Jaunieji menininkai: „Gyvenimas Alytuje toks beprotiškai įdomus, kad linksta keliai vien apie tai pagalvojus“

Jauni, kūrybingi, darbštūs, kupini idėjų, nestokojantys entuziazmo, charizmatiški ir atsidavę kūrybai – taip galima apibūdinti jaunuosius Alytaus miesto menininkus, kuriuоs jau antrus metus iš eilės Alytaus miesto savivaldybė kviečia dalyvauti konkurse stipendijoms, skirtoms kūrybinėms programoms įgyvendinti, gauti. Šiemet jos skirtos trims jauniesiems menininkams – išskirtines lėles kuriančiai Rasai Benedikienei, skulptoriui Mindaugui Jakučioniui ir fotografei Ramintai Maciulevičiūtei.

Savo kūrybines idėjas jaunieji menininkai jau sėkmingai įgyvendina. M. Jakučionis dar šiemet ketina surengti medžio drožybos figūrinės skulptūros parodą, kurios pagrindinis motyvas – iš įvairių medienos rūšių išdrožtos angelų figūros. Jų išskirtinumas yra skirtingas medienos kvapas ir tekstūra.

Netrukus į savo parodą pakvies ir dar viena naujojo menininko stipendijos laimėtoja R. Benedikienė. Ji alytiškiams pristatys meninių lėlių ciklą „Dieviškos", įkūnijantį paslaptingas mitines baltų dievybes – bičių globėją deivę Austėją, žemės vaisingumo deivę Žemyną, miško deivę Medeiną.

Tuo tarpu jaunoji menininkė R. Maciulevičiūtė praėjusią savaitę Alytaus kraštotyros muziejuje surengė fotografijų parodą „Viecinės kartos", joje užfiksuoti kai kurie žinomi Alytaus visuomenės ir kultūros veikėjai. Fotografijų ciklas reprezentuoja alytiškių 4 kartas, kai kurios šeimos siekia ir 5 ar 6 kartas. Raminta mielai dalyvauja parodose ir su kitais šalies fotografais. „Jaučiu, kad šiuo metu bręsta kūrybinė sėkla, tačiau kas iš jos išdygs, tiksliai sunku pasakyti", – teigia jaunoji menininkė, neslepianti, jog ji vis dar turi noro studijuoti ir kartais susimąsto apie doktorantūros studijas.

„Baigiau Alytaus dailės mokyklą, vėliau Vilniaus dailės akademiją, po to dar ir Alytaus dailiųjų amatų mokyklą, bet nepasakyčiau, kad labai domiuosi menu", – pasakoja jaunasis skulptorius M. Jakučionis. Anot Mindaugo, mokykloje meno pasaulis jį labai domino, nes buvo tolimas, nepatirtas, nepažintas, idealizuotas. Tačiau kai teko susidurti su menu tiesiogiai, Mindaugas ėmė labiau jo vengti nei juo domėtis. Kūryba jaunąjį menininką domino nuo tos dienos, kai jis save pamena. „Vaikystėj trūkdavo popieriaus lapų, nes visus supiešdavau. Besimokant domėjimasis kūryba labai sumenko. Vos neišnyko. Ačiū Dievui praėjus 10 metų noras kurti vėl sugrįžta", – teigia M. Jakučionis.

Kūryba nuo mažų dienų nesvetima ir išskirtines lėlės kuriančiai R. Benedikienei. Ji dar būdama maža įsimylėjo poeziją, vėliau tiesiog jautė vidinį poreikį pamatyti gerą spektaklį, aplankyti parodą ir pan. „Visada domino ir intrigavo tai, kas lieka tarp eilučių", – teigia Rasa.

„Man kartais atrodo, kad lėlės tarsi pačios mane surado, aš jų specialiai neieškojau. Tiesiog vieną dieną prieš gerus šešerius metus, netikėtai pamačiusi vienos lietuvių lėlininkės darbus, labai jais susižavėjau. Apėmė keistas jausmas, kad labai norėčiau savo lėlės... Nusprendžiau paeksperimentuoti ir nulipdžiau pirmąją. Ir užkibau", – apie netikėtai atrastą talentą pasakoja Rasa. Pasak jaunosios menininkės, vos atradus savyje norą kurti lėles lyg tyčia apie jas pasiekė labai daug informacijos – draugės atsiųstas karkasinių lėlių gamybos pradžiamokslis, knygyne netikėtai rasta knyga apie interjerinių lėlių kūrimą, įvairi informacija internete.

Mindaugą pamilti skulptūrą paskatino aplinkybės, o tiksliau draugai ir mokytojai. „Gana vėlai supratau, kad skulptūroje mieliausia medžiaga man yra medis", – teigia M. Jakučionis.

Mindaugo nuomone, dirbant su medžiu, kaip ir moliu, į smegenis išsiskiria dofaminas – laimės hormonas. Kad ir kiek užtrunka pats darbo procesas, jis yra malonus. „Skulptūrą pasirinkau pragmatiškais tikslais: nors finansinės naudos nedaug, bet užtat siela patenkinta", – neslepia Mindaugas.

Jaunoji menininkė Raminta Maciulevičiūtė menu pradėjo domėtis baigusi Alytaus Putinų vidurinę mokyklą, kai įstojo į Alytaus dailiųjų amatų mokyklą. Pasak Ramintos, įtaką tam turėjo sutikti mokytojai. „Ypač didelį pėdsaką paliko mano auklėtoje Gintarė Markevičienė ir grupiokės, su kuriomis kartu augau per tuos studijų metus. Buvau jauniausia grupėje, mane visą laiką žavėjo paskatinimas, palaikymas, komplimentais vieni kitoms, be jokios konkurencijos. Turėjau nuostabų pavyzdį, tai ir atvėrė mano kūrybinę skrynią, nes įgijau pasitikėjimo", – pasakoja R. Maciulevičiūtė. Pabaigusi Dailiųjų amatų mokyklą, Raminta pasirinko dailės pedagogikos studijas, nes labai norėjo dirbti su mokiniais ir, kaip ji sako, prisidėti prie švietimo kaitos, savo buvimu ir bendravimu Ji suprato, kad mokytojo profesija be galo atsakinga. Kolegijoje jaunajai menininkei prasidėjo kitas etapas – teko studijuoti Bulgarijoje, susipažinti su šios šalies kultūra, menu, kūryba ir dar labiau patobulėti.

Paklausus jaunųjų menininkų, kuo išsiskiria jų kūryba, R. Benedikienė teigė, kad jos kuriamos lėlės turi savo istorijas. Jos yra tarsi fragmentai įsivaizduojamo gyvenimo, o kūrybinis procesas yra šiek tiek magiškas, todėl ir ypatingas. „Interjerinės lėlės man – paslaptingi, tylūs, taikūs sutvėrimai. Jos mėgsta įsikurti šiltuose namuose, kur susiradusios jaukiausią kertelę – užsiropštusios ant spintos, įsikabarojusios į knygų lentyną ar ant palangės – stebi mūsų kasdienybę...", –pasakoja R. Benedikienė.

M. Jakučionio nuomone, jo kūryboje nėra nieko ypatingo. Jis tiesiog daro tai, kas jam patinka, nesiekia originalumo ir nemano, jog yra ypatingai gabus, tačiau stengiasi po truputį tobulėti. Paklaustas, kas jį įkvepia kūrybai, Mindaugas teigia: „Yra kažkoks dar neįsisąmonintas vidinis poreikis. Kartais būna toks jausmas, kad aš sukurtas kurti. Kūrybos procese gimsta iššūkiai padaryti geriau, negu jau padaryta, arba šiaip kokia netikėta idėja. Didžioji dalis tokių idėjų miršta, nes ne esu ambicingas."

Rasą kūrybai įkvepia tikslingai jai skirtas laikas, kai tarp darbų, įsipareigojimų, ji lėlėms gali skirti dieną ar dvi per savaitę, jaučiasi laiminga ir dažniausiai, vos pradėjusi lipdyti, klijuoti, siūti, greit pasineriu į srauto būseną.

R. Maciulevičiūtei kūryba – savęs, savo minčių, kitų minčių išraiškos forma. „Tas jausmas, mintys, suvokimas, kada Tavyje nebetelpa, nebegali daugiau, turi dalintis su kitais, nes jauti, jog įvyks vidinis sprogimas. Jauti, kad esi didesnio paveikslo dalis, kad nebekuri dėl savęs – kuri dėl kitų", – priduria fotografė.

Jaunieji menininkai, paprašyti pasidalinti mintimis apie ateities planus, teigė, jog ir toliau gyvens tylų ir ramų gyvenimą ir nesistengs kažkuo per daug išsiskirti. Rasa, kaip ji sako, ir toliau „žais su lėlėmis", o Mindaugas gyvens taip pat, kaip gyveno lig šiol. R. Benedikienė neslėpė turinti minčių apie ateities parodas, o Mindaugui parodai surengti reikia 3–5 metų, tad tik po tiek laiko jos galima tikėtis. „Parodas darau ne iš savimeilės, bet iš įsitikinimo, kad nedidelei grupei žmonių visai pravartu pasižiūrėti mano kūrybą. Reklamos ir angažavimosi man nereikia, nes nesiekiu būti žinomu ar pripažintu menininku. Darau tai, kas patinka, ir džiaugsiuosi, jei dar kas nors iš to patirs gerų įspūdžių", – sako M. Jakučionis

Džiugu, jog visi jaunieji menininkai savo ateitį ketina sieti su Alytumi. „Didžiuojuosi, kad esu alytiškis. Kadangi gyvenam tokiai laikais kai nesunku pamatyti pasaulio, tai šiek tiek jo matęs, suprantu, kad man, Mindaugui Jakučioniui, geresnės vietos gyventi, kol kas nėra. Gyvenimas Alytuje toks beprotiškai įdomus, kad linksta keliai vien apie tai pagalvojus. Be to, tai pats gražiausias pasaulio miestas", – gražių žodžių Alytaus miestui negaili Mindaugas.

Dzūkijos sostinė brangi ir Rasai bei Ramintai. Juk čia, pasak jų, gyvena nuostabūs ir joms brangūs žmonės, čia jos gali užsiimti savo mylima veikla, pajausti miesto ir alytiškių dvasią.