Jauna architektė sako, kad jai iššūkiai patinka

Pokalbį su marijampoliete Gina Vieversyte, žinomo Marijampolėje architekto Gintauto Vieversio dukra, pradėjome nuo to, kaip sekasi dirbti su tėvais, kai esi tarsi dinastijos tęsėja, savotiškame tėvų šlovės šešėlyje.

Iškalbinga mergina išdėstė savo gyvenimo filosofiją, savo nuomonę apie aktualijas, papasakojo apie darbą ir gyvenimą.

Šeimos įmonėje dirba aštunti metai

Gina Vieversytė sako esanti tėtės dešinioji ranka, daug projektų kuria kartu su juo projektavimo įmonėje „LG projektai“.

– Jaučiu didelę atsakomybę, tad manau, kad mama ir tėtė gali manimi didžiuotis. Visgi noriu ir pati būti žinoma dėl savo darbų, ne tik dėl pavardės. Man atrodo, kad žmonės kartais nuvertina tuos, kurie dirba kartu su tėvais. Aš galiu pasakyti, kad dirbu galbūt tris kartus daugiau nei kiti, nes nesu tiesiog samdoma darbuotoja, – pasakojo mergina.

Tėvų įmonėje dirbti Gina pradėjo vasarą, kai atliko praktiką studijuodama VGTU architektūros bakalaurą. Kai įstojo į magistro studijas, pradėjo nuolat dirbti „LG projektuose“ (kartu važinėdama į paskaitas Vilniuje), ir štai jau dirba čia aštunti metai.

Ji įmonėje jauniausia, bet stažas, kaip tokio amžiaus žmogui, jau gana solidus. Gina prisidėjo prie tokių projektų, prie kurių jauni žmonės dar nelabai gauna prisiliesti. Turi nemažai ir savarankiškų projektų. Neseniai pagal kavinės „Kambarys“ užsakymą atnaujino buvusios kavinės „Midaus ragas“ antrą aukštą.

– Nelaikau savęs interjero dizainere, esu architektė. Tad kiekvieną objektą vertinu pradedant erdvės skaidymu ir zonavimu, o dekoras ir interjero akcentai susidėlioja patys. „Midaus rage“ norėjau didelę atvirą salę padaryti lengvai konvertuojamą į mažesnes ir jaukesnes erdves. Tam nuo lubų nuleidome metalinį karkasą, ant kurio tvirtinome užuolaidas. Jomis visą salę galima suskaidyti atskiromis zonomis nuo 16 iki 100 kvadratinių metrų. Gerai sutarėme su užsakovėmis, jos jaunos, taigi mūsų požiūriai sutapo, – pasakojo mergina.

Savarankiškai kuria interjerus

Gina sako, kad visada tenka diskutuoti su užsakovu, išklausyti, ieškoti bendro sprendimo.

– Nespaudžiu užsakovų, vyksta mūsų idėjų sujungimas ir geriausio varianto ieškojimas. Kartais jie persigalvoja, nes supranta, kad buvau teisi. Sunkiausia, kai matau, kad manimi nepasitiki, – sako jauna architektė, pridurdama, kad tokiose derybose reikia psichologinio pasirengimo, pasitikėjimo savimi.

Net sau pačiai kartais reikia įrodyti, kad gali, sugebėsi. Savarankiškai interjerus kurti Gina pradėjo prieš penkerius metus. Prisipažįsta, kartais pasitarianti ir su tėte.

Darbas jai teikia pasitenkinimą, ypač kai klientai rezultatu stebisi, o žmonės klausinėja, kas jį kūrė.

– Tada džiugu, suprantu, kad teisingai viską atlikau ir gėdos nepadariau. Esu kūrusi interjerų ir Vilniuje, Kaune, bet dominuoja Marijampolės užsakymai. Gaila, ne visi, kurie yra pradėti, jau realizuoti, kai kurie dar laukia savo laiko.

Didelius projektus nuo pamatų iki užbaigimo Gina atlieka kaip „LG projektai“ komandos dalis, o interjerai – jos asmeniniai darbai.

Į klausimą, ar ji vertina interjerus kaip kirpėjai – prastai apkirptas žmogus, atsakė, kad pagal interjerą galima daug suprasti apie žmogų, bet neskuba kritikuoti, tik jei žmonės paklausia nuomonės, atsako diplomatiškai: „Gal būčiau dariusi kiek kitaip“. Gina sako, kad reikia gerbti žmogaus skonį, kitokį požiūrį, nes skoniui draugų nėra.

Pasak architektės, ir su mažu biudžetu galima pasiekti puikių rezultatų ir gerą kokybę.

– Įvairių žmonių yra, reikia mokėti prisitaikyti prie jų poreikių, būtina įsiklausyti. Nelengva su klientais bendrauti, tenka laviruoti, bet kai dirbi, negalvoji, kad sunku, stengiesi ir darai, kaip sugebi geriausiai. Turiu būti vienu metu psichologė, statybininkė, architektė, patarėja ir gera pašnekovė, išmananti ne tik konstrukcijas ar statybinius mišinius, gipskartonio rūšis, bet ir parketlenčių storį, apšvietimo niuansus ir dar daugybę dalykų, bet man iššūkiai patinka, juos mielu noru priimu, – sako G. Vieversytė.

Projektas sulaukė dėmesio

Neseniai vienas G. Vieversytės interjeras buvo rodomas per LRT, laidoje „Veranda“. Jos įrengtas butas pristatytas kaip originalus, įdomus projektas, netradicinis sprendimas.

Šį butą Vilniuje Gina įrengė vyriausiai seseriai medikei Ievai. Projektas buvo eksponuotas vienoje parodoje, matyt, ten ir pastebėtas laidos kūrėjų.

Sesuo Ieva pritarė nestandartiniam sprendimui, ir taip trijų kabinetų su koridoriumi biuras buvo paverstas išskirtiniu būstu. Buvo išgriautos visos vidinės sienos, teko pamąstyti, kaip įrengti sanitarinį mazgą, nes nesinorėjo eiti įprastu keliu. Nesinorėjo ir vienos atviros erdvės, kaip daugelis dabar daro. Teko nuotekų stovus perkelti iš kampo į centrą, o tai nebuvo lengva dėl reikiamo vamzdynų nuolydžio. Statybininkai buvo skeptiški, bet viskas pavyko ir galiausiai pasirodė ne taip ir sudėtinga. Išėjo neblogas rezultatas, kuris pateisino lūkesčius.

Patalpos vidury atsirado 2x2x2 metrų kubas, kuriame ir įrengtas sanitarinis mazgas. Jis atskiria svetainės zoną nuo virtuvės zonos, aplink jį patogu judėti. Bute tik miegamasis liko uždaras. Kubas turi stiklinę sieną, per jį krenta antrinis natūralus apšvietimas iš lauko. Stiklas matinis, o visas kubas padengtas dažytu stiklu, kuriame atsispindi šviesa, medžiai pro langą. Ant kubo viršaus sumontuoti šviestuvai, šviečiantys į viršų, taip susidaro įspūdis, kad pats kubas šviečia.

Gina juokiasi sakydama, kad sesuo negalėjo vetuoti jos idėjų.

– Svarbiausia yra pati erdvė, jos zonavimas, antroje vietoje – funkcionalumas (maksimalus patogumas) ir tik pabaigoje dekoravimas. Geras apšvietimas netgi svarbiau už dekorą. Kai tinkamai susidėlioji prioritetus, tada gaunami geriausi rezultatai, – pasakoja Gina.

Gal kada nors ji įrengs namus ir jauniausiai seseriai Agnai, kuri neseniai darbą susirado Hamburge, Vokietijoje. Visos sesės nuėjo skirtingomis kryptimis. Agna baigė teisės studijas Vilniaus universitete, vėliau Londone studijavo madą.

Marijampolėje viskas yra, ko reikia

G. Vieversytę džiugina, kad pas ją jau ateina su užsakymais ir klasiokai, kuriantys savo būstą. Ji pati taip pat įsikūrė Marijampolėje, įsirengė čia butą.

Mergina papasakojo, kad savarankiška buvo nuo mažens. Būdama 15 metų sumanė padirbėti, įsidarbino „Mantingoje“ bandelių formuotoja, sunkiai dirbo net dvi vasaras.

– Tada supratau, kaip sunkiai uždirbami pinigai, suvokiau, kad turiu stengtis mokytis. Manau, kad vaikams tėvai turėtų sudaryti sąlygas pajusti darbo skonį, o ne vien lepinti, – įsitikinusi Gina.

Marijampolietė sakė dar studijų metais supratusi, kad nenori gyventi sostinėje. Tai visiems buvo keista.

– Man gaila laiko, praleisto transporto kamščiuose, nemėgstu, kai aplink daug žmonių, tai vargina. Vilniuje dėl didelio tempo gyvenimas, atrodo, prabėgtų akimirksniu. Ir poilsiui po darbo liktų daug mažiau laiko, – sako mergina, po bakalauro studijų grįžusi į Marijampolę. – Man čia patinka, viskas arti. Neturiu mašinos, bet visur galiu nueiti pėsčiomis. Marijampolėje viskas yra, ko reikia – mylimas darbas, šeima.

Visgi minusų ji paminėjo – tai tolerancijos stoka, pagalbos vienas kitam, įsiklausymo trūkumas, bet tai juntama ir visoje šalyje.

Išpildė gurmanišką svajonę

Laisvalaikiu Gina sportuoja – lanko pilateso ir žingsninės (step) aerobikos užsiėmimus, žiemą slidinėja. O ką sutaupo, sakė viską išleidžianti kitai aistrai – kelionėms.

Gina aplankė jau daugiau nei 40 šalių. Vienos įsimintiniausių – Nikaragva, Kambodža ir Indonezijos Balio sala, kur mergina viena praleido mėnesį savanoriaudama vėžlių išsaugojimo programoje. Per karantiną nekeliavo, bet beveik prieš mėnesį grįžo iš trijų savaičių kelionės po Meksiką. Meksikoje mergina atšventė savo 30-metį. Ši šalis jai paliko stiprų įspūdį – maistas, gamta, istorijos paminklai, tokie, kaip majų šventyklų miestas su piramidėmis.

Gina sakė mėgstanti gaminti, todėl seniai svajojo aplankyti Meksiką.

–Išpildžiau gurmanišką svajonę. Lankydamasi šalyje prie jūros valgau tik jūros gėrybes dėl jų šviežumo. Visada stengiuosi ragauti ir išbandyti vietinį maistą. Dažniausiai kuo nehigieniškiau atrodo gamybos sąlygos, tuo skaniau būna. Lietuvoje taip neišdrįsčiau, – sakė mergina.

Dar Meksikoje stebino nepaprastai paslaugūs žmonės – nuoširdus jų bendravimas, nesavanaudiška pagalba.

– Vertinu nuoširdumą, tada ir kelionės įspūdžiai įgauna kitą prasmę. Nuoširdumo, nesavanaudiškumo palinkėčiau ir mums visiems, – sakė ji.