Jau lau­kia­me Ka­lė­dų?

Laikas yra skirtas tam pasirengimui

Iš tiesų Kristaus gimimo šventė buvo išgalvota vietoj kitų pagoniškų švenčių, kai kurie elementai prijungti ir suteikta jiems krikščioniška prasmė. Nes gamtinis reiškinys – žiemos saulėgrįža, kai dienos nustoja trumpėti ir ima ilgėti, – žmonėms visada atrodė labai slėpiningai. Kam reikėjo, surado kažkokių įrodymų, kad Jėzus gimė būtent tą gruodžio naktį. Bet, paliekant istorinius, etnologinius ir kultūrinius niuansus, šiandien noriu pasiūlyti keletą dalykų, kurie padėtų tiesiog sukurti vietos šventei ir džiaugsmui.

Ne visi žmonės suvokia, kad šventės šventiškumas priklauso nuo pasiruošimo, laukimo ir visų mažų dalykų šventės dieną, kad ji įvyktų. Mūsų seniai nebeįmanoma nustebinti maistu, o dovanų ruošimas ir gavimas iš tiesų yra labai varginantis. Dažnas gautas dovanas perdėlioja į naujus krepšelius ir nuneša kitiems... Antri iš viso pikti dėl tų švenčių. Treti – labai iškilmingai džiugūs: jau prieš savaitę ponia Laimutė (kuri yra beveik nereginti) su džiaugsmu pasakojo, kad jau viską susipirko ir bandys šiais metais brandintą pyragą iškepti ir subrandinti kaip reikia, kurio visiems įdės po gabalėlį.

Šį sekmadienį katalikų bažnyčiose prasideda advento laikas. Jis pradedamas likus keturiems sekmadieniams iki šventės. Man tai pats gražiausias laikas, kai be galo gražūs yra Mišių skaitiniai, ypač tie iš Senojo Testamento, kuriuose pranašaujama apie visų vilčių išsipildymą ir visuotinę taiką, ramybę. Liturginiai ženklai, tokie kaip Marijos valandų giedojimas, kai kur advento vainikas su 4 žvakėmis, specialios šio liturginio laiko giesmės, – kupini laukimo paslapties.

Bažnyčioje šis laikas skirtas susitelkti į Dievo ilgesį. Nors Jėzus gimė, atpirko mus, dovanojo Šventąją Dvasią, tačiau taikos, ramybės, pagarbos, meilės, to laukto dangaus nėra. Mūsų tikėjime vadinasi „jau yra“, bet „dar nevisiškai“. Jis bus laikų pabaigoje, kai Jėzus ateis antrą kartą. Pas daugelį jis ateis mirties valandą, o kažkas tiesiog gyvens tą istorinį pabaigos momentą, kai Kristus išpildys savo pažadus, sunaikins visą blogį. Ir visi pasirengusieji įžengs amžinąjį gyvenimą perkeisti kūno prisikėlimu.

Tad šis laikas yra pirmiausia skirtas tam pasirengimui susitikti Kristų, susitaikyti su visais žmonėmis, su Dievu ir savimi. Bažnyčioje šiuo liturginiu metu giedama: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ Atliepo eilutė ir reiškia šį antrąjį Kristaus atėjimą, paprastai sakant, meldžiame pasaulio pabaigos. Kadangi žmonėms labai stinga tikėjimo žinių pagrindų ir paties tikėjimo, jiems pasaulio pabaiga yra įsivaizduojama kaip baisi katastrofa. O iš tiesų yra visų Kristų tikinčiųjų pergalės ir išlaisvinimo diena. „Atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti“, – skelbia šio sekmadienio Evangelija.

Apie vidinį pasiruošimą

Galime švęsti šeimos šventę ar ką tik norime (nes švęsti yra iš esmės gėris), o jei kas nors nori švęsti Kristaus gimimo šventę, reikalingas kažkoks tam pasirengimo kelias. Dalijuosi keletu mano minčių ir patirčių.

Didžiausia klaida šventės sėkmę sudėti į kitus: kad vaikai norės eiti į Mišias; kad kažkas, kas visada prisigeria, neprisigers; kad šitą kartą nesusibarsime; kad bus taip, kaip būdavo vaikystėje mano namučiuose (nors vaikystės nebėra jau 40 metų, o namučių truputį mažiau). Kiekvienos šventės unikalios ir jas ruošia mums Dievas, o mes turime padaryti savo dalį –
paruošti savo vidų. Visa kita priimti labai paprastai: Jėzus juk tvarte gimė, ne prabangiuose rūmuose, o juk galėjo Dievas pasirinkti. Taigi, šios, kaip ir visų švenčių raktas, yra paprastumas ir nuoširdumas.

O dabar apie vidinį pasiruošimą. Pirmiausia, nieko neišeis, jei nesustosime, nesulėtinsime tempo. Man veiksmingiausias pasninkas yra nuo socialinių tinklų ir iš viso nuo visų triukšmą skleidžiančių įrenginių: radijo, televizijos, kompiuterio (ne darbo tikslais). Tiesiog daugiau tylos! Net tiems, kurie melstis nemoka, gali padėti labai paprasta praktika. Kažkuriuo dienos metu užsidegti žvakę ir 10 min. laukti Jėzaus – tiesiog tylėti, pagalvoti: jei ateis, ar esu pasiruošęs (-usi) susitikti dabar? Ar jis mane pažins? Ar esu jo draugas? Ar šiandien buvau jo draugas, atpažinau jį dienos situacijose?

Kitas man labai patikęs dalykas – advento kalendorius, kurį tiesiog klijavau lapeliais ant spintos, užrašydama dėkojimus Dievui. Ne šiaip protingus dalykus, o už ką aš be galo esu dėkinga Dievui. Kasdien vis kitą dalyką.

Daugelis staiga šiuo metu užsinori kažką duoti vargšams. Duokite savo laiko. Duokite jiems santykį. Mamai, kuri augina tris vaikučius, duokite keletą valandų arba auklę, kad išleistų ją tiesiog pasibūti be rūpesčio; išklausykite burbantį kaimyną, seną žmogų, savo senus tėvus ar senelius kaip patį užsimaskavusį Kristų.

Kadangi dirbu su visokiais vargšais, kartais man žmonės grasina ką nors duoti, pavyzdžiui: rūbų, rožančių, saldainių, knygų, gitarą. Ir ne visada turiu kantrybės pasakyti mielai, kad nereikia! Paklauskite, ko reikia, ir jums pasakysiu! Rožančių reikia, jei ateisi su žmonėmis melstis; gitaros, jei mokysi groti; knygų, jei kartu skaitysi ir aptarsi.

Ir paskutinis dalykas tiems, kurie išgyvena sudėtingą gyvenimo situaciją: netektį, skyrybas, nepagydomos ligos diagnozę, nusivylimą savimi, yra vieniši ir pan. Jėzus jus kviečia į savo gimtadienį. Pasiruoškite jam! Jam labai tinkama jūsų nuotaika ir savijauta, jis nori, kad priimtumėte į savo namus ir jis atneš šiek tiek jums dangaus, džiaugsmo ir ramybės. Tikrai! Tam ir atėjo į žemę, kad suieškotų kiekvieną, kuris ko nors stokoja.

Tiesiog paprašykite jo, kad galėtumėte dalyvauti gimimo šventėje. Ir kelionėje šventės link žinokite, kad keliaujate su milijonais žmonių, kurie irgi savo sielą ruošia šiai šventei, keliaujate kartu su Trimis Karaliais, kurie atėjo Jėzaus pagarbinti. Ir kai keliaujate dvasiniu keliu, esate dvasinėje bendrystėje. Esate tarsi maža milžiniškos girliandos lemputė, kuri šviečia kelią. Keliaukime drauge, sukurkime daugiau šviesos pasauliui.