Jaunas muzikos kūrėjas iš Kauno: „Suprantu, kad tai – labai ambicingas projektas“

Justas Šiburkis, muzikos pasaulyje geriau žinomas kaip Speechy, sutiko pasidalinti savo patirtimi ir išgyvenimais, su kuriais susidūrė pradėjęs kurti muziką. Apdainavęs J. Erlicko poeziją ir sukūręs dainą, skirtą Vilniaus Lukiškių aikštės paplūdimiui, atlikėjas nežada sustoti – kiekvieną vasaros penktadienį pristato po naują kūrinį klausytojams. J. Šiburkis atskleidė, kaip jam sekasi laikytis pažado ir kokia bus šios savaitės daina.

Kaip pristatytum save, ar norėtum būti pristatomas tiems, kuriems tavo veikla yra nežinoma?

Tiesiog, sakyčiau, kad esu kūrybinga asmenybė. Jeigu reikėtų specifikuoti – esustudentas, muzikantas, šokėjas dar galiu pabūti.

Muzikos pasaulyje esi geriau žinomas pseudonimu Speechy. Kodėl pasirinkai būtent tokį slapyvardį? Ką jis tau reiškia?

Speechy gimė nuo žodžio speechless (liet. bekalbis). Speechles yra mano muzikos kanalas Youtube platformoje, kurį turiu jau ketverius metus. Šį kanalą aš laikau muzikos mylėtojų bendruomene. Ta mano suburta bendruomenė mane pradėjo taip vadinti. Tada natūraliai ir išėjo, kad aš pasilikau šią duotą pravardę kaip savo pseudonimą.

Šiuo metu atrodo, kad muzika užima didelę tavo gyvenimo dalį. Ar visada taip buvo?

Muzika visada buvo mano gyvenime. Buvau ir esu tas žmogus, kuris visada yra su ausinėmis: aš vaikštau su ausinėmis, miegu su ausinėmis, mokausi su jomis. Taip buvo visą gyvenimą, tačiau niekur nestudijavau, nelankiau muzikos mokyklos, dariau kitus dalykus gyvenime, neužsiėmiau muzikos kūrimu. Oficialaus muzikinio išsilavinimo neturiu. Muzika manyje prakalbo natūraliai, ta visa kūryba atėjo savaime.

Ar sulauki palaikymo iš šeimos, draugų? Ar kaip tik dvejonių ir apkalbų?

Būna visko. Yra tiek ir palaikymo, tiek ir dvejonių manimi. Tačiau, be abejo, dominuoja palaikymas. Yra visokių žmonių ir nuomonių, tačiau stengiuosi klausytis savęs.

Kaip klostėsi tavo muzikinės karjeros pradžia? Kaip greitai susirinko klausytojai tavo muzikos kanale?

Mano muzikos kanalas iki šiol nėra „sprogęs“. Jis tikslingai, kiekvienais metais, vis labiau kyla į viršų. Ten tikrai nėra masinės auditorijos ir nelaikyčiau šio kanalo masine sėkme. Tikrai netapau žvaigžde per vieną naktį, o to net ir nesitikėjau.

Šiuo metu (tikrinta liepos 7 d.) Youtube platformoje turi virš 800 tūkstančių peržiūrų, taip pat Spotify – daugiau nei 17 tūkstančių mėnesinių klausytojų. Kokios emocijos kyla, pamačius tokius skaičius? Ar tikėjaisi, kad taip gali nutikti?

Džiaugiuosi tuo keliu, kurį aš kol kas nuėjau. Tačiau, mano akimis, tai yra tik pati pati pradžia. Pradėjęs kurti muzikos kanalą, pasakyti, kad aš būsiu atlikėjas, kuris turės 17 tūkstančių mėnesinių klausytojų Spotify – tikrai to nebūčiau pasakęs, tikrai.

Pastebėjau, kad apdainavęs J. Erlicko peoziją, sulaukei didesnio dėmesio iš populiarių internetinių naujienų portalų. Kaip dėl to jauteisi? Kaip sekėsi duoti pirmuosius interviu?

Tikrai teisingai pastebėta, taip ir buvo. Buvo tikrai labai daug jaudulio. Štai, pirmas interviu, pirmi straipsniai, staiga visi pradeda tave sveikinti ir gyvenime atsirado nepatirtų jausmų. Pradedi gauti dėmesio, kurio anksčiau nebuvo. Pradžioje tikrai buvo keista.

Šių metų vasarą klausytojams pasižadėjai kiekvieną penktadienį pristatyti vis naują dainą. Kaip kilo tokia idėja?

Tai buvo labai ambicingas, grynai „justiškas“ dalykas. Justas yra labai impulsyvus, labai. Jeigu jis kažką sugalvos padaryti, jis tikrai nepagalvos, tiesiog ims ir darys tai. Lygiai taip pat, kaip išleisti albumą – aš tikrai nepagalvojau, koks tai atsakingas darbas. Tačiau sakiau, darysiu albumą ir turėjau būtinai tą tikslą pasiekti. Šiuo metu tas pats yra ir su šiuo tikslu. Kas dabar? Kiekvieną penktadienį po naują dainą! Ir aš dabar kuriu tas dainas ir… suprantu, kad tai – labai ambicingas projektas.

Kaip randi motyvacijos ir noro kiekvieną savaitę pristatyti vis naują kūrinį? Ar nėra taip, kad kuri iš reikalo, o ne dėl noro?

Kol kas dar nėra. Tačiau aš bijau, kad prieisiu tą vietą, kai nebežinosiu apie ką daugiau rašyti. Tam, kad kurtum – tu turi gyventi. Ir įkvėpimas ateina iš gyvenimo ir iš bet ko aplink, bet ne muzikos. Jeigu visada muzikuoji, yra galimybė tiesiog išsisemti. Šiuo metu išleidau 5 dainas. Taip pat jau esu parašęs dainų dviems penktadieniams į priekį. Tai yra tik pusiaukelė.

Išleidi dainą penktadienį ir kas toliau? Nuo ko prasideda kūryba ir pasiruošimas kitos savaitės kūriniui?

Pasiruošimas vyksta jau gerokai anksčiau. Kaip ir dabar, turiu jau dvi dainas pasirašęs į priekį. Pati kūryba prasideda nuo kažkokio įkvėpimo, motyvo. Motyvas gali būti bet kas – nuo nelaimingos meilės iki „o aš neturiu pinigų, esu jaunas ambicingas, bet pasaulis toks neteisingas“. Dažnai atsisėdu prie kompiuterio, pradedu spaudyti tam tikrus akordus ir žiūriu, kuri nata, kuris akordas su manim prakalbsta. Tai būna arba liūdna, arba linksma gaida. Vėliau galima rašyti žodžius. Dar kitą dieną jau galima pradėti įrašinėti dainą. Jeigu sekasi, dainai sukurti užtenka kelių pilnų dienų. Jei ne – gali trukti ir visą savaitę.

Kur įrašinėji savo dainas?

Aš esu įsirengęs studiją savo darbo kambaryje. Vieną kartą nuvažiavau į Ameriką, užsidirbau kalną pinigų ir galvojau, kur juos padėti. Sugalvojau šiuos investuoti į aparatūrą. Nusipirkau geras garso kolonėles, mikrofoną. Išties, to ir tereikia – garso kolonėlių, mikrofono ir kompiuterio ir tu jau turi studiją.

Gal gali atskleisti šios savaitės dainos tematiką?

Ši daina yra pavadinimu „Down“ (liet. žemyn). Tai apie jausmą, apie tą jausmą, kai jautiesi ypač vienišas ir nesuprastas, nors tu turi viską aplink save. Tu turi draugus, tu turi palaikymą, turi viską, ko gali norėti žmogus. Tačiau, jautiesi kažkodėl vienišas ir nežinai, negali įvardinti, kas tai yra, tačiau tai yra ir negali to išvengti.

Pabaigai, kaip galėtum padrąsinti, ką galėtum patarti tiems, kurie turi viziją, tačiau bijo pradėti?

Visų pirma, aš labai suprantu visus tuos žmones, nes jie tikrai savyje slepia tiek gero, bet būtent – jie slepia. Dažniausiai todėl, kad bijo. Ir aš bijojau. Reikia suprasti vieną dalyką, kad kiekvienas žmogus yra individualus ir unikalus, ir patirtis, kurią gauname savo gyvenime, yra nepalyginama su kitų patirtimis. Šiomis dienomis, mes stebime kitų gyvenimus socialiniuose tinkluose ir manome, kad pastarieji turi daugiau nei mes – tai yra pats blogiausias dalykas. Turime nustoti lyginti save, savo gyvenimą su kitais, nustoti žiūrėti į kitus ir atsigręžti į save. Reikia pasižiūrėt į save ir suprasti, kad tu irgi esi žmogus ir tu turi tiek daug nuostabaus duoti pasauliui ir tiesiog padaryti. Kad ir kas tai būtų, reikia žengti mažą žingsnelį į priekį, diskomforto link, negalvojant, ką apie tave pagalvos kiti, o galvoti, kaip pasijausi tu tai padaręs, tik tu.

Dėkoju už pokalbį.