Jauno pakruojiškio istorija: alkoholis, smurtas, kalėjimas ir naujo gyvenimo viltis

Pakruojo rajone gyvenantis Edgaras (pašnekovo prašymu vardas pakeistas) porą metų praleido įkalinimo įstaigoje. Vyrui neseniai suėjo 31-eri, tačiau jo biografija itin „spalvinga“. Atlikęs paskirtą bausmę Edgaras bando stotis ant kojų, tačiau pripažįsta, kad tai nėra lengva.

Pašnekovas į nemalonumus vis įsiveldavo jau nuo paauglystės.

„Kaime buvo kompanija. O ką daugiau čia veikti jaunimui? Susitikdavom, išgerdavom, o prigėrę visokių nesąmonių prisigalvodavom“, – pasakoja jaunas vyras.

Problematiškas nuo paauglystės

Policija ne kartą yra parvežusi dar nepilnametį Edgarą tėvams į namus, skirdavo administracines baudas už alkoholio vartojimą būnant nepilnamečiu, gėrimą viešoje vietoje, nedidelį chuliganizmą bei viešojo turto niokojimą. Tačiau „nuotykiai“ nesibaigė praėjus maištingam paauglystės laikotarpiui. Priešingai, daromi nusikaltimai tik sunkėjo.

„Gerdavau kiekvieną dieną ir ne po buteliuką. Kiek matydavau ant stalo, tiek gerdavau. Prasidėdavo paskui agresijos priepuoliai, nelabai pamenu, kas tada mano galvoje dėdavosi, bet galėdavau galvą sudaužyti bet kam jei man kas nepatikdavo. Alkoholiui pinigų reikėjo, darbo neturėjau, tėvai neduodavo, tai pradėjau vogti. Vogdavau ir iš tėvų, ir iš pažįstamų pas kuriuos gerdavau“, – neslepia vyras.

Vos neužmušė sugėrovo

Edgaro gyvenimas vis labiau ritosi į bedugnę, išgeriamo alkoholio kiekis didėjo, agresija augo. Už daromus nusikaltimus jam ne kartą teko atlikti arešto bausmę.

„Parų pasodindavo. Tai ką ten, gauni tai 30, tai 50 atsėdėti. Sėdi su tokiais pat „parininkais“, durneliais. Valgyti duoda, rūkyti prasimanai, tik va jau su alkoholiu nelabai. Bet paskui grįžęs po parų atgerdavau, namo ir po savaitę būdavo nepareidavau“, – atvirauja Edgaras.

Vyras iš savo klaidų taip ir nepasimokė, toliau sekė vagystės ir muštynės. Vienos jų baigėsi sunkiu kito žmogaus sužalojimu.

„Nelabai to vakaro pamenu, bet žinau kad gėrėm kaimyno virtą šnapsą. Buvom keliese tokioj landynėj, kur dažnai visi susirinkdavo pagert. Nelabai atsimenu, bet chebra pasakojo, kad man pasirodė, jog vienas iš kompanijos, toks vyresnis vyras iš manęs juokiasi. Kiek sakė, niekas ten nieko nedarė, bet man „balti arkliai“ prasidėjo. Tai čiupau aš jį, nuo kėdės nuverčiau ir mušt pradėjau. Prie pečiaus buvo kirvis, nepajutau pats, kaip mano rankose atsirado. Daviau jam į galvą. Visa laimė, kad su bukuoju galu“, – kraupų vakarą prisimena vyras.

Edgaras kirviu sunkiai sužalojo sugėrovą, šis patyrė rimtą galvos traumą. Medikams pavyko išgelbėti vyrą, jis po ilgo gydymo atsistojo ant kojų, tačiau Edgaro už šį nusikaltimą laukė dideli nemalonumai.

Teismas jį pripažino linkusiu į nusikalstamumą. Arešto bausmės persiauklėti nepadėjo, todėl už sveikatos sutrikdymą, kelias vagystes, fizinio skausmo sukėlimą Edgarui paskirta laisvės atėmimo bausmė įkalinimo įstaigoje.

Gyvenimas už grotų

Patekęs į kalėjimą Edgaras prisimena, kad pirmi pora mėnesių buvo gana sunkūs, tačiau vėliau jis prisitaikė prie naujos kasdienybės.

„Nėr toj zonoj taip jau blogai, jei tik laikaisi paniatkių. Jeigu nesi kažkoks vierchas, svarbu žinoti savo vietą ir būt savo vietoj. Tada niekam nekliūsi. Ir gink Dieve nebūt ožiu, nes ten tokie dalykai labai greitai paaiškėja, o tada tai jau gyvenimo neturėsi.“

Paklaustas, ar mano, kad šalies įkalinimo įstaigos padeda perauklėti nusikaltėlius, Edgaras nusiteikęs skeptiškai.

„Niekas ten nepadeda. Visi sėdi, kad atsėdėtų, o išėję vėl daro kam ką reikia. Vienas kitas pasidaro išvadas ir bando keist gyvenimą, bet dėl to, kad pats nusprendžia, o ne todėl, kad zonoj kažkas padeda“, – mano vyras.

Edgaras tikina, jog vienintelis dalykas, kuris jam išėjo į naudą kalėjime yra tas, jog pagaliau išiblaivė ir pradėjo gyventi be alkoholio.

„Kai manęs klausė, ar aš gailiuosi dėl to, ką padariau tam žmogui, tikrai nuoširdžiai sakiau, kad taip. Nenorėjau aš jo taip primušti. Dėl to kaltinu alkoholį. Nesugebėjau laisvėje išbūti blaivas, per daug draugelių, per daug pagundų. O čia nebuvo iš ko rinktis. Pirmom dienom galvojau sienom lipsiu, bet ėjo mėnesiai ir darėsi vis geriau. Patiko, kad galva šviesi, pachmielo nėra, sveikata pagerėjo“, – džiaugiasi Edgaras.

Bando stotis ant kojų

Atlikęs paskirtą bausmę, Edgaras grįžo namo pas tėvus. Savo būsto jis neturi ir niekada neturėjo. Vyras sako į stikliuką ir žiūrėti nežiūrintis. Ne dėl to, kad visai nėra noro, bet labiau dėl to, kad bijo.

„Nuosavo būsto aš neturiu. Kai grįžau, tėvai pasakė, kad priima iki pirmo užgėrimo. Kitaip sakė, išregistruos, šmutkes išmes už vartų ir eik kur nori. Jei mane išvys, tada beliks bomžaut. Ir tada mano gyvenimas tikrai bus baigtas. Prasigersiu“, – sako vyras.

Edgaras neslepia, kad turi už ką atsiprašyti savo tėvų ir toks jų iškeltas ultimatumas visiškai suprantamas.

„Nuvyliau juos. Ne tik vogiau iš namų, esu motiną girtas smaugęs, tėvukui trenkiau, triukšmaudavau. Policiją ne kartą tėvai yra kvietę. Galiu tik dėkoti, kad iš viso mane dar priėmė. Nebetiki jie manimi… Mama yra pasakiusi, kad žmogaus iš manęs nėra ir nebus. Ar aš galiu kažką kaltinti? Pats kaltas“, – atsidūsta Edgaras.

Jaunas vyras bando įrodyti tėvams ir aplinkiniams, kad gali gyventi kitaip, tačiau statyti naują gyvenimą ant buvusio griuvėsių nėra lengva.

„Labai norėčiau normalaus, pastovaus darbo, bet čia kaime nelabai ką rasi. O jei ir būtų, sėdėjusio nieks imti nenori. Vasarą, ankstyvą rudenį pas ūkininkus buvo sezoninių darbų, tai dirbau ir tėvams pinigus nešiau. Sau tik ant cigarečių pasilikdavau. Dabar tie darbai baigėsi, tai nežinau, dairausi. Pavienių darbų atsiranda, bet pastovaus nėra.“

Edgaras neslepia, kad grįžus iš kalėjimo integruotis į visuomenę nėra lengva. Jis susiduria su neigiamu požiūriu ne tik iš darbdavių, bet ir iš vietos bendruomenės. Kadangi gyvenvietė nedidelė, visi žino, jog Edgaras „sėdėjęs“. Žmonės vyro šalinasi, kai kurie sutikę kaime net nesisveikina.

„Bet aš negaliu nuleisti rankų. Turiu šitą šansą išnaudoti, privalau kažkaip kabintis, nebegert. Gyvenime smarkiai prisidirbau, bet noriu gyventi kitaip. Norėčiau kažkada turėti ne tik darbą, bet ir savo namus, gal ir šeimą, vaikų. Džiaugtųsi tėvai anūkais. Noriu būti normalus žmogus, bet nežinau kaip, į ką kreiptis, kad patartų, nukreiptų kažkur. Bet aš nepasiduosiu. Bandysiu kažkaip atsistoti ant kojų“, – sako pašnekovas.

Pusiaukelės namai – pagalba norintiems kurti naują gyvenimą

Tokiems kaip Edgaras – gyvenime suklupusiems, tačiau norintiems keistis žmonėms pagalbą teikia pusiaukelės namai. Šią savaitę Panevėžyje duris atvėrė jau penktoji Lietuvoje tokia įstaiga, kitais metais turėtų atsirasti ir Šiauliuose. Tiesa, Kalėjimų departamentas kol kas nedisponuoja patalpomis, kuriose būtų galima įkurti namus Šiauliuose, laukiamos procedūros iš Turto banko pusės. Tai turėtų įvykti iki šių metų pabaigos. Tuomet paaiškės, kokios patalpos bus tam skirtos ir kiek lėšį prireiks namų įstaigimui.

Pusiaukelės namai skirti nuteistiesiems padėti integruotis į visuomenę. Į juos gali patekti įkalinimo įstaigoje pavyzdingai besielgę nuteistieji, ruošiami lygtiniam paleidimui. Čia jie turi daug daugiau laisvių, gali išeiti į miestą, naudotis telefonu, bendrauti su artimaisias. Tačiau viena sąlyga būtina – nuteistieji privalo dirbti ir save išlaikyti, jie patys gaminasi maistą ir rūpinasi savo buitimi. Pastebima, kad šiuose namuose prieš išėjimą į laisvę gyvenę nuteistieji žymiai rečiau linkę kartoti nusikalstamas veikas ir daug greičiau integruojasi į visuomenę.