Jauną merginą pagrobusiam, išprievartavusiam ir nužudžiusiam monstrui iš Alytaus Lietuva turės sumokėti

Net jeigu padarei žiaurų nusikaltimą, dėl kurio visa Lietuva užgniaužė kvapą, o teisme tikinai, kad darei dar baisesnius dalykus, kad sulauktum lengvesnės bausmės, tavo, kaip kalinio, teisės yra šventos. Nenuostabu, kad tokios pozicijos laikosi už grotų patekę nuteistieji, tačiau kartais jiems pavyksta įtikinti ir teisėjus.

Jau seniai nieko nebestebina, kad kalintys nuteistieji, kai kalba pasisuka apie jų teises, tampa tikrais teisės ekspertais – Lietuvos teismuose pastaraisiais metais gausu bylų, kai įvairaus plauko kaliniai skundžiasi privatumo stoka, maistu, temperatūra kamerose, elgesiu su jais, vietos trūkumu. Kartais tokie skundai būna daugiau mažiau pagrįsti, kartais nuteistieji būna itin įnoringi ir piktinasi net mažmožiais.

Dažniausiai tokie skundai būna atmetami, nutarus, kad kalinių teisės nebuvo pažeistos, bet kartais kalėjimų įnamiams pavyksta įrodyti, jog jų teisės buvo pažeistos, o valstybė už tai turi jiems sumokėti. Kartais atrodo, kad žala išties buvo padaryta, su kaliniais elgtasi nederamai, bet kartais rodosi, jog teisėjai nusileidžia skundo autoriams lygioje vietoje.

Panaši laimė nusišypsojo Pravieniškių kalėjimo gyventojui Mantui Šerpenskui, turinčiam šiurpią praeitį: prieš gerą dešimtmetį tuomet dar jaunas vyras buvo pramintas Alytaus monstru, kai paaiškėjo, kad būtent jis Senojoje Varėnoje pagrobė pabėgioti išėjusią merginą, ją išprievartavo, o tuomet nužudė bei paslėpė kūną. Dingusios merginos paieškos buvo prikausčiusios visą Lietuvą, kol galiausiai paaiškėjo tragiškas šios istorijos finalas, o pats nusikaltėlis pateko į visuomenės akiratį.

Nors grėsė įkalinimas iki gyvos galvos, M. Šerpenskas išsisuko sulaukęs tik 20 metų laisvės atėmimo, o už grotų pasijuto tikru savo teisių gynėju – teismai jau yra išnagrinėję ne vieną šio kalinio skundą dėl neva netinkamo elgesio su juo, netinkamų laikymo sąlygų ir kitų dalykų.

Dauguma šių skundų būdavo atmetami, tačiau neseniai M. Šerpenskui nusišypsojo sėkmė – Regionų administracinis teismas pripažino, kad šįkart kalinio teisės buvo pažeistos, o Lietuva turi atlyginti jam padarytą žalą. Nors suma – nedidelė, pats faktas, kad valstybė turi atsižvelgti į sunkaus, jaunos merginos gyvybę brutaliai atėmusio nusikaltėlio teises ir dargi atlyginti žalą iš savo kišenės, teigiamų emocijų nekelia.

Maistas toks, kad tenka gyventi leisgyviam?

M. Šerpenskas jau ne kartą yra skundęsis įvairiais dalykais – tai kameroje perstatyti baldai naktį girgžda ir neduoda ramiai miegoti, tai tualeto durys neužsidaro, todėl nėra privatumo.

Šįkart Alytaus monstras į teismą kreipėsi dėl to, kad už grotų esą negauna jam tinkamo maitinimo – vyras tikino, kad ne kartą prašė maisto be laktozės, nes jos netoleruoja, tačiau į jo prašymus nebuvo atsižvelgta, dėl to kentėjo jo sveikata.

Privatumą saugojusiam žudikui kalėjime netinka daug kas, o už tai atlyginti, pasak jo, turi Lietuva. / --Edvard Blaževič Fotodiena.lt

Už tokią skriaudą nuteistasis prašė nemažai – Lietuva jam turėtų sumokėti 7 tūkst. eurų, tiek esą verta jam padaryta moralinė žala.

Šioje vietoje būtų verta pastebėti, kad M. Šerpenskas – ne vienintelis kalinys, už grotų pasidaręs išrankus maistui. Pavyzdžiui, tame pačiame Pravieniškių kalėjime kalėjęs vilnietis Maksimas Zavorujevas, per plauką netapęs serijiniu žudiku (vyras Vilniaus stoties rajone apiplėšė ir pasikėsino nužudyti bent tris žmones, tačiau mirė tik vienas, o kiti buvo sunkiai sužeisti), neseniai taip pat kreipėsi į teismą dėl to, kad jo maiste buvo druskos, kurios jis negali vartoti. Už tai vyras prašė 3 tūkst. eurų, kurių negavo.

M. Šerpenskas teismui teigė, kad dar 2023 m. lapkritį raštu kreipėsi į kalėjimo vadovybę su prašymu skirti jam maistą be laktozės, kadangi pastarosios netoleruoja, tačiau jokio atsakymo nesulaukė. Po kelių mėnesių žudikas vėl raštu kreipėsi į administraciją, tačiau sulaukė tik formalaus pasiūlymo pasirinkti vieną iš kaliniams sudarytų valgiaraščių.

Anot vyro, sveikata jam pašlyja nuo pieno produktų ir kiaušinių, o Pravieniškėse laktozės galima rasti net valgiaraščiuose duodamose dešrelėse, virtoje dešroje ir mėsos bei žuvies maltiniuose, kurie lipdomi batonu, išmirkytu piene, todėl maitintis belieka tik košėmis ir duona.

Veganiškas maistas – per prastas

Savo skunde M. Šerpenskas taip pat teigė, kad buvo gavęs rekomendaciją iš daktaro, kad laktozės turintys produktai jam būtų pakeisti kitais produktais, tačiau Lietuvos kalėjimų tarnyba esą tik pasiūlė maitintis veganišku maitinimu.

O pastarasis, anot žudiko, yra tiesiog absurdiškas – 2 arba 3 kartus per dieną būna baltos pupelės, net nepaįvairinant bent jau raudonomis. „Pieno produktai, mėsa ir žuvis pakeista tik į pupeles, nieką daugiau. Pareiškėjas nenori nevalgyti žuvies ir mėsos, bausmės jam dar likę daugiau nei 8 metai, tad nuo tokio veganiško maitinimo išsivystys mažakraujystė, o pinigų iš laisvės apsipirkimui kalėjime esančioje parduotuvėje pareiškėjui niekas nesiunčia“, – tokie nuteistojo teiginiai užrašyti teismo sprendime.

Pavojingas žudikas nėra vienintelis, kuriam užkliuvo gyvenimo Pravieniškėse niuansai. / Archyvas

Kalinys tikino, kad tiek kalėjimo vadovybė, tiek Kalėjimų tarnyba į jo prašymus atrašydavo biurokratiškai – aiškino, kad daktaras turi sudaryti jam valgiaraštį, tačiau, kaip pastebėjo M. Šerpenskas, joks daktaras net neturi teisės sudaryti jam valgiaraščio, kuris kalėjime būtų priimtas ir vykdomas, – tokį sprendimą turi tik kalėjimo valdžia ar Kalėjimų tarnyba.

Kartu vyras tikino, kad dėl tokio valdžios abejingumo yra kankinamas ir marinamas – gali valgyti tik dalį gaunamo maisto, kurio net neužtenka minimaliems poreikiams patenkinti.

Žudikas netgi nurodė, kurie teisės aktai buvo pažeisti. Anot M. Šerpensko, Europos kalėjimų taisyklių 22.1 punktas byloja, kad ,,kiekvienam kaliniui turi būti pateiktas visavertis maistas, atitinkantis jų lytį, amžių, sveikatą, fizinę būklę“, o Lietuvos Konstitucijos 53 straipsnis aiškiai sako, kad „valstybė rūpinasi žmonių sveikata“.

Užkliuvo ir dušai

Kad skundas nepasirodytų sausokas, o teisėjams tektų daugiau pasukti galvą, M. Šerpenskas pridėjo ir daugiau skundų – tikino, kad Pravieniškėse negalėjo nusiprausti po dušu, nes karšto vandens praktiškai nebuvo, tik silpnai bėgdavo vos šiltas vandenėlis. O jei maudytis ateidavo dar bent vienas kalinys, šilto vandens apskritai nelikdavo.

Dar daugiau – duše buvo pelėsis, kuris, susimaišęs su vandens garais, ant jo lašėjo ir nežinia, kokį poveikį jo sveikatai turės ateityje.

M. Šerpenskas teismui pabrėžė, kad dėl pelėsio anksčiau jau ne kartą buvo skundęsis teismams, teisėjai prieš kelerius metus jam buvo priteisę pinigines kompensacijas, tačiau pelėsis taip niekur ir nedingo.

O toliau – įdomus dalykas: Alytaus monstras teismui skundėsi, kad 2024 m. pavasarį, kai Pravieniškėse buvo atliekamas remontas, maitintis kaliniams tekdavo remontuojamose patalpose. Valgyti M. Šerpenskas, kaip teigė, buvo priverstas dideliame triukšme, stalai būdavo nukloti dulkėmis, dažų kvapas pykino ir graužė gerklę, o valgant maistą atrodė, kad valgo dažus.

Tačiau pastaraisiais pareiškimais, kaip galima suprasti, vyras pripažino, kad visgi valgė kalėjimo valgykloje duodamą maistą.

Skundą išgelbėjo remontas

Teisme šis ginčas vyko kaip įprastai tokiais atvejais – Lietuvai atstovavusi Kalėjimų tarnyba tikino, kad M. Šerpensko teisės yra nepažeidžiamos, kaliniui netgi daromos išimtys dėl duonos išdavimo, taip pat papildomai tiekiamas plovas, guliašas ir grikių košė su dešra, nors žudikas yra pasirinkęs vegetarišką valgiaraštį ir jam tokie patiekalai net nepriklauso.

M. Šerpenskas savo ruožtu tikino, kad skundas – pagrįstas, plove būna vos gabalėlis mėsos, guliaše – apskritai vien riebalai, o grikių košėje dešra – su laktoze.

Kas dedasi šio žudiko galvoje? Iš skundų akivaizdu, kad daug galvojama apie savo sveikatą. / --Edvard Blaževič Fotodiena.lt

Kalėjimų tarnyba taip pat teigė, kad, jeigu jau Alytaus monstrui taip netinka maistas, kurį gauna iš valstybės, visada gali apsipirkti kalėjimo parduotuvėje, kur yra vištienos, kalakutienos ir net tuno. Kalinys, savo ruožtu, tikino, kad pinigų iš laisvės negauna ir neturi iš ko pirkti maisto.

Kalėjimų tarnyba pripažino, kad dėl gedimo Pravieniškėse kurį laiką buvo problemų su vandeniu, tačiau visi kaliniai turėjo galimybes nusiprausti, o remontas valgykloje buvo atliekamas taip, kad kaliniams kuo mažiau trukdytų ir kenktų.

Bylą išnagrinėjusi Regionų administracinio teismo teisėja Indrė Žvaigždinienė M. Šerpenskui nebuvo itin palanki – anot teisėjos, žudikas maistą gaudavo tinkamai, nepažeidžiant jo teisių, dėl pelėsio skundas taip pat nepagrįstas, o retesnis naudojimasis dušu jo teisių nepažeidė.

Vienintelis dalykas, išgelbėjęs M. Šerpensko skundą nuo visiškos kapituliacijos, buvo teiginiai apie kalėjimo valgykloje atliekamą remontą – anot teisėjos, Kalėjimų tarnyba neneigė, kad toks remontas buvo, statybinės dulkės galėjo patekti į kalinių maitinimosi erdvę, taigi greičiausiai šiokia tokia žala M. Šerpenskui buvo padaryta ir ji turi būti atlyginta.

Teismo vertinimu, proporcingas žudikui padarytos žalos atlyginimas – 100 eurų. Tokią sumą turėtų gauti 7 tūkst. eurų prašęs kalinys.

Nors suma – nedidelė, ją galima laikyti savotiška M. Šerpensko pergale. Aišku, jei sprendimas nebus pakeistas – kaip Alfa.lt informavo Regionų administracinis teismas, šis sprendimas jau yra apskųstas.

Nusikaltimai – baisūs, pasakojimai – dar baisesni

2013 m. M. Šerpensko įvykdytas nusikaltimas trumpam buvo prikaustęs visą Lietuvą ir išsiskyrė savo žiaurumu.

Kelias paras įtampą kausčiusi istorija prasidėjo, kai 2013 m. gegužės 16-osios vakarą Senojoje Varėnoje į namus negrįžo pabėgioti išėjusi devyniolikmetė Sandra. Jaunos merginos paieškai buvo mestos gausios pajėgos, tačiau jos kūnas, užkastas netoli Vilniaus, šalia Senųjų Trakų, buvo rastas tik tuomet, kai po intensyvaus tyrimo galimo nusikaltimo gijos nuvedė į tuomet vos 20 metų turėjusio alytiškio M. Šerpensko kiemą.

Kai jaunas vaikinas prabilo, pradėjo aiškėti, kad tai, ką jis padarė, yra sunkiai suvokiama protu – ilgą laiką neviešai nagrinėtos bylos duomenimis, M. Šerpenskas, pagavęs nusižiūrėtą auką, nusitempė ją į mišką ir panaudojo prieš ją smurtą – sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius, po to surišo. Tačiau Sandrai buvo sužibusi viltis – mergina sugebėjo pabėgti nuo užpuoliko. Tačiau, darsyk pagavęs bėgusią merginą, užpuolikas vėl panaudojo smurtą, dėl to auka neteko sąmonės, o tuomet su ja patenkino savo lytinę aistrą.

Galiausiai M. Šerpenskas jauną merginą, kuriai visas gyvenimas buvo prieš akis, pasmaugė elektros laidu.

Kai pareigūnai jauną alytiškį patupdė už grotų, o šalia pasodino kitu suimtuoju apsimetusį pareigūną, M. Šerpenskas prabilo apie dalykus, nuo kurių net ir labiausiai patyrusiam policininkui ar tyrėjui turėjo stingti kraujas. Iki tol neteistas jaunuolis ne tik prisipažino padaręs ir daugiau nusikaltimų – iš slapta darytų įrašų ir kitų bylos duomenų matyti, kad M. Šerpenskas sunkiai suvokiamą nusikaltimą suplanavo dėl to, kad neturėjo ką veikti, norėjo pakenkti kitiems, o mintis kažką išžaginti jam buvo gimusi dar 2013 m. balandį.

Kruviną nusikaltimą padaręs jaunuolis aukos kūną paslėpti vežė pats per daug nesislėpdamas – lavonas buvo vežamas ant galinės automobilio sėdynės, tad, jei tik nusikaltėlį būtų sustabdžiusi policija, nusikaltimas būtų išaiškėjęs gerokai greičiau.

Dar daugiau – kaip paaiškėjo, tragiškos lemties sulaukusios Sandros vietoje galėjo būti kita mergina: nusikaltimą planavęs ir po kitus miestus dažnai važinėjęs Alytaus monstras vienos apklausos metu prisipažino, kad prieš tai jau buvo nusižiūrėjęs vieną auką, greičiausiai Druskininkuose, tačiau ši nuo potencialaus užpuoliko spėjo pabėgti į savo namų kiemą.

Šiurpios aplinkybės buvo ėmusios aiškėti ir tuomet, kai M. Šerpensko bylą antrąkart atvertė Lietuvos apeliacinis teismas. Jaunuolis bandė įtikinti teisėjus, kad lytiškai santykiavo ne su gyva mergina, o su jos lavonu, todėl turėtų būti nuteistas ne už išžaginimą, o už mirusiojo palaikų išniekinimą.

M. Šerpensko situacija buvo sunki – už nužudymą, siekiant paslėpti kitą nusikaltimą, jam grėsė nuo 8 iki 20 metų kalėjimo ir netgi laisvės atėmimas iki gyvos galvos. O už paprastą nužudymą – tik laisvės atėmimas nuo 7 iki 15 metų.

Analogiškai tariamas palaikų išniekinimas irgi būtų užtraukęs mažesnę bausmę nei seksualinis prievartavimas – greičiausiai siekdamas lengvesnių bausmių žudikas ir pasirinko versiją apie tariamai nužudytą merginą, o tuomet išniekintą jos lavoną.