Jaunųjų verslininkų šeima skaičiuoja ne pinigus, o kartu praleistas akimirkas

Visiems žinomas posakis, jog priešingybės traukia, šiai porai visiškai netinka. Renata ir Aurimas Tuomai – tie žmonės, kurie niekuomet nenustygsta vietoje, kupini įvairių sumanymų bei ryžto juos įgyvendinti. Jų nedideli verslai ne tik garantuoja nuolatines šeimos pajamas, bet ir sukuria kelias darbo vietas. Ir kartu tai ne stereotipiniai verslininkai. Pelnas ir pinigai anaiptol ne svarbiausia šių jaunų žmonių vertybė.

Traukė sportas ir šokiai

Renata augo Panevėžyje. Po aštuonių vidurinės mokyklos klasių mergina perėjo mokytis į Juozo Balčikonio gimnaziją.

– Tai buvo patirtis ir įspūdis, kuris išliko visam gyvenimui. Ten sukurta nepaprasta atmosfera. Įkvepiantys mokytojai, kūrybingi bendraamžiai, bendravimas, pagrįstas tarpusavio pagarba ir lygiateisiškumu, jokių patyčių. Laukdavau ryto, kad greičiau galėčiau bėgti į mokyklą. Norėčiau, kad tai patirtų ir mano vaikai, – prisimena Renata.

Aurimas gimė Titkoniuose. Kai jam buvo ketveri, tėvai persikėlė gyventi į Pasvalį.

– Mes buvome paskutinė 2-osios vidurinės laida. Anuomet tai buvo mokykla, kuri niekuo nenusileido „vileišynei“. Savo sūnų dabar taip pat leidžiu į Lėvenį, – tikina Aurimas.

Tai buvo laikotarpis, kai į mūsų gyvenimą pradėjo skverbtis kompiuteriai ir internetas. Deja, jaunuolio naujovės nesužavėjo.

– Lankiau lengvąją atletiką, pramoginius šokius, kaip ir visi tuomet Pasvalyje, žaidžiau rankinį. Kai draugai kviesdavo pažaisti kompiuteriu, aš mieliau rinkdavausi sporto salę ar meškerę.

Sutapimas ar ne, bet šokiai buvo viena didžiausių Renatos aistrų.

– Šokis mane lydėjo nuo mažų dienų. Šokau Panevėžio orkestre „Garsas“, gimnazijos tautinių šokių kolektyve. Teko dalyvauti keliose Dainų šventėse, palikusiose labai ryškius prisiminimus. Net turėjau svajonę – gyvenimą sieti su šokiais. Tačiau baigiau mokyklą ir… svajonės baigėsi, – atsidūsta Renata.

Baigusi gimnaziją, kaip dauguma tokio amžiaus jaunuolių, nežinojo nei kur stoti, nei kuo norėtų būti. Paskutinę akimirką įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, vadybos studijas.

– Nuvažiavau apsižiūrėti, kas ir kaip. Nepatiko, nebuvo prie širdies, tad dokumentus atsiėmiau. Netikėtai viena draugė pasiūlė kartu studijuoti Danijoje. Gyvenime nemėgau ir nemėgstu visko, kas yra lengvai pasiekiama. Pagalvojau, kad tai bus visai įdomus iššūkis, ir sutikau. Taip atsidūriau Danijos viduryje esančiame Herningo mieste, kur trejus metus studijavau tarptautinę vadybą. Dabar gailiuosi, kad dėl jauno amžiaus anuomet nepasirinkau su šokiu susijusio gyvenimo kelio, bet jau nieko nepakeisi…

O štai nuolat sportuojantis būsimasis Renatos vyras pasirinko turizmo vadybos studijas Kūno kultūros akademijoje.

Iš Norvegijos norėjo grįžti pėsčiomis

– Tiesą pasakius, didelis miestas manęs nesuviliojo. Namo grįždavau kiekvieną savaitgalį. Jau ketvirtadieniais imdavau laukti penktadienio, kai sėsiu į autobusą ir važiuosiu į Pasvalį. Sekmadienį į Kauną taip pat neskubėdavau, dažniausiai važiuodavau anksti ryte pirmadienį, kad tik ilgiau galėčiau pabūti su šeima ir draugais. Nebuvau moksliukas, bet skolų neturėjau. Ir tikrai nebuvau iš tų, kurie tik „studentauja“. Tiesiog buvo kiti prioritetai. Vietoj klubų ir vakarėlių mieliau rinkausi sportą, muziejų lankymą ar išvykas į gamtą, – pasakoja Aurimas.

Baigus pirmą kursą, Norvegijoje dirbantis bičiulis pakvietė per atostogas užsidirbti pinigų.

– Sako, atvažiuok, bus faina. Nuvažiuojam, o ten draugas su bičiuliu miške gyvena. Dienomis aplinkiniuose miškuose ieško darbo, o naktimis miške automobilyje miega… Va tau ir faina… Mane iš karto apėmė depresija, pagalvojau, jau geriau Lietuvoje griovius kasiu, bet miške tikrai negyvensiu… Dvi dienas pabuvome, nusifotografavome prie kažkokio ežero ir grįžome namo. Kitais metais pasisekė gerokai labiau. Gavome darbo – dažėme namus. Dirbome trise, septynias dienas per savaitę, dvylika valandų per dieną. Per pusantro mėnesio užsidirbau nerealius pinigus – apie 11–12 tūkstančių litų. Tos penkiasdešimt dienų buvo ilgiausias mano užsienyje praleistas laikas. Ir to pakako suprasti, jog niekuomet ten nebūsiu savas. Pabaigoje jau pradėjau galvoti, kad pėsčiomis keliausiu į Lietuvą – taip „rovė“ stogą ilgesys. Kodėl? Nežinau. Man reikia savo krašto, savų žmonių, miško, paupio…

Renatos „užsienietiška“ patirtis gerokai ilgesnė. 40 000 gyventojų turinčiame Danijos mieste ji praleido trejus metus.

– Pažintis su Danija prasidėjo nuotykiais. Vos išlipus iš lėktuvo paaiškėjo, kad neturime kur gyventi, Universitetas žadėjo tuo pasirūpinti, deja. Gerai, kad ten didelė lietuvių studentų bendruomenė, tai gyventi priėmė savi. Pradžia buvo nelengva. Didžiausias kliuvinys – anglų kalba. Man atrodė, kad ją mokėjau gerai, egzaminus ir testus buvau išlaikiusi aukštais balais, tačiau kai per paskaitas pasipylė specifinių terminų lavina, supratau, jog dar labai daug ko nežinau. O ir pats gyvenimas ten labai brangus, kainos aukštos, tai pirmus mėnesius mitau kone vien grikiais. Svorio daug numečiau… Studijos Danijoje geros tuo, kad ten niekas nežiūri lankomumo, svarbiausia – išlaikyti egzaminus. Taip sudaromos sąlygos ir studijuoti, ir dirbti. Kai susiradau darbą, tapo gerokai lengviau. Trečiais studijų metais pagal mainų programą pusmečiui buvau išvažiavusi studijuoti į Ispaniją. O ir pačiame universitete nesėdėjau sudėjusi rankų – aktyviai įsiliejau į vietos lietuvių bendruomenę, organizavau renginius, koncertus. Ar nebuvo minties likti? Tikrai ne. Ir ne tik aš taip galvojau. Tais metais mūsų įstojo per šimtą žmonių. Tie, kurie baigė, dauguma grįžo į Lietuvą. Danija patiems danams yra rojus. Ten viskas idealiai sutvarkyta, sustyguota. Žmogus garantuotas dėl darbo, socialinių garantijų. Jiems viskas padėta ant lėkštutės. Bet yra ir kita medalio pusė – ten daugybė žmonių serga depresija. Ir aš manau, jog tai yra tiesiog iš gero gyvenimo. Jie neturi dėl ko stengtis. Aš taip nenoriu gyventi…

Prieš dešimt metų, kai Renata dar buvo pirmo kurso studentė, Panevėžyje, šokiuose, ji pirmą kartą sutiko Aurimą. Užsimezgusi draugystė netruko virsti meile. Šiltų jausmų neatvėsino ir didelis atstumas.

– Aš pas ją skrisdavau kas du mėnesius, nuolat kalbėdavomės per skaipą. Žinojau, kad jai viskas gerai, tad tas išsiskyrimo laikas prabėgo labai greitai.

– Čia labiausiai kentėjo ne jis, o aš (juokiasi). Nuolat grįždavau namo, kur laukė tėvai ir Aurimas. Tai buvo dar viena motyvacija rinktis Lietuvą, o ne Daniją. Žinojau, kad jo iš Pasvalio už jokius pinigus neiškrapštysiu…

Kuria pagarba klientui grįstą verslą

– Pamenu, tik baigęs studijas grįžau į Pasvalį. Buvo birželis. Aš laimingas, atsipalaidavęs, galva pilna svajonių… O čia tėvai ir draugai sako – reikia dirbti, reikia dirbti. Kažkaip atrodė, kad dar ne dabar, kažkada vėliau tai bus… Bet realybė apie save priminė anksčiau nei aš galvojau (šypsosi). Tai buvo gal 2005-ieji – metas, kai visi masiškai keitėsi langus. Sesuo Justina turėjo plastikinių langų kompaniją ir pakvietė dirbti pas save. Viena iš įmonės veiklų buvo žaliuzių, roletų gamyba ir įrengimas. Jie nebespėjo tų darbų atlikti ir pasiūlė man savarankiškai tuo užsiimti. Esu dėkingas, kad anuomet šeima manimi patikėjo. Dėkingas ir už visą palaikymą, kurį jaučiame iki šiol…Dabar jau bus gal keturiolikti metai, kai tuo užsiimu. Man patinka mano darbas. Smagu, kad galiu nuolat judėti, važinėti pas žmonės, bendrauti su jais. Tai labai atitinka mano, o ir, ko gero, Renatos prigimtį – sėdėti vienoje vietoje mums nelabai pavyktų. Nuolat važinėju po Pasvalio bei Biržų rajonus ir galiu pasakyti, jog gyvenimas keičiasi. Ir keičiasi į gera. Gražėja namai, sodybos. Ir čia esmė ne piniguose. Svarbu turėti noro. Čia galbūt reikia dirbti daugiau, tačiau niekas mano aplinkoje nesėdi sudėjęs rankų. Tiems, kuriuos matau pro savo langus su „bambaliais“ po pažastimi, jau nieko nereikia, niekas jiems ir nepadės. Bet tokių, kurie kažko nori ir siekia – vis daugiau. Ir emigracijos tema asmeniškai man labai jautri. Atrodo, visi išvažiuoja, viskas traukiasi. Bet štai, statistikos duomenimis, praeitais metais į Lietuvą grįžo daugiau negu išvažiavo. Ir mes turime grįžusių draugų. Tai nuteikia labai šviesiai, – įsitikinęs Aurimas.

Grįžusi iš Danijos, Renata įsidarbino Panevėžyje vadybininke transporto kompanijoje. Netrukus ėmė lauktis pirmagimio Adrijaus ir karjera nutrūko.

Kai sūnui sukako dveji metukai, Aurimui šovė verslo idėja.

– Draugas pasiūlė prekiauti Vokietijoje pagamintomis prekėmis, kurios savo kokybe gerokai lenkia esančias mūsų prekybos centrų lentynose. Susiradome patalpas, suremontavome, ir taip prieš penkerius metus gruodžio pirmą dieną Vilniaus ir Panevėžio gatvių sankryžoje Pasvalyje atsirado mūsų parduotuvė, – prisimena Aurimas.

– Buvo nedrąsu. Nežinojau, kaip priims, kaip reaguos. Teko daug kalbėti iš aiškinti, kuo mūsų parduodamos prekės geresnės, kuo skiriasi nuo visiems įprastų prekinių ženklų. Lietuviai – nedrąsūs, tad pakeisti įpročius prireikė nemažai laiko. Dabar mus žino bei mūsų prekėmis pasitiki daug žmonių, ir tai yra kelių metų įdirbio rezultatas. Be to, labai svarbu ir pats ryšys su pirkėju. Visuomet aptarnauju žmones taip, kaip pati norėčiau būti aptarnauta. Stengiuosi, kad pas mus užsukęs nepažįstamas pirkėjas išeitų kaip senas bičiulis. To reikalauju ir iš savo darbuotojų. Kita vertus, labai svarbu, kad pati pardavėja komfortiškai jaustųsi savo darbo vietoje, – įsitikinusi Renata.

Po metų dar viena Tuomams priklausanti vokiška produkcija prekiaujanti parduotuvė buvo atidaryta Biržuose.

– Per tuos metus šiek tiek pasikeitė pati mūsų verslo koncepcija – svarbu, kad tai, ką parduodame, būtų ne tik vokiška, bet ir kokybiška. Nuolat keičiame asortimentą, todėl kiekvieną kartą čia užsukęs pirkėjas gali rasti ką nors naujo ir netikėto. Remiame ir vietos verslus. Mūsų parduotuvėje galima įsigyti pasvaliečių gaminamos kosmetikos, aksesuarų, medaus gaminių, – džiaugiasi verslininkė.

Verslas provincijoje kitoks nei didmiesčiuose. Mažesnis klientų ratas verčia „suktis“ visų pajėgumu. Štai ir šiuos metus parduotuvė pasitinka atsinaujinusi, išsiplėtusi. Jau dabar Renata planuoja vasario mėnesio nuolaidas ir akcijas.

Neseniai verslas buvo perkeltas ir į virtualią erdvę – atidaryta internetinė parduotuvė.

– Stengiamės dėmesį parodyti ir nematomiems pirkėjams. Prie kiekvieno užsakymo pridedu malonią dovanėlę ir nuoširdų padėkos laiškelį.

Svarbiausia šeima

Šiuo metu Renata pavaduoja motinystės atostogų išėjusią pardavėją, tad visą dieną praleidžia parduotuvėje. Po pamokų mamai padėti atbėga septynmetis Adrijus. Pasibaigus darbui, mama skuba į vaikų darželį pasiimti jaunėlio Benedikto.

– Nuolat jiems kartoju: brolis gyvenime – pats svarbiausias žmogus, kuriuo privalu rūpintis ir mylėti. Gal todėl jie auga labai draugiški. Šeima yra svarbiausia. Man svarbu, kad vaikai ir vyras grįžę namo gautų šilto naminio maisto, kad namai būtų sutvarkyti, kad galėčiau su vaikais paruošti namų darbus ir paskaityti knygelę. Manęs visi klausia – kaip tu spėji? Nežiūriu televizoriaus ir „nesėdžiu“ feisbuke. Aš geriau mažiau laiko skirsiu kitiems, bet būsiu su vaikais ir vyru. Be jo pagalbos neįsivaizduoju savo gyvenimo ir nuolat širdyje dėkoju, kad greta turiu tokį žmogų, į kurį visuomet galiu atsiremti.

Laisvi žmonės

Iš tiesų – suprasti, kaip du vaikus auginantys verslininkai randa laiko sau, beveik neįmanoma. Tačiau greta verslo yra ir visavertis gyvenimas. Renata lanko šokių studiją „Aistra šokiui“, prieš keletą metų jos iniciatyva pradėti organizuoti protmūšiai, į kuriuos šiandien susirenka kelios dešimtys dalyvių. Aurimas žaidžia krepšinį, futbolą, žvejoja, mina dviračiu ir dalyvauja įvairiuose pėsčiųjų žygiuose, domisi Lietuvos partizanų istorija, tvarko jų apleistus kapus. Lyg to būtų maža – niekieno neprašomas tvarko savo daugiabučio aplinką.

– Negaliu praeiti pro numestą šiukšlę jos nepakėlęs ar ramiai žiūrėti, kaip želia žolė. Mėgstu ne skųstis, o dirbti. Stebuklų nedarau, tik tai, ką privalo kiekvienas padorus pilietis.

– Didžiuojamės, kad viską, ką turime, susikūrėme patys. Tačiau svarbiausia ne verslas. Svajojame, kad mūsų vaikai užaugtų drąsūs ir laisvi žmonės, mylintis Lietuvą ir Pasvalį. Jei kažkas skundžiasi, kaip čia blogai, aš galiu pasakyti daugybę priežasčių, kuo mūsų mieste gyventi gera. Aš kiekvieną rytą džiaugiuosi, kad galiu neskubėdama nuvesti sūnų į darželį, o kitas sūnus gali saugiai pasiekti mokyklą. Aš laiminga, nes aplink gyvena malonūs, draugiški žmonės, yra puikus baseinas, sporto salė, bibliotekoje, muziejuje vyksta daugybė renginių, kuriuose nuolat galime lankytis. Jei tu neišnaudoji to, ką turi šalia, pats didžiausias miestas virs kaimu, – atsisveikindama tikina Renata.