J. Šiugždinienė: egzaminai greičiausiai bus atidėti, dėmesys – abiturientų konsultacijoms

Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė sako, kad dėl karantino ir nuotolinio mokymosi iššūkių šiemet brandos egzaminai greičiausiai vėl bus atidėti, o tą laiką reikia išnaudoti intensyvioms abiturientų konsultacijoms.

„Svarstome tą variantą. Labai norisi, kad jei pasitvirtintumėme tam tikrą atidėjimą, tuo metu vyktų intensyvus pasiruošimas egzaminams, papildomas pasiruošimas. Tai būtų labai rimtai organizuojamos papildomos konsultacijos, papildomos pamokos abiturientams ir tik tokiu atveju galima būtų egzaminus atidėti“, – interviu BNS tvirtino ministrė.

Pasak jos, neatsisakyti egzaminų nuspręsta įvertinus tokio sprendimo padarinius švietimo sistemai.

J. Šiugždinienė taip pat sakė, kad valdantieji šiomis savaitėmis inicijuoja partijų susitarimą dėl švietimo, jį rengiant žada įsiklausyti į visų politinių jėgų balsą.

Svarbiausios interviu temos:

* Brandos egzaminai nebus atšaukiami, juos svarstoma atidėti, metamos pajėgos abiturientų konsultacijoms.

* Nesiskiepijantys ir COVID-19 testų neatliekantys pedagogai negali būti nušalinami nuo darbo.

* Pradedama rengti naujas bendrojo ir ikimokyklinio ugdymo programas, mažinant jų apimtį ir gilinant turinį.

* Studijų finansavimo reformą tikimasi parengti per pusmetį.

* Bus siekiama netvirtinti kai kurių besidubliuojančių studijų programų. 

– Vyriausybės plane numatyta, kad gerėjant epidemiologinei situacijai pirmiausia į mokyklas galės grįžti pradinukai, vėliau – abiturientai. Anksčiau minėjote, kad tai galėtų įvykti vasario pabaigoje. Ar niekas nesikeičia?

– Procesas vyksta, mums labai svarbu vakcinacija, svarbu ir testavimas, saugi aplinka, taip pat žiūrime į rodiklius. Karantino režimo ribojimų keitimo plane yra indikuotas tam tikras atvejų skaičius, kad jis turėtų būti mažesnis nei 200. Tai yra visas kompleksas priemonių – turime užtikrinti, kad ir mokytojai būtų saugūs, kad būtų vakcinuoti, žinoma, kad ir vaikai būtų saugūs. Visas tas priemonių kompleksas turbūt leidžia tikėtis, kad vasario pabaigoje tai galėtų įvykti.

Aišku, labai sunku situaciją prognozuoti ir viskas priklauso nuo mūsų visų sąmoningumo: tiek nuo vaikų, tiek nuo tėvų, nuo pačių mokytojų, mokyklų, nes turi vykti sklandžiai vakcinavimo procesas, svarbus ir testavimas. Vilniaus pilotinis projektas leistų mums taikyti tą naują kaupinių metodą, jį išbandyti – tada ir testavimas vyktų gerokai sparčiau, efektyviau. Derinant priemones, tikrai galime tikėtis, kad galima bus atidaryti mokyklas.

– Kodėl įstrigo šis bandomasis projektas Vilniaus kunigaikščio Gedimino progimnazijoje? Ar toks projektas atnaujinti kontaktinį pradinukų darbą beturi prasmės, jei kitą savaitę – moksleivių atostogos, o po jų, kaip jūs tvirtinote, pradinukai greičiausiai į mokyklas grįš visoje Lietuvoje?

– Tas pilotinis projektas yra svarbus bendrai pažiūrėti, kokia yra situacija, kaip mes testuodami galime situaciją valdyti. Jis yra svarbus plačiau nei tik grįžimo atvejui. Yra tam tikri niuansai, Sveikatos apsaugos ministerija galėtų pakomentuoti geriau, ko dar trūksta, bet kitą savaitę turbūt reikės keisti dėl to karantino nutarimą. Manau, formalumai tikrai bus sutvarkyti ir galėsime projektą paleisti.

– Jei neklystu, idėja buvo pabandyti modelį keliose mokyklos klasėse, po savaitės kontaktinio ugdymo išleisti moksleivius atostogoms ir stebėti, kaip keičiasi situacija. Kaip bus dabar?

– Svarstoma idėja tas atostogas šiek tiek nukelti – ir tai galimas variantas. Taip, toms klasėms. 

– Naujausiais duomenimis, vakcinuota daugiau nei 4 tūkst. švietimo įstaigų darbuotojų, dar per 2 tūkst. aukštųjų mokyklų dėstytojų. Kalbant apie mokyklų ir darželių pedagogus bei darbuotojus, iš viso reikia vakcinuoti 30 tūkst., t. y. kol kas paskiepyti mažiau nei septintadalis. Ar įmanoma įvykdyti Sveikatos apsaugos ministerijos užsibrėžtą planą – antrąja doze visus juos paskiepyti jau kovo pradžioje? 

– Jei gerbiamas sveikatos apsaugos ministras taip sako, neturiu pagrindo netikėti. Tas planas yra, jis vykdomas, vakcinuota nemažai.

 – Rugsėjo pavyzdys parodė, kad grįžus moksleiviams į mokyklas, čia kilo koronaviruso protrūkiai, ėmė sparčiai daugėti užsikrėtimų. Ar matote tą riziką ir kaip ją valdysite?

– Matome tas rizikas, todėl toks atsargus ir mūsų požiūris. Suprantame, kad turime rizikingą, sparčiai besikeičiančią situaciją. Matome susirgimų mažėjimą, tikimės, kad jis ir toliau laikysis, bet tą užtikrinti galime tik mes visi. Sunku pasakyti, kaip bus, bet tikimės, kad bus gerai.

– Ar pakaks tik pedagogų testavimo bei skiepijimo, ar bus įtraukti į prioritetinį sąrašą pradinukai, dvyliktokai, jų šeimos, ar jie bus pradėti skiepyti?

– Kol kas prioritetinis planas nustatytas, pagrindinės prioritetinės grupės yra sukurtos, dėl to plano keitimo kol kas bent aš diskusijoje nedalyvavau. Viskas priklausys nuo vakcinų kiekio, jų pristatymo spartos. Jei jų pavyks gauti dar daugiau, tikrai, tą vakcinaciją išplėsime ir į kitas grupes. 

– Kaip bus su atsisakančiaisiais skiepytis, kas sukontroliuos, kad jie kas dešimt dienų atliktų testus? Ar atsisakantieji skiepytis ir testuotis pedagogai bus nušalinami? 

– Galimybės ką nors nušalinti tikrai nėra, testavimas ir vakcinavimas nėra privalomas. Bet aš labai tikiu, kad mes tikime mokslu ir jį vertiname. Ką matome iš pirmųjų skiepijimosi rezultatų, kad tokių, kurie nenori skiepytis ar testuotis, nebus daug, tik pavieniai atvejai. Kad galėtumėme grįžti į mokyklas, turime vykdyti testavimą, užtikrinti saugumą, bus svarbu, kad kuo daugiau moksleivių testuotųsi – tą turime užtikrinti.

–  Minėjote, kad nepaisant kai kurių raginimų, nėra planų atsisakyti nei Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimo, nei brandos egzaminų. Nepersigalvojote? Koks bus egzaminų grafikas, gal jau bent preliminariai aišku, kada šiemet prasidės brandos egzaminų sesija ir kada ji baigsis, kada aukštosios mokyklos suplanuos priėmimus?  

– Pamąstymus turime, turime susidėlioję kelis scenarijus, bet tikrai nenoriu šiandien kalbėti apie jokias datas, mums tikrai nedaug laiko liko susiderinti ir išeiti su oficialia pozicija. Bet galiu pasakyti, kad egzaminai bus ir, įvertinę situaciją, varianto jų neorganizuoti nesvarstome. Tikrai gerai suprantame, kokios pasekmės būtų neorganizavus egzaminų.

– Ar tikėtinas pernykštis scenarijus, jog visi egzaminai, taip pat ir stojimas į aukštąsias mokyklas, būtų pavėlinti mažiausiai mėnesiui? 

– Taip, tikrai taip, svarstome tą variantą. Labai norisi, kad jei pasitvirtintumėme tam tikrą atidėjimą, tuo metu vyktų intensyvus pasiruošimas egzaminams, papildomas pasiruošimas. Kad būtų labai rimtai organizuojamos papildomos konsultacijos, papildomos pamokos abiturientams, ir tik tokiu atveju galima būtų egzaminus atidėti, jei organizuojame jiems gerą pasirengimą.

– Kam bus pavesta tai organizuoti – savivaldybėms, tiesiogiai mokykloms? Kas tai darys, ar tie patys moksleivių mokytojai? 

– Savivaldybėms jau pervesta 1,3 mln. eurų papildomų lėšų, jos tas lėšas naudos matydamos, kur yra didžiausi trūkumai, problemos. Tie pinigai skirti mokytojų atlyginimams už papildomą darbą, valandas. Taip pat pasitelkėme organizacijas, kurios dirba su savanoriais, kad jie mokiniams mokyklose padėtų kompensuoti ugdymo praradimus. 

Numatomos ir vasaros mokyklos, su universitetais sutarta dėl papildomų konsultacijų rengiantis brandos egzaminams. 

Yra visas kompleksas. Bet nukėlus egzaminus, ko gero galvotumėme ir apie papildomas lėšas, nes šiame plane, kuris vyksta ir kurį įgyvendiname, tas nukėlimas turbūt pareikalautų dar daugiau išteklių. 

Labiausiai remiamės mokytojais, manome, kad jie geriausiai žino, kur ir ko trūksta, mato vaikus.  

– Dėl jūsų minimų vasaros mokyklų pedagogams kyla klausimų – kas tai organizuos, vykdys, kas bus arbitras, kuris atrinkinės mokytojus?

– Mes pirmiausia orientuojamės į tuos vaikus, kuriems sunkiausiai sekasi. Turbūt girdėjote, kad atlikome tam tikrą analitinį darbą, su mokyklomis ir savivaldybėmis įvardijome apie 25 tūkst. vaikų, kuriems sunkiausiai sekasi, trūksta įvairių dalykų, ar ir namuose nepalanki situacija, trūksta kompiuterių, interneto. Yra įvairių situacijų. Todėl galvodami apie vasaros mokyklas, kadangi neturime daug lėšų mokyklas organizuoti masiškai, nukreipsime pagalbą tiems, kam sekasi sunkiausiai.

Bet mūsų pagalbininkas yra savivaldybės ir mokyklos, pasitikime mokyklomis, mokytojais, savivaldybėmis. Jei bus reikalinga atranka, telksimės, bet pasitikėsime mūsų partneriais. Spręsime tikrai ne mes. 

– Ar nesvarstote apskritai atsisakyti matematikos valstybinio brandos egzamino, kaip privalomo norint studijuoti valstybės finansuojamose vietose?

– Ne, tokių pasvarstymų tikrai nėra. Tai – labai svarbus egzaminas, jau pernai formuojant pereinamąjį balą buvo sumažinta matematikos egzamino įtaka, tad tikrai nemanau, kad mes turėtumėme jį atšaukti. Turime sustiprinti matematikos ugdymą. Galima diskutuoti, kaip gali keistis egzaminai, kad tikrai būtų brandos vertinimas. Esu ne kartą kalbėjusi, kad norisi, jog atsirastų kaupiamoji dalis, nes šiuo metu jie tikrai yra daugiau stojamieji egzaminai, nei brandos vertinimo. Bet vis dėlto matematika, kaip lietuvių kalba ir literatūra, yra vienas pagrindinių dalykų, ko vaikai turi išmokti ir pasiekti tam tikrą lygį bendrajame ugdyme.

– Ar diskusijos siekiant nacionalinio susitarimo dėl švietimo jau prasidėjo? Koks jų turinys, kas jame, jūsų manymu, turėtų būti svarbiausia?

– Premjerė jau inicijavo procesą, su visomis parlamentinėmis partijomis pradėjome pokalbius ir per porą savaičių, manau, turėtų būti bendras susitikimas dėl paties nacionalinio susitarimo turinio. Tai tikrai yra tik pradžia, nėra, kad labai skubėtumėme, norisi išgirsti visus, kad procesas būtų įtraukiantis visas politines partijas. Manau, per dvi savaites po pirmojo susitikimo bus aiškesnis vaizdas. Siekis yra, kad ir opozicija, ir pozicija, turėdami vieną tikslą – švietimo kokybę, sutartų dėl tam tikrų pagrindinių dalykų.

– Ar tikite tokio sutarimo galimybe? Juk praėjusią kadenciją tuometinė jūsų atstovaujamų konservatorių ir kitų politinių jėgų opozicija nepalaikė valdančiųjų „valstiečių“, dabar esančių opozicijoje, analogiškos iniciatyvos?

– Negaliu komentuoti, kaip buvo procesas organizuotas praėjusią kadenciją. Bet man atrodo, yra svarbu, kad nuo pat pradžių būtų išgirstos visos politinės jėgos ir kad nebūtų taip, jog kuri nors viena šalis primesta savo darbotvarkę. Jei negalime sutarti dėl pagrindinių dalykų, sunku tikėtis, kad švietimo srityje kažkur pajudėsime labai stipriai. Tikiu, kad galima išlipti iš politinių ribų, barjerų, linijų ir sutarti dėl esminių dalykų,

– Ką pati siūlysite įtraukti į susitarimą?

– Aš, kaip švietimo ministrė, turiu ir turėsiu tai, ką aš norėsiu matyti, bet principas turėtų būti toks, kad turime išdiskutuoti ir sutarti bendrai dėl dalykų, kurie atrodo patys svarbiausi.

– Profesinės sąjungos tikisi, jog peržiūrėsite mokytojų etatinio apmokėjimo modelį. Ar dėl to jau tariamasi?

– Esame sutarę, kad peržiūrėsime etatinio apmokėjimo modelį, yra tam tikrų pastabų. Bet ne ta prasme, kad kaip nors jį norėtumėme atšaukti, nes manau, kad tai  – viena teisingesnių sistemų. Problema yra ne paties užmokesčio sistemoje, bet kaip darbo užmokestis formuojamas. Procesas turėtų būti kuo skaidresnis, kuo aiškesnės taisyklės, kad nebūtų daug galimybių interpretacijai – kaip mini mokytojai, jog kažkam daugiau visuomeninių valandų, kažkam – mažiau. Pagrindinis etatinis darbo užmokestis turi būti „pririštas“ prie kontaktinių valandų, tai apima ir pasirengimą pamokoms, ir darbų taisymą. Norime pažiūrėti, ar galime ką nors patobulinti.  

Bet visi suprantame, kad yra ir kita didelė problema, jog Lietuvoje mokytojas vidutiniškai dirba 0,7 etato. Mokyklų situacija Lietuvoje labai skiriasi: vienur, didmiesčiuose, yra tikrai perkrautų mokyklų, kur daug vaikų, mokytojai turi pilnus etatus ir net turbūt daugiau, o kai kur turime mažas mokyklas, kur mokytojui nesusidaro etatas, kad ir kaip jį skaičiuotum. 

Tad čia yra susiję dalykai – pati mūsų bendrojo ugdymo sistema, mokyklų dydžiai, vaikų skaičiai mokyklose. Turbūt darbo užmokesčio problemos neišspręsime tik žiūrėdami į etatinio apmokėjimo tobulinimą. 

Nepaisant to, mums reikia jį tobulinti, jeigu yra tikrai matomų spragų, tikrai įneša tokio neaiškumo, neskaidrumo kai kuriais atvejais, abejonių. Mes tai padarysime, bet kartu norisi žengti ir kitus žingsnius, kad nebūtų, jog mokytojai turi 0,7 etato.

– Įsisenėjusi ir su tuo susijusi problema yra jungtinės klasės mokyklose, kur mažai vaikų. Ar imsitės mokyklų tinklo pertvarkos?

– Manau, tai yra viena svarbesnių sričių, bet tą turime daryti ranka rankon su savivaldybėmis, kalbėti daug ir su bendruomenėmis, pateikiant įrodymus ir rezultatus, kokia yra situacija. Nes mes visi galime pažiūrėti, kaip sekasi mokiniams vienoje ar kitoje mokykloje, savivaldybėje. Tai yra aktuali tema, kuri rūpi tėvams. Bet gal ne visada tėvai turi pilną paveikslą, kas atsitinka kai, tarkime, 5–8 klasėse mes dar turime jungtines klases.

Man atrodo, reikia kalbėjimosi, aiškių duomenų, įrodymų, bendro darbo, kad galėtumėme kartu su savivalda apsispręsti, ar galime užtikrinti kokybę mokyklose, kur mokosi dešimt mokinių. Čia yra labai svarbūs susitarimai ir dėl politinių jėgų.

 – Baigiamas rengti Vyriausybės programos priemonių planas. Vienas jūsų užsibrėžtų tikslų – pasiekti, jog jau nuo vienų metų vaikams būtų užtikrintas kokybiškas ikimokyklinis ugdymas, nuo trejų metų toks ugdymas būtų privalomas socialiai jautrių šeimų vaikams, o apskritai darželius lankytų du trečdaliai vaikų. Kaip to pasieksite? Kas jau padaryta?

– Tai tikrai labai ambicingas planas, ilgalaikis siekis – iki 2030-ųjų, kad ikimokyklinis ugdymas būtų prieinamas visiems vaikams. Tai nereiškia, kad privalomai turėsime vesti vaikus į ikimokyklinio ugdymo įstaigas, tai – tėvų apsisprendimas. Bet turime turėti tokią galimybę, o situacija tokia, kad galimybė ne visada yra, nes įstaigų tiesiog nėra šalia, neorganizuojamas pavėžėjimas.

Pirmieji darbai – norime atlikti ir infrastruktūros vertinimą, kokia yra situacija su darželiais Lietuvoje, nes labai trūksta tokio realaus žinojimo, kas ir kur yra, kokia programa galėtų būti, kad turėtumėme pakankamai infrastruktūros. 

Labai svarbu ir pedagogai – turime plėsti pedagogų ratą, stiprinti jų kompetencijas, nes šiandien tikrai ne visi pedagogai ikimokyklinio ugdymo įstaigose turi aukštąjį išsilavinimą. Čia matome vieną didesnių problemų – mes čia pametame vaikus, nes pedagogai nėra pasiruošę identifikuoti ir talentus, ir problemas, jas diagnozuoti.

Praėjo tik du mėnesiai, žiūrėti pradėjome, bet įsivažiuoti dar reikia.

Apskritai, vertinant planą, svarstome, kas yra pirmieji žingsniai, kas yra paskiau, o kas – paskiausiai, nes visko vienu metu nepadarysime, turime apsispręsti, ką paleidžiame dabar, ką – vėliau.

Tai yra diskusinis priemonių planas, gal kai ką reikės ir „pasiaurinti“, kai kuriais atvejais sumažinti ambicijas.

– Dėl siūlymų ankstinti priešmokyklinį ir pradinį ugdymą metais – kada į paruošiamąsias klases bei mokyklas galėtų pradėti eiti pirmieji penkiamečiai ir šešiamečiai? 

– Pirmiausia, tai bus laisvas pasirinkimas, nebus privaloma nuo penkerių metų leisti vaikus. Jei vis dėlto tėvai apsispręs, kad nori leisti nuo penkerių metų leisti vaikus į priešmokyklinę klasę, jiems bus sudaryta galimybė. 

– Plane užsiminta apie ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo programų atnaujinimą. Kada tai įvyktų ir kas keistųsi? 

– Jau atlikti tam tikri darbai, kuriuos kaip tik analizuojame. Bendrojo ugdymo dalis programų turinio jau atnaujinta. Svarbu įvertinti, ar to, kas padaryta, pakanka, ar tai tenkina visų lūkesčius. Norisi vis daugiau įvairių pamokų papildyti. Labai svarbu, kad tas atnaujintas ugdymo turinys būtų kitoks, nei yra dabar, kad galėtumėme integruoti papildomų socialinių kompetencijų įgijimą. Tą kaip tik žiūrime, o ikimokyklinio ugdymo turinį dar tik planuojame formuoti.

– Užsiminta, kad ugdymo programose sieksite mažinti apimtis ir gilinti turinį. Ką tai reiškia?  

– Taip, turime tikslą, jog reikėtų ugdymą organizuoti gilesnį tam tikrose srityse, būtų galima žiūrėti šiek tiek siauriau, bet giliau. Vienas pavyzdžių – tarptautinio bakalaureato programos. Jų apimtis yra siauresnė, bet gerokai giliau ir kitokiu principu ugdymas vyksta, daug dėmesio teikiama kaupiamajam pažymiui, ne tik taip, kaip dabar, kai ateiname į egzaminą, nepasiseka, ir tai, kas buvo prieš tai, nubraukiama. Turbūt tiems, kas mokosi, retai atsitinka didelė nelaimė, bet visko gali nutikti.

– Dar viena ambicija plane – mokymui skirtų modernių kompiuterių, tenkančių 100-ui bendrojo ugdymo mokinių, skaičius sieks ne mažiau kaip 50, t. y. po kompiuterį kas antram moksleiviu. Kiek tam prireiktų lėšų?

– Galiu tik pasakyti, kad jau skyrėme šiemet po 30 eurų mokiniui „skaitmenai“, tad atsiranda tikrai neblogos galimybės atnaujinti tą mūsų techninę bazę. 6 mln. eurų skiriame vaikams, kuriems šiandien trūksta kompiuterių, tad, manau, šuoliuojame gana sparčiai technologijų atnaujinimo kryptimi. Tad gal tai ir nebus didelė problema pasiekti jūsų minimą rodiklį.

– Kalbant apie priemones – kompiuteriai, planšetės kai kuriems moksleiviams įvedus nuotolinį mokymąsi buvo perkami ir buvusios Vyriausybės, kiek jų dar trūksta?

– Kaip minėjau, skirti 6 mln. eurų pirkimams, tą darome etapais, nes šiandien problema rinkoje įsigyti didelį skaičių kompiuterių. Mūsų skaičiavimais, yra apie 11 tūkst. vaikų, kuriems trūko kompiuterių ar kitokių priemonių, t. y. galėjo trūkti ir interneto, ar atvirkščiai. Taip, jie turėtų būti aprūpinti.

Pirkimus vykdome jau šiandien, bet turime turėti galvoje ir tai, kad savivaldybės pačios turi po 30 eurų, skirtų mokiniui, ir neabejoju, kad jos pačios geriau mato, kur trūksta, neabejoju, kad jos nelaukia, kol Vilnius nupirks kompiuterius, ir veikia taip, kad mokiniai, kurie neturi jų, juos turėtų.

Tai susiję iš dalies ir su tuo, kad tiems vaikams, kurie neturi namuose nuotolinio mokymo priemonių, sudarytos galimybės mokytis mokyklose nuotolinių būdu. Mokyklose priemonių pakanka.

– Keliate tikslą, kad 35 proc. absolventų turėtų profesinį išsilavinimą. Kada tai galėtų nutikti ir kaip sieksite profesinio mokymo patrauklumo? 

– Yra keli svarbūs dalykai, viena – karjeros planavimas nuo labai ankstyvo amžiaus, ko pas mus dabar nevyksta. Esame suplanavę ir regioninius karjeros centrus, turime užtikrinti, kad mokyklose vyktų konsultacijos, būtų pedagogai, kurie gali jas vykdyti. To nebuvo, manau, tai – vienas didžiausių trūkumų.

Bet tai – ne tik konsultacijos, kaip mes įsivaizduojame, kad atėjo mokytojas šalia, atsisėda ir sako – na, ką planuosi? Tikslas – kad būtų supažindinama su verslais, su įvairiomis profesijomis, būtų tamprus bendradarbiavimas su įmonėmis, universitetais, kolegijomis, profesinėmis mokyklomis. Yra ir profesijos prestižas, tai, aišku, mūsų visų rankose, kad profesijos įgijimas nebūtų laikomas kokiu nors blogesniu variantu. Jei pavyktų tą piramidę apversti, neturėtumėme tokios situacijos, kad labai daug vaikų stoja į aukštąjį mokslą, universitetinį lygį neturėdami tam reikalingo pasirengimo.

Kad ir dėl matematikos – stojant į universitetą privalai turėti tam tikrą matematikos lygį, kitaip yra sunku pasiekti studijų kokybės. 

Dar noriu paminėti pameistrystės modelio plėtrą – čia irgi planuojame specialią skatinimo programą. Taip pat profesijos mokytojų rengimą. Jų darbo sąlygos šiandien yra labai apleistos, situacija labai prasta. Taip pat yra galimybė baigti gimnazijoje mokyklą ir kartu įgyti profesiją – tai būtų patrauklus variantas, kurį planuojame plėtoti.

Galvojame, kad šie dalykai padėtų pritraukti moksleivių į profesines mokyklas. 

– Kalbant apie neformalųjį ugdymą ir moksleivių fizinį aktyvumą, žadate siekti, kad būrelius lankytų 80 proc. moksleivių, o sporto užsiėmimus – mažiausiai 23 proc. iki 2025-ųjų. Kas trukdo tam šiuo metu, ką keisite?

– Viena, mokykloje neformalus ugdymas turėtų padėti formuoti vaikų papildomas kompetencijas, kad jie išeitų iš mokyklos turėdami papildomų kompetencijų portfelį, kad nevyktų ugdymas tik šiaip. Aišku, gerai ir „šiaip“, bet kad jis padėtų formuoti papildomas kompetencijas, turime tokį „4K“ modelį. Mūsų jauna komanda „Kurk Lietuvai“ tai yra parengę, planuojame pilotinius projektus mokyklose, kaip padėti skatinti tą neformalųjį ugdymą. Norisi ir kad būtų kuo daugiau savanorystės, kad daugiau mokinių pasinaudotų neformalaus ugdymo galimybėmis ne tik pačioje mokykloje ar arti, bet ir kad kuo daugiau organizacijų galėtų dalyvauti. 

–  Ėmėtės didinti studijų kainas siekdami didesnio valstybės finansavimo, aukštojo mokslo kokybės, dėl to jau susilaukėte opozicijos, dalies studentų bendruomenės priekaištų. Bet minėjote, kad kitu etapu studijų finansavimo modelis bus peržiūrimas iš esmės. Kuria kryptimi? Kada pateiksite siūlymus?

– Tik noriu pakoreguoti, kad padidinome valstybės finansavimą ir nustatėme norminę kainą – tai svarbus patikslinimas, nes aukštosios mokyklos pačios priima sprendimus dėl studijų kainos, kurią moka studentas. Šiandien kitokio būdo didinti valstybės finansavimo studijoms, taip sudarant prielaidas kokybei, nėra. Ką benorėtumėme daryti, pavyzdžiui, kelti atlyginimą dėstytojams, mes turėtumėme kelti tą norminę kainą.

Yra tikrai problema, kad vaikai, kurie nori studijuoti brangiose studijų programose – muziką, mediciną – stodami į valstybės nefinansuojamas vietas moka labai daug. Tai yra didžiuliai skirtumai, neteisinga iš esmės.

Tad mes ir peržiūrime finansavimo modelį: šią savaitę tvirtiname darbo grupę, ji renkasi, žiūrime, kaip tą modelį reikia patobulinti. Tai nebus labai greitai, manau, per pusmetį greičiausiai, tai nėra lengvi ir greiti sprendimai. Bet akcentas yra kokybė VS kiekybė, bet ne prieinamumo sąskaita – turime užtikrinti prieinamumą mūsų gerai besimokantiems vaikams studijuoti aukštajame moksle.

– Prisimenant buvusių valdančiųjų inicijuotą universitetų reformą – ar ši tema jau išsemta, ar turite planų dėl jungimų? Ar turite atsakymą, kiek turėtų būti universitetų Lietuvoje?

– Kiek galima užtikrinti kokybiškas studijas, absolventų įsidarbinimą į sritis, kurios atitinka studijų lygį, – manau, tai yra pagrindinis atsakymas. Bet mes neplanuojame kokių nors jungimų, norime įvertinti tai, kas įvyko, kokie rezultatai, jų dar nebūtinai matyti. Turiu šiek tiek kitą strategiją – per tam tikras bendras veiklas, bendrus mokslo projektus tą bendradarbiavimą tarp universitetų skatinti ir stiprinti. Gal ateityje jie ir patys norėtų susijungti.

– Tiek Vyriausybės programoje, tiek jos plane akcentuojate būtinybę išgryninti skirtingo tipo aukštųjų mokyklų misijas, orientuotis į studentų, dėstytojų, studijų tarptautiškumą. Kokie bus konkretūs žingsniai?

– Konkrečių žingsnių tikrai neturime, nes dar nepatvirtinome net plano. Bet svarbus momentas, ta dalis, apie kurią kalbėjome – universitetinės, koleginės–profesinės studijos. Matome, kad nėra aiškumo, kuo skiriasi šiandien tie du aukštojo mokslo lygmenys. Matome didelį programų dubliavimąsi, todėl manome, kad reikia rimtai padirbėti ties misijų išgryninimu, kas yra kolegija ir kokią kvalifikaciją mūsų moksleiviai įgyja, kur jie darbinasi. 

Misijų išgryninimas svarbus, nes dar yra konkurencija, kurios neturėtų būti tarp universitetų ir kolegijų dėl studentų. Taip, kai kur yra ne tik panašios programos, bet svarbu ir tai, kokios kompetencijos įgyjamos, kokio lygio specialistą parengiame.

Kai kur to dubliavimo neišvengsi, bet yra dalykų, kur reikėtų pagalvoti, ar tikrai tos studijų programos turi būti organizuojamos universitetiniu lygiu. Galbūt užtenka tai rengti kolegijose.

– Bet kokių svertų turite tai padaryti, kad universitetai atsisakytų besidubliuojančių programų? 

– Taip, universitetai turi autonomiją, negalima eiti draudimo keliu. Dėl programų – tai įsisenėjęs procesas. Bent jau pradedant nuo šiandien labai rimtai reikėtų vertinti prieš atidarant programas, būtent pasirengimą aukštosios mokyklos vykdyti programą. Jei tai universitetas – labai rimtai vertinti jos turimą mokslą, ar ji tikrai turi pakankamai mokslo toje srityje. Turėtumėme gerokai rimčiau žiūrėti į studijų programų vertinimą ir kai kurių sprendimų nepaleisti. Taip – jei neatitinka kriterijų, tikrai jų nereikėtų patvirtinti. 

 – Buvusi Vyriausybė suplanavo skirti apie 50 mln. eurų verslui ir mokslui, kad šie galėtų efektyviau dalyvauti ES mokslinių tyrimų ir inovacijų programoje „Europos horizontai“. Paliksite tai? Rengsite konkretų planą, kaip pasinaudoti programos galimybėmis?

– Suprantame, kad mums yra labai svarbus dalyvavimas „Horizontų“ programoje, valstybė turi prisiimti atsakomybę finansuoti dalyvavimą vadinamuose „Teaming“ projektuose. Tai tikrai esame numatę, susiplanavę ir koofinansavimui, ir gebėjimui, pasirengimui dalyvauti „Horizonto“ programoje. 

– Šiuo metu kalbamės jums traukiniu keliaujant iš Vilniaus į namus Kaune, tai darote kasdien. Ar tai netrukdo darbui?

– Būtų didesni iššūkiai, jei važiuočiau automobiliu, kaip šiandien, drebiant sniegui, esant pūgai. Be to, nuveikiu daug darbų traukinyje. Tą laiką visiškai išnaudoju darbui. 

– Neketinate keltis į Vilnių?

– Tikrai ne, esu tikra kaunietė, čia mano šaknys, mano pomėgiai.

– Apie pomėgius – esate buriuotoja, ar tam lieka laiko? 

– Dabar laiko nelieka niekam, su išgąsčiu žiūriu į ateinantį sezoną. Tikrai nesu aktyvi, dabar daugiau, kai yra laiko, būriuoju su jėgos aitvarais, kiek tenka su vyru tai daryti. Dėl užimtumo, nežinau, ar pavyks ištaikyti progų, bet tikiuosi.

– Ačiū už pokalbį.

BNS