Jaunimo linijos savanorė: „ Vis dar gajus įsitikinimas, kad jei žmogus kreipiasi pagalbos, kažkas su juo negerai “

„Būk sveikas“ laidoje – pokalbis apie savanorystę „Jaunimo linijoje“ ir emocinės paramos reikšmę. Agnieszka Sobieska, Edukacinės ir vaiko psichologijos magistrė , Jaunimo linija savanorė, paskutinius ketverius metus teikianti emocinę paramą žmonėms (telefonu arba susirašinėjant). „Būk sveikas“ laidos vedėjas Emilis Jakštys ir savanorė A. Sobieska diskutuoja apie savanorystės svarbą ir prasmę, svarsto kokių savybių reikia žmogui, norinčiam atrasti save kaip („Jaunimo linijos“) savanorį.

Agnieszka, kodėl nusprendei tapti „Jaunimo linijos“ savanore?

Prieš kelerius metus studijuodama psichologijos bakalaurą supratau, kad nors gaunu teorinių žinių, nepažįstu žmogaus esmės. Kas apskritai yra žmogus, jo vidus, širdis? Mokydamasi ieškojau prasmės. Įprasmindama studijas, suteikti joms gyvybės, pamaniau: „Kodėl ne? Gal pamėginti išgirsti kitą žmogų?“ Girdėjau apie „Jaunimo liniją“ ir šią prasmingą veiklą. Todėl praėjau atranką ir ėmiau lankyti kursus. Galiausiai supratau, kad mane veža ši savanorystė, man tikrai įdomu. Suvokiau, kad žmogaus vidus yra tikrai labai spalvotas ir įvairus.

Ar teko anksčiau savanoriauti?

Bažnyčioje su jaunimu ir paaugliais. Organizuodavome susitikimus, rekolekcijas, bendruomenės dienas. Daugiau teko dirbti su grupėmis. Lenkijoje yra bendruomenė „Oazė“). Važiavau į Lenkiją ir įsimylėjau šią bendruomenę. Būdama su paaugliais supratau, jog jie turi labai daug įvairių problemų ir trokšta būti išklausyti. Jiems labai svarbu, kad kas nors jų paklaustų, kai jaučiasi. Savanoriaudama pajutau, kaip paaugliai alksta domėjimosi jais kaip asmenimis. Asmenimis, kurie jaučia ir patiria sunkumų. Šis supratimas puoselėjo manyje norą klausytis.

Baigei edukacinės ir vaiko psichologijos studijas (magistrą Vilniaus universitete). Savanoriauti „Jaunimo linijoje“ pradėjai, pasak feisbuko, 2018 metais. O kada supratai, kad norėtum dirbti su žmonėmis? Kaip vystėsi tavo identitetas? Kada sau pasakei, kad nori padėti kitiems būtent taip?

Sudėtingi klausimai. Aš tokia buvau nuo paauglystės. Jau aštuntoje klasėje sakiau, kad studijuosiu psichologiją. Domėjausi studijomis Lenkijoje ir Lietuvoje. Nežinau, kas mane paskatino… Bet esu jautri, pastabi. Arba šias savybes išugdžiau. Man patinka, tačiau nežinau, kodėl pasirinkau būtent šią kryptį. Tai rodo tam tikrą gyvenimo paslaptį. Jaučiu, kad tai, ką darau, ir privalau daryti. Kasdien dirbu su vaikais ir paaugliais, nes esu vaikų psichologė.

O kur dirbi?

Mokykloje. Dirbu su moksleiviais nuo nulinių iki dvyliktų klasių. Todėl matau daug įvairių problemų ir rūpesčių. Šis darbas – labai prasmingas.

Ar „Jaunimo linija“ susijusi su dabartiniu tavo darbu? Savanorystė padėjo įsitvirtinti šioje darbovietėje ar visgi ji nesusijusi su darbu?

Savanoriaudama supratau, kad tikrai įdomu ir noriu. Tačiau į „Jaunimo liniją“ skambina ne tik jauni. Dažniausiai skambina vyresni vyrai, o į chatą rašo paaugliai. Skambina labai skirtingi žmonės. Kiekvienam reikia pokalbio, kito žmogaus, kuris tiesiog bus ir netars stebuklingų frazių.

Savanorystės pradžioje maniau, kad išmoksiu tam tikrų metodų. Bet vis labiau suprantu, kad ir tyla yra svarbi. Joje net šauksmą galima išgirsti. Tyla yra kalbos dalis. Galima tylėti ir palaikyti ryšį. Nėra žodžių ar frazių, kurie padės žmogui. Iš esmės svarbiausias yra santykis – aš ir tu.

Agnieszka, ar prieš ketverius metus pradėjusi savanoriauti turėjai lūkesčių, kokia bus veikla, kaip ją įsivaizdavai, ko tikėjaisi?

Iš esmės lūkesčiai pasiteisino. Ir dar gavau daugiau nei įsivaizdavau. Pirmais kursų mėnesiais buvau pakylėtos nuotaikos, aišku, ir nerimavau. Buvau sužavėta. Ganėtinai ramiai žiūrėjau, neėmiau labai daug valandų, stengiausi išlaikyti ramybę. Iki šiol nepraradau motyvacijos, labai tikiu šia veikla ir organizacija.

2021 m., „Jaunimo linijos“ metinės veiklos ataskaitos duomenimis, skambinta 60 044 kartus. Atrodo, kad visuomenės emocinė temperatūra pakilo. Taigi, Agnieszka, ar viskas tik lengva? Kas sunkiausia?

Sunkiausia atrasti laiko. Man reikia pastangų. Ypač, kai, tarkim, rašiau magistrinį darbą ir pražioplinau registraciją, tada liko tik naktiniai budėjimai... Nors ir juos iš tikrųjų labai mėgstu, nes man įdomu.

Patikslinsiu, kad savanoriai budi visą parą. Ir, kaip mano intuicija sako, naktį skambučių gali būti dar daugiau, tiesa?

Esu labai išsiblaškiusi, neorganizuota, nors dirbu su savimi. Svarbu suplanuoti laiką, kad pati nenukentėčiau. Pirmiausia svarbu suplanuoti, pasirūpinti savimi, o tada galima padėti kitam.

Kitaip tariant, savanoris irgi yra žmogus, turi savo fizinį ir emocinį gyvenimą, gali sirgti ir būti sunku. Tačiau savanoriai veikia savo noru. Todėl manantiems, kad paskambinęs apsunkins kitą, reikėtų išdrįsti kreiptis pagalbos ir vyti tokias mintis. Juk savanoriauti, kad padėtum kitam, nusprendžiama sąmoningai. Ar taip suprantu?

Taip, tikrai taip. Mano atveju, tai tikrai iš manęs išplaukiantis sprendimas. Aš nemėgstu budėti, kai mažai skambina. Nesakyčiau, kad savanoriai daro kažką ypatinga ar gelbėja pasaulį. Ne. Tuo metu savanoris tiesiog būna. Šiame buvime, įsiklausyme ir yra esmė.

Agnieszka, kaip manai kokie žmonės gali būti šios organizacijos savanoriai? Juk vienas gali būti naudingas, pavyzdžiui, vairuodamas labdaros organizacijos furgoną, o kitas – teikdamas emocinę paramą. Kaip savyje atpažinti tam tikrus savanorio gabumus?

Savanorių yra labai įvairių ir skirtingų. „Jaunimo linijos“ savanorystei nereikia baigti psichologijos studijų. Tarp mūsų yra ir programuotojų, ir kitų specialybių, kurios, atrodytų, nesusijusios su emocine parama. Iš esmės gali kiekvienas. Ir dar pridurčiau, kad gali kiekvienas, kuriam rūpi žmogus, įdomus kito vidinis pasaulis. Aišku, gali būti, kad tuo metu dar nesubrendo žmogus savanorystei. Tai išsiaiškina savanorių mokytojai per pokalbius.

Kokie klaidingi įsitikinimai stabdo žmogų nuo skambučio, sprendimo kreiptis pagalbos?

Mąstymas „aš pats“, įsitikinimas, kad žmogus yra silpnas, kažkas su juo negerai, jeigu kreipiasi pagalbos. Neva jis turi būti stiprus, nesidalinti su niekuo, pats spręsti savo problemas. Iš tikrųjų reikia drąsos paskambinti, gebėti pripažinti: „Šiuo metu negaliu pati su savimi susitvarkyti – man reikia kito“. Tai yra branda ir vidinė drąsa.

Aš tikiu pokalbio (ir apie jausmus) nauda. Emocinės paramos tikslas yra pasidalinti jausmais, pokalbio metu išgirsti save. Aš irgi lekiu, lekiu, lekiu ir kartais sunku susivokti savyje. Kartais stotelėje, kurioje yra kitas atviras klausyti, galima susivokti, kokiame etape esu, ką jaučiu, ko trokštu iš gyvenimo.

Ar ir toliau būsi savanorė? Gal ketini išbandyti ką kita? Ir kaip tu savanorystę sieji su krikščionišku tikėjimu?

Nemanau, kad čia tikėjimas yra esminis dalykas. Yra labai daug skirtingų pažiūrų savanorių. Mus vienija ne tikėjimas, o tiesiog meilė žmonėms. Ir „Jaunimo linijoje“ aš meilę labai jaučiu. O mes, tikintys, irgi to siekiame, nes Dievas yra meilė. O Dievas, kuris yra meilė, „Jaunimo linijoje“ tikrai veikia.

Nežinau, kur mane nuves gyvenimas. Tikrai nenoriu išeiti iš „Jaunimo linijos“, neplanuoju nutraukti (bent jau dabar).

Daugiau informacijos:

www.pagalbasau.lt

www.jaunimolinija.lt