugalvoti, ką tyrinėti. Kartu su mokiniais pradžioje diskutuojama idėja labai dažnai skiriasi nuo galutinio rezultato. Štai užpernai tyrimo objektu buvo tapę greta gimnazijos augę, bet nukirsti medžiai. Taip pat buvo nagrinėta, kiek padangos į aplinką išskiria gumos, važiuojant mašinoms.

„O temą apie akustines bangas ir triukšmą pasiūlė patys mokiniai. Jie yra „Formulės 1“ fanai ir jiems užsifiksavo vienas lenktynių momentas. Kai pakeičiamos padangos ir lenktynininkas išvažiuoja iš aptarnavimo zonos, tuo momentu nuo to didelio garso išsijungia kamera. Mokiniams tapo įdomu, kodėl kamera išsijungia, kodėl atsiranda virptelėjimai ir pan.“ – šių metų tyrimo priešistorę nupasakoja V. Rakužienė.

Tiriamojo darbo kryptis tampa karjeros kryptimi

Darbai yra ilgalaikiai projektai, tęstiniai, kai kurie rašomi net keletą metų. Bet, pasak mokytojos, tai puiki patirtis gimnazistams prieš studijas aukštosiose mokyklose, nes jie jau žino, ką reiškia įdėti daug pastangų ir padaryti ilgą tyrimą. V. Rakužienė prisimena atvejį, kai jos buvusi mokinė nustebo, universitete gavusi užduotį parašyti kur kas trumpesnį kursinį darbą, nei buvo rengusi tyrimą gimnazijoje, ruošiantis Jaunųjų mokslininkų konkursui.

Kaip pasakoja fizikos mokytoja, kai kurių jau suaugusių jos buvusių mokinių specialybė ar darbo sritis yra susijusi su dar mokykloje rašytu tiriamuoju darbu. Gražus pavyzdys – šiuo metu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamente dirbantis janonietis, kurio pirmasis darbas buvo „Ugnies valdymas garsu“.

„Iš tikrųjų labai daug yra tokių žmonių, kurie nuėjo į fizikos, lazerių sritį, daug išvyko į užsienį studijuoti. Bet galiu papasakoti apie vieną mokinį, kuriam, kai ėjo laikyti brandos egzaminų, sakiau: „Tik tu išlaikyk, nors ir minimaliai…“ Nes jam prastai sekėsi mokytis, neturėjo pagrindų. Bet savo srities tiriamąjį darbą jis puikiai rašė. Buvo momentas, kai net profesorius su juo konsultavosi. Ta sritis, kurioje jis darė darbą, po to tapo jo specialybe, toliau nuėjo tuo keliu – studijavo ir magistrantūrą, ir doktorantūrą būtent to tiriamojo darbo kryptimi“, – dar vieną jaunojo mokslininko sėkmės istoriją prisimena fizikos mokytoja.

Beje, V. Rakužienė vadovauja jaunųjų mokslininkų klubui MES, kuriame susirinkę mokslo entuziastai. Džiugu tai, kad vyresni bendruomenės nariai, buvę klubiečiai, patys mielai padeda savo jauniems kolegoms, steigia alumnų stipendijas ir pan.

Siekia griauti stereotipą

V. Rakužienė neslepia pasididžiavimo savo mokiniais ir jų pasiekimais. Na, o į savuosius įvertinimus pernelyg nesižvalgo. „Aš paprasčiausiai dirbu savo darbą. Kartais net nuoširdžiai nesuprantu, už ką gaunu apdovanojimą…“ – kuklinasi Juliaus Janonio gimnazijos mokytoja ekspertė.

Akivaizdu, kad mokytoja myli savo darbą, myli fiziką. Gal iš jos ir mokiniai perima susidomėjimą fizika, o gal prie puikios mokytojos tiesiog limpa gerieji mokiniai? V. Rakužienė juokiasi, kad greičiau – antrasis variantas, bet iš tikrųjų surimtėjusi atkreipia dėmesį į vieną stereotipą.

„Žiūrėkite, jūs ateinate į 9 klasę ir jau žinote, kad fizika yra sunku. Jūs paklauskite kokio penktoko ar šeštoko, kokie yra sunkiausi dalykai. Sakys – fizika, chemija… Jis jų dar nesimokė, bet jau žino, kad bus sunku, nors net nepabandė! Ko aš labiausiai nenoriu – kad mokiniai bijotų fizikos. Ji nėra tokia sunki, kaip atrodo, – tikina mokytoja. – Norėčiau panaikinti tą nuostatą.“

Beje, fizika Juliaus Janonio gimnazijoje gana populiari tarp vienuoliktokų ir dvyliktokų, kurie gali pasirinkti iš fizikos, chemijos ir biologijos, ir tuo mokykla bei joje dirbantys fizikos mokytojai tikrai gali džiaugtis. „Labai daug ir mergaičių renkasi fiziką bei sėkmingai nueina į inžinerines specialybes ar renkasi lazerių sritį“, – sako V. Rakužienė, pridurdama, kad apskritai Lietuvoje susidomėjimas tiksliaisiais mokslais, deja, mažėja.

Gerbia kiekvieną mokinį

Nors gimnazijoje, kur mokytoja dirba, klasės yra puikiai pritaikytos mokslui, su visa reikiama išmania įranga ir pan., V. Rakužienė įsitikinusi, kad mokytojo ir jo gyvo aiškinimo niekas nepakeis – jokia išmanioji lenta ar dirbtinis intelektas. Mokiniai, anot jos, patys visos informacijos tikrai nesusiras, nes reikia žinoti, kur, kaip ir kokios informacijos ieškoti, kaip įvertinti jos patikimumą, todėl mokytojo aiškinimas pamokoje yra nepakeičiamas.

„Bėda tik ta, kad nebėra kam dirbti… – apgailestauja V. Rakužienė. – Nes tas, kas šiais laikais moka matematiką, fiziką, chemiją, neis mokytojauti. Jis nueis į lazerių, biotechnologijų sritį ir uždirbs dešimtimis kartų daugiau nei mokykloje...“

Fizikos mokytoja ekspertė prisimena savo karjeros pradžią: mokytojauti ji pradėjo vienoje rajono profesinėje mokykloje. Sako, kad tokia patirtis praverstų kiekvienam mokytojui. Kodėl? „Žinoma, tada buvo kitokie laikai – kontingentas tada buvo fantastiškas. Bet ten išmokau vieną dalyką: jei pakelsi balsą, sau bėdos prisidarysi. Ir kad tavęs negerbs, jeigu tu jų negerbsi“, – teigia mokytoja.

Šią gyvenimo pamoką ji iki šiol yra išmokusi ir taiko kiekvienoje pamokoje – stengiasi gerbti kiekvieną mokinį ir džiaugtis jo pasiekimais. Jai netgi smagiau dėl tų mokinių, kuriems sekasi prasčiau, bet pavyksta išspręsti kokį nors iki tol neįveiktą uždavinį.

Mokytoja prisipažįsta kelerius metus kažkada porai metų pabėgusi iš darbo mokykloje, tačiau vėliau sugrįžo, nes be mokinių, be bendravimo su jaunimu ji negali. „Man sekasi, likimas skiria man tik gerus mokinius. Gal kai kurie silpniau moka fiziką, bet yra puikūs žmonės. O su jaunimu dirbdama, ir senstu lėčiau“, – šypsosi V. Rakužienė.