Jauna slaugytoja nė minties neturėjo, kad dirbs globos namuose

Martyna Talandzevičiūtė niekad nemanė dirbsianti su senukais – pagalvodavo, jog norėtų vaikų skyriuje su naujagimiais. O vaikystėje, sako, dabar net juokinga prisiminti, svajojo tapti stiuardese, tačiau dešimtoje klasėje nusprendė sukti medicinos keliu. Beje, ir sesė, ir net visos jos draugės taip pat darbuojasi medicinos srityje, nė viena nesigaili.

Medicinoje tai medicinoje, bet vizijos dirbti su seneliais tikrai niekad nebuvo. „O dabar kitokio darbo net neįsivaizduoju. Esu labai patenkinta. Neįsivaizduoju savęs kitur“, – prisipažįsta Martyna. Kol kas ji laikinai dirba bendrosios praktikos slaugytoja VšĮ Lazdijų socialinių paslaugų centro socialinės globos namuose. Jauna darbuotoja labai tikisi čia pasilikti ilgam. 

Vizijos dirbti su seneliais niekad nebuvo

Kai daugelį jaunų žmonių pavilioja užsienis, didmiesčiai, Martynos – ne: „Visada žinojau, jog baigusi Alytaus kolegiją grįšiu į Lazdijus arba dirbsiu kažkur arti: Druskininkuose, Alytuje. Didieji miestai manęs nevilioja.“ 

Prisipažįsta, nors keliauti labai mėgsta – Kroatija, Tunisas, Egiptas, Turkija aplankyti, kai kur lankytasi ne kartą ir ne du, tačiau ji – naminukė. Pasakoja, kad ir mokantis visi jos savaitgaliai – Lazdijuose: „Čia namai, šeima, artimieji, draugai. Aš negalėčiau be jų. Net per atostogas, jei kur išvykstu ilgesniam laikui, namų pasiilgstu.“

Pas senelius Martyna pakliuvo paprastai: baigusi mokslus išsiuntinėjo savo CV į ligonines, skambučio iš globos namų, kuriuose buvo atlikusi praktiką, sulaukė netikėtai – paprašė padirbėti mėnesį. „Galvoju, kol gausiu kokių pasiūlymų iš kitur, kur išsiunčiau savo CV, visai neblogai padirbėti čia: bus gera patirtis“, – aiškina.

Sutiko mėnesiui. „Dabar jau ketvirtas, kaip čia dirbu“, – tarsteli ji. Mergina juokiasi, kad, ko gero, vis tik nieko pastovesnio už laikinumą nėra. 

„Dabar man šie seneliai – kaip šeima. Aš net savaitgalį pagalvoju, kaip jie ten, ar jiems viskas gerai. Kartais net atlekiu pasižiūrėti“, – nuoširdžiai prisipažįsta jauna, žavi slaugytoja, kuri globos namų koridoriais kone bėgte laksto, lyg ta bitelė skraido. 

„Su maišu vaistų pareinu“

„Pradžia nebuvo lengva“, – vis tik prasitaria. 

Teigia, kad pirmos dvi savaitės globos namuose nebuvo iš lengvųjų, paskui įsivažiavo. „Pirmiausia reikėjo įsidėmėti visus senelius, jų vardus, pavardes, kas kuriame kambaryje gyvena. Pradėjau globos namuose dirbti ketvirtadienį, penktadienį reikėjo savaitgaliui vaistus seneliams suruošti. Galvoju: Martyna, kaip čia bus? Bet man labai padėjo padėjėjos ir dabar padeda, puolame visos ir padarome, jei matome, kad kuriai darbo daug. Jos man padeda – aš joms. Džiaugiuosi savo komanda. Dabar jau ir pati viską mintinai žinau. Jau dabar mes su senoliais ir pasišnekame, ir pajuokaujame, ir apie gyvenimą pasikalbame“, – pasidžiaugia jauna specialistė. 

Sako, gera, jog priėmė abu „kolektyvai“: ir darbuotojos, ir šių namų gyventojai. 

Anot jos, svarbiausia, jog seneliams būtų gerai, o jų čia keturiasdešimt: „Aš viena, o jų keturiasdešimt. Didelė atsakomybė man.“ Visus Martyna turi apžiūrėti, pasirūpinti vaistukais, jei reikia – suleisti, o ir higiena turi būti nepriekaištinga. „Tai mano atsakomybė. Aš turiu pasižiūrėti, nors padėjėjomis pasitikiu, bet pasižiūriu. Čia ir išmaudyti, ir apkirpti – viskas padaryta“, – atsakingai sako slaugytoja. 

Pasakoja, kad ji turi pastebėti kiekvieną negalavimą, o jei kas ne taip – kreiptis į šeimos gydytoją. Martyna ir visų senelių vaistukais turi pasirūpinti, kad jų, gink Dieve, nepritrūktų: „Su maišu vaistų iš vaistinės pareinu. Ir viskas turi būti mano sustyguota: sudozuota, suduota.“ 

Visi Lazdijų globos namuose turi didesnių ar mažesnių sveikatos problemų, o jos pareiga – padėti žmogui. M. Talandzevičiūtei tas patinka, ji net susigraudina išgirdusi senolių prašymą pasilikti čia dirbti. 

„Darau viską, kad jiems būtų gerai. Tai mano pareiga“, – sako slaugytoja prisipažindama, jog tai didelė atsakomybės našta: sveikata žmogui – brangiausias turtas. 

Labiau rūpinasi savo automobiliais nei sveikata

Tačiau Martyna pritaria, jog sveikindami žmones įvairiomis progomis, linkėdami sveikatos, dažnas iš mūsų sava sveikata ne itin rūpinamės. 

Jauna slaugytoja maloniai šypsosi ir tikina, kad pandemija mus įpratino, jog pas gydytojus nė nereikia eiti, užtenka tik pasiskambinti ir pasakyti, kas yra, kokių vaistų išrašyti: „Iš pradžių žmonės pyko, kad negali patekti pas gydytojus, o dabar pamatė, kad jiems tai patogu ir jau patys nenori ateiti. Jiems geriau pasiskambinti. Atprato pasirodyti gydytojams, o reikia ir net labai.“

Slaugytoja nevynioja žodžių į vatą: „ Žmonės labiau rūpinasi savo automobiliais nei sveikata. O juk diagnozę, kokia ji bebūtų, geriau sužino
ti pradinėje stadijoje nei tada, kai bus jau uždelsta.“ Esą dažnam reiktų keisti požiūrį į savo sveikatą ir labiau pasirūpinti savimi. 

Anot M. Talandzevičiūtės, jei paklaustume, kada daryti, pavyzdžiui, kraujo tyrimai, daugelis neatsimintų, o ir tokių, kurie patys norėtų profilaktiškai pasitikrinti, pasitaiko ne taip dažnai. 

Kol nedirbo globos namuose, nematė tos virtuvės, visaip galvojo, dabar gi Martyna sako, kad ir pati senatvę norėtų čia praleisti: „Tikrai taip. Senelių namuose sveikata pasirūpinta.“

„Žinoma, neišvengiama ir liūdnų akimirkų. Jau teko palydėti amžinybėn žmogų. Pati tą minutę buvau, pastovėjau, išlydėjau, tačiau turi suprasti: jau gerokai virš 90 metų sulaukus kitaip nebus. Padarėme viską, ką galėjome“, – su liūdesiu veide prisipažįsta. Tačiau slaugytoja pastebinti, kad seneliai globos namuose kone visi garbaus amžiaus sulaukia. 

Ar užteks energijos čia darbuotis, rūpintis senoliais, jei tai bus jau ne laikina darbo vieta, o pastovi? „Jei keturis mėnesius užteko, manau, užteks ilgam. Į darbą aš einu su šypsena“, – prasitaria žavioji globos namų slaugytoja Martyna prisipažindama, kad darbe ir ilgėliau užsibūna. Tačiau visur suspėja: Dzūkijos ežeruose jai užtenka laiko pasimaudyti ir po visų darbų. 

„Padėti žmonėms – tai pašaukimas“, – taip savo darbą apibūdina jauna senukų numylėta bendrosios praktikos slaugytoja M. Talandzevičiūtė.