Jaunoji istorikė Rugilė Grendaitė

Pokario partizaninis karas, okupantų padaryti nusikaltimai, tremtys domina iš Kaišiadorių krašte esančių vaizdingų Neprėkštos apylinkių kilusią Rugilę Grendaitę.

Šiemet birželio 14-ąją Rugilei sukaks dvidešimt dveji, ji yra Vilniaus universiteto trečiakursė ir – jauniausia Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos narė. Jauniausia ne tik šioje kadencijoje, bet ir apskritai – iš visų kadencijų rajono politikų. Taip pat ši energinga ir žavi mergina yra Lietuvos ateitininkų, Lietuvos šaulių sąjungų ir kitų pilietinių organizacijų narė, organizuoja renginius ir stengiasi dalyvauti visur, kur tik kviečia. Dar 10 –oje gimnazijos klasėje jos organizuotas Partizaninių dainų vakaras gyvuoja iki šiol. Šiais metais vyks jau penktasis...

Veiklos formatas plečiasi, Rugilė susitinka su pokario pasipriešinimo dalyviais, užrašo jų atsiminimus, ieško partizaninių dokumentų ir relikvijų. Jai įdomi pokario partizaninio karo istorija, įvykiai gimtinėje. Savo ateitį jaunoji istorikė sieja su gimtuoju kraštu. Šiandien – „Mūsų bendruomenės“ pokalbis apie su Rugile Grendaite – apie atradimus ir praradimus, nuveiktus darbus ir svajones.
– Kada į Jūsų gyvenimą atėjo noras prisiliesti prie gyvosios Lietuvos istorijos – pokario laikmečio partizaninio karo?

– Istorijos pamokos mokyklose neperteikia esminių tautai įvykių, tremčių, kovos už laisvę. Šie laikotarpiai jaunimui nėra iki galo suprantami, juntami. Būtent tuomet, kai mums tie įvykiai tampa savi, jau galima kalbėti apie kuriančią, vieningą tautą.

Mano tėviškėje Neprėkštos kaime – nuostabios vietos, apsuptos miškais, ežerais... Iš netoliese esančių Bartkuškų, Antanaičių, Daubaros kaimų, kuriuos, deja, sunaikino sovietinė melioracija, kilę mano seneliai. Kalbėdama su moksleiviais dažnai pabrėžiu, kad turime žinoti savo šeimos istoriją, nereikia jos išsigąsti, net jeigu rasime ne tai, ko tikėjomės.

Mano pirmoji sau iškelta užduotis buvo sužinoti savo šeimos istoriją. Žingsnis po žingsnio eidama gilyn į šeimos praeitį sužinojau, jog antrasis pasaulinis karas ir okupacijos pakeitė ir gerokai apsunkino protėvių gyvenimą. Močiutė iš tėčio pusės karo metu prarado tėvus, jos tėtis pirmosios sovietinės okupacijos metais buvo patikėjęs okupantais, dėl to vokiečių metais sušaudytas.

Motina slapstėsi, tačiau greitai susirgo ir mirė. Liko du mažamečiai vaikai: mano močiutė ir jos brolis Stasys. Močiutę užaugino motinos sesuo Daubaros kaime, o brolį atidavė į Čiobiškio vaikų namus, tačiau ten jis pradingo... Viena močiutė turėjo garbingą Tyzenhauzų pavardę. Mano prosenelis iš tėčio pusės Pranas Markevičius iš Antanaičių kaimo buvo aktyvus partizanų rėmėjas, dėl to paaukojo savo gyvybę. Girdėdavau ne visai aiškias kalbas apie jo likimą, ši tema buvo vengiama, nepatogi. Tačiau seneliui teko atsakinėti į mano klausimus, stengiausi iš aplinkinių sužinoti kuo daugiau tų įvykių detalių.

Taip mano rankose atsidūrė prosenelio baudžiamoji byla. Nors pats gyveno sunkiai, augino gausią šeimą, partizanai jo namuose buvo dažni svečiai. Tardymo metu prosenelis prisipažino, kad buvo Perkūno būrio rėmėjas. Žūtis miglota, senelis pasakojo, kad gavo laišką apie jo išvežimą į Sibiro lagerį, tačiau byloje mirties priežastis nurodyta kita: širdies išsiplėtimas, kas, tikriausiai, reiškia mirtį tardymų metu...

Prosenelis taip pat buvo tarpukario Lietuvos šaulių sąjungos narys, labai džiaugiuosi atradusi ir jo nuotrauką su gražia šaulio uniforma.
– Tad didieji atradimai į Jūsų gyvenimą atėjo gana jauname amžiuje...
– 2014 metų birželį dalyvavau archeologinėje ekspedicijoje Elektrėnų savivaldybėje, Pagrendos miške, kasinėjome partizanų Gudaraiščio bunkerio vietą. Šiame bunkeryje žuvo partizanai broliai Jeronimas, Albertas ir Simonas Seliutos ir Pranas bei Vladas Česoniai. Jų kūnai niekinti Kietaviškėse.

Ši pažintis su partizanais man buvo sunki. Sužinojau apie jaunus žmones, kurie aukojosi dėl Lietuvos. Tą kartą iš labai arti prisiliečiau prie jaunų žmonių, savo gyvenimus paaukojusių Lietuvai, likimų. Grįžus iš ekspedicijos net ,,Oi neverk, motušėle...’’ žodžiai man įgavo kitą prasmę.

Tai mano Tėvynė, namai. Ką jie reiškia man? Pagarbą ir atsakomybę dėl jos kovojusiems protėviams, norą puoselėti ir išsaugoti tai, dėl ko jie paaukojo daug ką, kartais – net ir save. Tėčio, senelių pasakotos istorijos man atsivėrė kitoje šviesoje.

Kiekvienoje pamokoje sugebėdavau atrasti istorinę temą. Įsitikinimas, kad studijuosiu Vilniaus universitete istorija, nuo tų dienų įsitvirtino ir nebepaleido. Neturėjau paaugliškų dvejonių, svarstymų, ką noriu veikti gyvenime, istorija mane pati susirado ir nepaleidžia lig šiol. Dažnai nesuvokiame savo istorijos panaudojimo galimybių. Gilindamasi į didingą praeitį kiekvienais metais vis stipriau suvokiu šio dalyko svarbą visuomenėje, politikoje. Po tos gyvosios patirties keitėsi viskas: žvilgsnis į seną žmogų, į šimtametį ąžuolą, senovinę kaimo trobelę, vaikystėje girdėtas liaudies dainas. Taip manyje gana anksti atsirado sąmoningumas, atsakomybė, kitas žvilgsnis į turimus dalykus, pasiryžimas pasiekti daugiau, o nelaukti, kad tai būtų suteikta kitų. Taigi grįžusi iš kasinėjimų ėmiau ieškoti dar gyvų laisvės kovotojų. Pirmoji buvo Antanina Taparauskaitė-Liepsnelė.

Jos pasakojimai, kai būdama 16 metų laidojo nukautus brolius partizanus, išniekintus miestelio aikštėje, kai į plaukus įsipynusi partizanų žinutes, nešdavo broliams drebėdama, kad tik nesustabdytų stribai, rusų kareiviai – mane stipriai paveikė. Visko nesuvokiau, tik supratau, kad mano viduje kažkas vyksta. Ašarotom akim toliau klausiau jos pasakojimo, o ji ramiu ir išlaikytu veidu man tepasakė: „Mes turėjom užaugti anksčiau“.

Partizanų istorijos užaugino ir mane, pradėjau jausti atsakomybę už savo valstybę, atsirado begalinė pagarba praeičiai, nes suvokiau, kad kai kurie taip stipriai tikėjo Lietuva, kad paaukojo šeimas ir gyvenimus. Taip nuo dešimtos klasės prasidėjo mano ieškojimai, kraštotyra, tuo metu dar labai mėgėjiška, o dabar jau kelianti į ambicingesnius tikslus. Apkeliavau ištisus kaimus ieškodama senolių, galinčių prisiminti anuos laikus, parodyti partizaniškų kovų vietas. Tai tapo mėgstamiausiu laisvalaikio praleidimu: kai grįžtu savaitgaliams į gimtąjį Neprėkštos kaimą, manęs laukia kelionė po kaimus, miškus, susitikimai su gyvais istorijos liudytojais.

Tame matau didžiulę prasmę – juk tų įvykių amžininkai iškeliauja taip ir nepapasakoję istorijų, kurios ateities kartoms būtų labai svarbios; neparodę vietų, kuriose galbūt dabar tėra plynas laukas, tačiau kiekvieną šių vietų galime prikelti, prakalbinti. Atrodytų, paprastas miško medis įgauna kitą prasmę, kai sužinai, kad šalia jo partizanai priėmė priesaiką, paprastas bijūno krūmas senoje sodyboje gali tapti šventu, kai išgirsti, jog jis pasodintas vietoje, kuri paženklinta žuvusių kovotojų krauju.
– Žinoma, nuo partizaninio karo pabaigos prabėgus daugiau nei šešioms dešimtims metų, atradimai ateina po didelių pastangų ir kruopštaus darbo...
– Viena iš mano svajonių yra atrasti išlikusius partizanų dokumentus, kuriais remiantis rašoma tikroji partizanų kovos istorija. Prie šio tikslo priartėjau 2017 metų vasarą keliaudama po mūsų – Kaišiadorių rajono – Zūbiškių apylinkes. Čia susipažinau su Adele Bagdonavičiūte, kilusia iš užnerio, Ustronės kaimo (Čiobiškio seniūnija). Du jos pusbroliai Vytautas ir feliksas Bagdonavičiai priklausė Didžiosios Kovos apygardos štabui, kareivių apsupti bunkeryje nesutiko pasiduoti ir susisprogdino. Jau išeinant iš Adelės namų prisiminiau, kad nepaklausiau, ar nežino kur nors paslėptų partizanų archyvų? Išgirdusi šį klausimą, ji ramiai atsakė, kad pati su motina tokį archyvą yra paslėpusi gimtojoje sodyboje. Po šio atsakymo nustėrau, be galo džiaugiausi.

Tuomet kartu nuvykome į jos gimtinę Ustronės kaime, ir ji nurodė beveik tikslią užkasto archyvo vietą. Jos tėveliai buvo partizanų rėmėjai, namuose ne kartą lankėsi apygardos vadas Jonas Misiūnas-Žalias Velnias. Pasakojo, kad suėmus Žalią Velnią, dokumentus tėvai paslėpė šalia namo, prie pamatų, vėliau juos iškasė, išdžiovino ant krosnies, sudėjo į stiklinius butelius bei karišką dėžę ir užkasė kiek toliau nuo pastato. Surengtoje archeologinėje ekspedicijoje dėžę suradome, tačiau visi dokumentai buvo jau išimti, pavyko rasti tik vieną skiautę ir du apdovanojimo medalius (vienas tarpukarinis už nuopelnus gaisrininkų draugijai, kitas – vokiškas iš Antrojo pasaulinio karo fronto). Kas šį archyvą iškasė ankščiau, kur jo dokumentai šiandien – išlieka paslaptis.

Gegužinės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje (Kaišiadorių rajonas), pokaryje kunigas Steponas Rudžionis-Vėjas įrengė partizanų slėptuvę ir leido ten rengti Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės štabo susirinkimus. Apie tai sužinojau dar būdama moksleive, vėliau tai virto tikru patyrimu, kai šią slėptuvę išvydau savo akimis. Neapleido mintis, kad tokia išskirtinė ir svarbi vieta yra mažai kam žinoma. Svarsčiau, kad reikėtų apie tai kalbėti, todėl bažnyčioje organizavau ne vieną ekskursiją. 2018 metų liepos 6 dieną sumanymas įamžinti laisvės kovotojų atminimą virto tikrove.

Bičiulės dr. Aistės Petrauskienės globojama parengiau informacinį stendą, kurio atidarymą vainikavo graži šventė. Lietuvių dainose dažnai sutinkame rūtų simbolika, ji mums išskirtinė, gražiai ji atsiskleidžia ir partizaninio karo istorijoje. ,,Jei rasit kapą kur miške, statykit kryžių, sodinkit rūtas, už laisvę žuvom mes jauni‘‘,– tai tik vienos šio krašto partizanų dainos žodžiai, tačiau rūtų motyvas reikšmingas kaip atsikartojantis laisvės simbolis. Šalia informacinio stendo pasodinome darželį: pasodinome rombu dvigubą kryžių iš rūtų – tai Lietuvos partizanų ženklas. Rūtos – tai gyvybė, būtent gyvieji simboliai. Šimtamečiai ąžuolai, tikriausiai, prasmingiausiai įtvirtina žaliųjų brolių atminimą, kuriems namais anuomet tapo mūsų žaliosios girios. Dėkinga visiems palaikiusiems, prisidėjusiems prie šios iniciatyvos! Šiuo metu esu Lietuvos Laisvės Kovos Įamžintojų Sąjūdžio tarybos narė.

Su šia organizacija nesenai baigėme pusę metų trukusį ,,Partizanų Lietuvos‘‘ projektą. Pagrindinė projekto gija – žygis pėsčiomis per Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją ir Žemaitiją. Žygeiviai pasiekė Radviliškio kraštą, kuriame 1949 metų vasario 16-tąją įvyko reikšmingiausias partizanų vadų susitikimas. Pasaulis Lietuvą pamatė tokią, kokią ją matė kovotojai už laisvę. Be to, lankėme partizaninį karą primenančias vietas, istorinėmis žiniomis dalinomės su vietos bendruomenėmis. Šiuo metu idėjų, kaip ugdyti pilietinę visuomenę ir padėti istoriją pamatyti gyvai, turiu daug. Skaitydama pranešimus mokyklose, kviečiu vaikus prisidėti, keliauti po senuosius kaimus, rinkti istorinę medžiagą, ieškoti įsimintinų vietų.

Džiaugiuosi, kad prie manęs prisijungė per dešimtį jaunų žmonių, kuriems pavyko įkvėpti dėmesio savo tautos istorijai. Neabejoju, kad su šiais jaunais žmonėmis nuveiksime ne vieną gražų darbą Lietuvai. Vasarą įvyks bent du žygiai Laisvės kovoms atminti. Toks būdas susipažinti su istorija man yra vienas labiausiai pritraukiančių. Na, o vasaros pabaigoje planuoju stovyklėlę jaunimui ,,Istorija kitaip: išgirsti, pamatyti, pajusti’’. Jos metu mūsų gyvenimas tikrai nusikels į praeitį, gyvensime senoje vienkiemio sodyboje, kurioje bus bunkeris, virsime maistą ant krosnies, gaminsime partizaniškus rankdarbius, žygiuosime, mokysimės išgyvenimo gamtoje pagrindų, ieškosime istorinių vietų, jas tvarkysime, nežinomas – įamžinsime.
Dėkodami mūsų pašnekovei už nuoširdų pasakojimą norime paprašyti skaitytojų atsiliepti į Rugilės Grendaitės prašymą pranešti jai apie žinomus dar gyvus partizanus, ryšininkus, žmones, žinančius apie partizaninį karą, turinčius to laikmečio nuotraukų, dokumentų.
Rugilės kontaktai: Jačiūnų g. 16, lT-56382 Neprėkštos kaimas, Kaišiadorių rajonas, telefono numeris, 864742585, el. paštas rugilegrendaite@ gmail.com.
Stanislovo ABROMAVIČIAUS interviu