Jauną merginą išprievartavęs ir nužudęs Alytaus monstras už grotų pasijautė smarkiai kenčiančiu nuskriaustuoju

Prieš gerą dešimtmetį visą Lietuvą sukrėtė istorija, kai Senojoje Varėnoje pabėgioti išėjusi devyniolikmetė mergina buvo pagrobta, išprievartauta ir nužudyta, o jos kūną žudikas vežė paslėpti per pusę Lietuvos. Vėliau paaiškėjo, kad pastarasis žudikas – Alytaus monstru pramintas Mantas Šerpenskas, patekęs už grotų dvidešimčiai metų.

Prieš gerą dešimtmetį visą Lietuvą sukrėtė istorija, kai Senojoje Varėnoje pabėgioti išėjusi devyniolikmetė mergina buvo pagrobta, išprievartauta ir nužudyta, o jos kūną žudikas vežė paslėpti per pusę Lietuvos. Vėliau paaiškėjo, kad pastarasis žudikas – Alytaus monstru pramintas Mantas Šerpenskas, patekęs už grotų dvidešimčiai metų.

Neseniai nutiko Lietuvos kalėjimuose dažnai pasitaikantis paradoksas – nors brutalus žudikas nusispjovė į jaunos merginos teisę gyventi, savo teisėmis už grotų M. Šerpenskas labai susirūpino. Taip labai, kad net kreipėsi į teismą, kai jo teisės esą buvo pažeistos.

Kančios tualete

Regionų administracinis teismas ką tik išnagrinėjo M. Šerpensko skundą, kuriuo sunkus nusikaltėlis bandė įrodyti, kad per ilgus įkalinimo metus buvo ne kartą pažeistos jo teisės. Jau daugiau nei dešimtmetį kalintis žudikas tikino, kad Lietuvos kalėjimų tarnyba turėtų jam sumokėti 3 tūkst. eurų už tai, kad pažeidė jo teises, o Nacionalinis visuomenės sveikatos centras – dar 1 tūkst. eurų.

Į teismą besikreipęs M. Šerpenskas aiškino, kad nuo 2023 m. rugpjūčio pradžios iki šių metų sausio vidurio Pravieniškių 1-ajame kalėjime atlikinėjo bausmę tokiomis sąlygomis, kurios išties yra vertos kelių tūkstančių eurų. Tačiau žudiko pateikti motyvai – ne kartą girdėti kitų kalinių skunduose teismui: M. Šerpenskas aiškino, kad kameroje, kurioje buvo įkalintas, buvo priverstas naudotis sanitariniu mazgu nesant jokio privatumo, nes tualeto durys ne tik neužsirakino, bet net ir neužsidarė dėl sulūžusio magnetinio uždarymo–užrakinimo mechanizmo. Todėl žudikui atlikinėjant gamtinius reikalus sanitariniame mazge jį matydavo kameroje kartu gyvenęs kitas nuteistasis, užeidinėdavę kiti kaliniai ir pareigūnai bei pareigūnės.

Alytaus monstras aiškino, kad atsakingas pareigūnas gedimus registravo tam skirtame žurnale net tris kartus, per tą laiką buvo padarytas ir sienų remontas, tačiau durų taip niekas ir nesugebėjo normaliai suremontuoti, nors M. Šerpenskas, kaip teigė, ne kartą papildomai prašė tai padaryti ir žodžiu, ne tik raštu.

Nusikaltėlis skundėsi, kad po sienų perdažymo net nesugebėta prisukti kameroje esančių baldų, lovos ir spintelės – viskas klibėjo ir girgždėjo, dėl to jis esą kiekvieną naktį po kelis kartus prabusdavo ir būdavo nuolat neišsimiegojęs dėl traškančio ir girgždančio gulto, nes kartu gyvenęs kalinys nuolat vartydavosi jame.

Žudikas, kaip teigė, galiausiai netgi pasiskundė Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, kad ši įstaiga atliktų tyrimą. Tačiau pastaroji institucija esą atsisakė atlikti tokį tyrimą, motyvuodami, kad tai nėra jų kompetencijoje. M. Šerpenskas tikino, kad tokį sveikatos centro atsisakymą apskundė, tačiau skundas tik buvo kažkur persiųstas, o tyrimo niekas taip ir neatliko.

Skundą garsus nusikaltėlis teismui pateikė pasiruošęs – nurodė, kad šių metų sausio 11 d. Lietuvos regionų teismo Kauno rūmuose buvo išnagrinėta panaši byla, taip pat dėl tualeto durų, ir pastarojoje nuteistajam buvo priteista piniginė kompensacija. Anot Alytaus monstro, tik po pastarojo teismo verdikto durys buvo sutvarkytos, nes esą į jo raštus nekreipiama dėmesio, kažko imamasi tik po teismų priteisiamų piniginių kompensacijų.

Žvėriško nusikaltimo autoriui kalėjime trukdo net girgždantys baldai / --Edvard Blaževič Fotodiena.lt

Apskritai atrodytų, kad patekus į kalėjimą neužsidarančios tualeto durys – menka problema. Tačiau M. Šerpenskas tikino, kad būtent dėl šios aplinkybės patyrė itin stiprius, ilgą laiką trukusius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus ir emocines kančias, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją ir orumo pažeminimą, tai netgi prilygo emociniam kankinimui ir orumo pažeminimui.

Tuo tarpu Lietuvos kalėjimų tarnyba ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nesutiko su tokiu M. Šerpensko skundu. Anot sveikatos centro, žudikas prašė atlikti tyrimą, tačiau nepateikė jokių svarių įrodymų, kad pastarąjį tyrimą išties reikėtų atlikti.

Tuo tarpu kalėjimų tarnyba atkreipė dėmesį į svarbią aplinkybę – dažnas atvejis, kad kaliniai patys kalėjimuose laužo ir niokoja kalėjimų inventorių, baldus. Tokiu atveju kyla gan keblios situacijos – nuteistieji gali patys sulaužyti kad ir tualeto duris, o po to skųstis, kad pažeidžiamos jų teisės.

Kita įdomi aplinkybė – anot kalėjimų tarnybos, kameroje, kurioje kalėjo M. Šerpenskas, buvo įrengtos šildomos grindys. Nors žudikas galėjo mėgautis šiluma ir komfortabilumu, būtent dėl šildomų grindų nebuvo galima pritvirtinti baldų, kadangi gręžimas būtų sugadinęs šildymo sistemą.

Regionų administracinis teismas šįkart į kalinio pusę nestojo – M. Šerpensko skundą atmetė, jokio finansinio žalos atlyginimo žudikui nepriteisė. Anot kalinio skundą išnagrinėjusių teisėjų, pastarasis skundas yra visiškai nepagrįstas. Tiesa, šioje istorijoje galutinis taškas dar nepadėtas – neigiamą teisėjų verdiktą M. Šerpenskas per 30 dienų dar gali apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Už grotų nemiela

Žvelgiant į ankstesnius M. Šerpensko nuotykius už grotų galima įtarti, kad apskritai gyvenimas sunkiam nusikaltėliui kalėjime nemielas – žudikas ne kartą skundėsi teismams dėl kitų kalinių požiūrio į jį, pavojaus gyvybei.

Žmogaus pavidalo monstras: M. Šerpenskas ne tik darė sunkius nusikaltimus, bet ir bandė įtikinti teismą turintis polinkį į nekrofiliją / --Edvard Blaževič Fotodiena.lt

Prieš penkerius metus teismams teko aiškintis nagrinėti dar 2019 m. vasario 12 d. nutikusią situaciją, kai į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl sveikatos problemų pakliuvęs M. Šerpenskas atsisakė po pasivaikščiojimo kieme sugrįžti į savo palatą. Žudikui buvo nurodyta vykdyti administracijos reikalavimus, taip pat M. Šerpenskas buvo įspėtas, jog priešingu atveju bus panaudota fizinė prievarta ir specialiosios priemonės. Tačiau vyras nepakluso ir bandė priešintis, todėl buvo iškviestas kitas pareigūnas, kuriam atbėgus M. Šerpenskas buvo paguldytas ant žemės, jam uždėti antrankiai ir nuteistasis grąžintas į palatą.

Po kelių dienų M. Šerpenskas surašė pasiaiškinimą, kuriame nurodė, kad minėtoje palatoje jam būtų tekę gyventi su kaliniu, kuris jo atžvilgiu yra priešiškai nusiteikęs. Todėl žudikas, nenorėdamas eskaluoti konflikto, ir išėjo iš kameros, prašydamas jį perkelti kitur, tačiau esą buvo sumuštas ligoninės pareigūnų.

Tais pačiais metais Alytaus monstras teisėjų prašė perkelti jį iš Pravieniškių į tuo metu jau uždarytą Lukiškių kalėjimą, taip pat bandė įtikinti teisėjus, kad Pravieniškių pataisos namų darbuotojai tyčia sukėlė pavojų jo gyvybei ir sveikatai.

Anot M. Šerpensko, jis dar 2018 m. balandį buvo perkeltas iš vieno būrio į kitą be jokio pagrindo – taip būrio vadas jam esą atkeršijo už jo rašytus skundus. Pats būrio vadas bylos metu teigė, kad M. Šerpenskas į kitą būrį buvo perkeltas ne šiaip sau, o senojo būrio kalinių prašymu – jiems kliuvo tai, kad pavojingas žudikas neidavo laiku miegoti ir triukšmaudavo naktimis.

Žudikas taip pat teigė, kad, atlikęs baudą izoliatoriuje, buvo perkeltas dar į kitą būrį, kuriame turėjo priešų. Anot M. Šerpensko, tuometinė Pravieniškių pataisos namų administracija nereagavo į jo skundus, kad teks kalėti su asmenimis, kurie su juo turi asmeninių sąskaitų, o baimę dėl gresiančio pavojaus jis jaučia net būdamas izoliuotas nuo kitų kalinių.

Kas tie mistiniai asmenys, keliantys pavojų ir galintys su juo susidoroti, M. Šerpenskas tąkart nenurodė – esą juos įvardijęs tik užsitrauktų dar didesnį pavojų, o šie kaliniai su juo neva gali susidoroti bet kuriuose pataisos namuose.

Nusikaltimas prikaustė Lietuvą

Kad Alytaus monstras gali būti nemėgstamas net tarp kitų kalinių, turbūt nėra nieko keisto – 2013 metais M. Šerpensko įvykdytas nusikaltimas trumpam buvo prikaustęs visą Lietuvą ir išsiskyrė savo žiaurumu.

Kelias paras įtampą kausčiusi istorija prasidėjo, kai 2013 m. gegužės 16-osios vakarą Senojoje Varėnoje į namus negrįžo pabėgioti išėjusi devyniolikmetė Sandra. Jaunos merginos paieškai buvo mestos gausios pajėgos, tačiau jos kūnas, užkastas netoli Vilniaus, šalia Senųjų Trakų, buvo rastas tik tuomet, kai po intensyvaus tyrimo galimo nusikaltimo gijos nuvedė į tuomet vos 20 metų turėjusio alytiškio M. Šerpensko kiemą.

Po sunkaus nusikaltimo Alytaus monstras ilgus mėnesius buvo visuomenės akiratyje / YouTube

Kai jaunas vaikinas prabilo, pradėjo aiškėti, kad tai, ką jis padarė, yra sunkiai suvokiama protu – ilgą laiką neviešai nagrinėtos bylos duomenimis, M. Šerpenskas, pagavęs nusižiūrėtą auką, nusitempė ją į mišką ir panaudojo prieš ją smurtą – sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius, po to surišo. Tačiau Sandrai buvo sužibusi viltis – mergina sugebėjo pabėgti nuo užpuoliko. Tačiau darsyk pagavęs bėgusią merginą, užpuolikas vėl panaudojo smurtą, dėl to auka neteko sąmonės, o tuomet su ja patenkino savo lytinę aistrą.

Galiausiai M. Šerpenskas jauną merginą, kuriai visas gyvenimas buvo prieš akis, pasmaugė elektros laidu.

Kai pareigūnai jauną alytiškį patupdė už grotų, o šalia pasodino kitu suimtuoju apsimetusį pareigūną, M. Šerpenskas prabilo apie dalykus, nuo kurių net ir labiausiai patyrusiam policininkui ar tyrėjui turėjo stingti kraujas. Iki tol neteistas jaunuolis ne tik prisipažino padaręs ir daugiau nusikaltimų – iš slapta darytų įrašų ir kitų bylos duomenų matyti, kad M. Šerpenskas sunkiai suvokiamą nusikaltimą suplanavo dėl to, kad neturėjo ką veikti, norėjo pakenkti kitiems, o mintis kažką išžaginti jam buvo gimusi dar 2013 m. balandį.

Kruviną nusikaltimą padaręs jaunuolis aukos kūną paslėpti vežė pats per daug nesislėpdamas – lavonas buvo vežamas ant galinės automobilio sėdynės, tad, jei tik nusikaltėlį būtų sustabdžiusi policija, nusikaltimas būtų išaiškėjęs gerokai greičiau.

Dar daugiau – kaip paaiškėjo, tragiškos lemties sulaukusios Sandros vietoje galėjo būti kita mergina: nusikaltimą planavęs ir po kitus miestus dažnai važinėjęs Alytaus monstras vienos apklausos metu prisipažino, kad prieš tai jau buvo nusižiūrėjęs vieną auką, greičiausiai Druskininkuose, tačiau ši nuo potencialaus užpuoliko spėjo pabėgti į savo namų kiemą.

Šiurpios aplinkybės buvo ėmusios aiškėti ir tuomet, kai M. Šerpensko bylą antrąkart atvertė Lietuvos apeliacinis teismas. Jaunuolis bandė įtikinti teisėjus, kad lytiškai santykiavo ne su gyva mergina, bet su jos lavonu, todėl turėtų būti nuteistas ne už išžaginimą, bet už mirusiojo palaikų išniekinimą.

20 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas žudikas į laisvę turėtų išeiti sulaukęs vos šiek tiek daugiau nei 40 metų, tačiau jam liko kalėti jau mažiau nei 10 metų.