Izraelyje gyvenanti genetikė iš Lietuvos: priprasti prie betikslių mirčių neįmanoma

Į Vilnių praėjusią savaitę kelioms dienoms atskridusi Izraelyje gyvenanti genetikos instituto vadovė Lina Basel-Salmon praėjusio šeštadienio rytą pabudo su žinia apie kilusį karą, tačiau sako nesvarsčiusi atidėti grįžimo namo, nes ten laukė šeima, pacientai ir kolegos, o ligoninėje, kur ji dirba, dabar gydomi ir kare sužeisti asmenys.

Nors L. Basel-Salmon sako gyvenanti maždaug pusvalandžio atstumu nuo Tel-Avivo, atokiau nuo palestiniečių organizacijos „Hamas“ puolimo vietų, situacija, anot jos, įtempta, o per tris dešimtmečius, kiek gyvena šioje šalyje, ji teigia nepamenanti tiek beprasmiškų žūčių ir tokio kraujo praliejimo. 

1991-aisiais po medicinos ir genetikos studijų Vilniuje išvykusi gyventi bei tęsti medicinos studijų į Izraelį, šiuo metu ji – Tel Avivo universiteto Medicinos fakulteto profesorė, vadovauja gretimame Petah Tikva mieste esančiam Raphael Recanati (Rafaelio Rekanati) genetikos institutui. 

Bėgti į slėptuvę pasigirdus sirenoms pastarosiomis dienomis jai teko tiek namie, tiek būnant darbe – ligoninėse esama patalpų, kurios pritaikytos saugiai praleisti laiką apšaudymų raketomis metu. 

L. Basel-Salmon teigė neabejojanti, kad stebint beprecedentį „Hamas“ puolimą, karas užtruks.

– Lina, kai tarėmės dėl interviu, ketinome pasikalbėti apie genetikos sritį, kuri jus lydi visą karjerą nuo pat medicinos studijų baigimo Vilniaus universitete, bendradarbiavimą su kolegomis Lietuvoje, bet situacija radikaliai pasikeitė – Izraelyje vyksta karas, jūs esate savo darbo vietoje. Kaip pasikeitė gyvenimas šiomis dienomis?

– Esu darbe, nes reikia prižiūrėti pacientus, teikti konsultacijas. Situacija sudėtinga. Bandome rasti galimybę ir šioje situacijoje priimti mūsų pacientus – tuos, kuriems svarbu greitai gauti atsakymus. Konsultuojame net ir iš namų, kad ligoniai nenukentėtų. 

Mūsų institute beveik visos darbuotojos yra moterys, maždaug 95 procentai, daug jaunų mamų, o kai vyrai mobilizuoti, jos turi būti su vaikais, nes mokyklos šiuo metu uždarytos. Kiekvieną dieną bandome skaičiuoti, kas iš darbuotojų bus, planuoti, kaip dirbsime. Žinoma, genetikoje ne visi tyrimai yra labai skubūs, bet jei pacientai yra nėščios moterys ar vėžiu sergantys žmonės, stengiamės juos priimti kuo greičiau.

– Kokiomis aplinkybėmis sužinojote apie prasidėjusį karą? 

– Taip sutapo, kad praėjusį savaitgalį, nuo ketvirtadienio, buvome Vilniuje. Spėjome sugrįžti, mūsų laimei, „Ryanair“ neatšaukė skrydžio, tik „Wizzair“ atšaukė. Turėjome grįžti šeštadienį, sugrįžome sekmadienį. Šeštadienio rytą prieš skrydį atsikėlėme ir sužinojome naujienas. Iškart supratome, kad čia kita situacija, kad labai rimta, nekaltų Izraelio gyventojų masinės žudynės – to praeity nebūdavo, žūdavo daugiausia kariai, o čia – šimtai nekaltų moterų, vaikų, jaunų ir pagyvenusių žmonių.

Be to, mano vyras dirba Sveikatos apsaugos ministerijoje, jis turėjo visą informaciją, supratome, kad situacija yra ypatinga. Jis tarnavęs kariuomenėje, jei kas nutinka – jo atsakomybėje medicinos klausimai.

Pirmiausia norėjau būti su savo darbuotojais – tiek žmonių, problemų, ligonių, be to, šeima: vaikai, mama. Instinktas buvo grįžti greičiau ir daryti, ką reikia, nors situacija ir pavojinga. 

Lietuvoje lankomės gana dažnai, tris–keturis per metus, nes turime labai daug draugų, vyras mėgsta Lietuvoje lankytis. Mane traukia teatrai, parodos, gamta, klimatas. 

– Virš Izraelio miestų skraido raketos, situacija gana įtempta, kaip dažnai turite slėptis?

– Mes gyvename centrinėje šalies dalyje, kiekvieną dieną buvo apšaudymai. Jei namie – bėgame į kambarį sutvirtintomis sienomis, jei raketa pataikys, mažiau rizikos, kad kas nors atsitiks, o ligoninėje turime daug vietų, kur galime slėptis. Neseniai buvo apšaudymas raketomis darbo metu, gal ir dabar, kai kalbėsimės, bus sirena. Kaukiant sirenoms visi einame į specialią patalpą, paimame kartu pacientus, šiandien buvo ir vaikų. Pralaukiame, kol pralėks raketa, išeiname ir tęsiame darbą – tokia kasdienybė.

Izraelyje yra regionų, kur gerokai daugiau apšaudymų – pas mus keletą kartų per dieną, yra kur tiesiog kas valandą, kas dvi yra apšaudymai, Ten dar sunkiau. Tel Avive ir visame centriniame šalies regione yra panaši situacija. Dauguma institucijų veikia, pati ligoninė nebuvo apšaudyta, su aptarnavimu kol kas problemų nėra. Daug departamentų persikėlė į raketų smūgiams atsparias patalpas, nusileido į apatinius aukštus, pavyzdžiui, nėščiųjų, gimdyvių, kiti skyriai, naujagimių skyrius. Ligoninė yra gerai pasiruošusi, deja, tokioms situacijoms, tą realybę pažįstame jau daug metų. 

Mes, deja, pripratę prie apšaudymų, bet šį kartą ypač skaudu ir dėl nekaltų jaunų žmonių mirčių, ir dėl tų, kuriuos paėmė įkaitais. Prie šito priprasti neįmanoma. Labai daug izraeliečių grįžta namo iš užsienio, kad padėtų, darytų bet ką, ko reikia. Daug kas mobilizuotas į kariuomenę, žiūrėsime, kas bus artimiausiomis dienomis. Panašu, kad karas tęsis.

– Minėjote, kad yra kolegų, kurie šiuo metu teikia pagalbą sužeistiesiems. 

– Gydytojai mobilizuojami medicininei pagalbai. Kol kas mūsų institute nėra reikalo palikti darbą, padėti sužeistiesiems, nes nėra tiek daug atvykusių į mūsų ligoninę, bet jeigu reikės, nutrauksime ambulatorinę veiklą, eisime į skyrius, padėsime, kur reikia. Pas mus yra atvežtų sužeistųjų, bet esame toli nuo masinio apšaudymo vietų ir gydytojai gali tęsti rutininę veiklą. Dauguma planinių operacijų atšauktos, kad būtų laisvos operacinės, jei atvežtų daug sužeistųjų vienu metu. 

– Ligoninė yra didelė organizacija, kur yra slėptuvės, kiek jos talpina žmonių?

– Ligoninėje yra daug vietų, pavyzdžiui, visos laiptinės yra sutvirtintos, galima slėptis ten. Yra ir specialios patalpos. Būti šiose patalpose reikia tik kelias minutes, kol raketa nukrenta. Kol kas ligoninė laisvai sutalpino visus, kurie turėjo slėptis. Mūsų institute yra net kelios specialios patalpos – tai kambariai, kuriuose paprastai žmonės dirba, bet sienos yra sutvirtintos, yra ir specialios durys – visi ten susirenka ir pralaukia. Teko bėgti ir vakar, ir šiandien.

– Sakote, kad tokia realybė Izraelyje, bet ar per tris dešimtmečius, kiek čia gyvenate, patyrėte tokio masto konfliktą, koks yra šiuo metu?

– Slėptis bėgome, buvo apšaudymų, bet, aišku, tokios situacijos, kaip šį kartą, nebuvo ta prasme, kad tiek daug nekaltų aukų – žuvo ne tik kareiviai, bet ir nekalti gyventojai. Čia tikrai situacija yra išskirtinė, ne tokia kaip visada apšaudymų metu, kurie būna kas keletą metų. Manau kad šis karas užtruks, nes „Hamas“ teroristų veiksmai šį kartą buvo labai žiaurūs. 

– Gyvenate Izraelyje nuo 1991 metų, kaip susiklostė, kad išvykote ten gyventi?

– Esu lietuvė iš tėčio pusės, žydė iš mamos pusės. Augau Lietuvoje, baigiau mediciną Vilniaus universitete. Vykau į Izraelį kaip turistė, pajutau, kad noriu pažinti tą šalį, suprasti, kokios profesinės galimybės. Labai patiko žmonių patriotizmas, jie skleidė didžiulę meilę savo šaliai, buvo smalsu pagyventi, pažiūrėti, kaip čia jaučiuosi. Paskui ištekėjau, gimė vaikai – taip ir likau čia gyventi. 

Atvykus pirmiausia reikėjo išmokti hebrajų kalbą. Mamos tėvai kalbėjo jidiš – Europos žydų kalba, močiutė mokėsi gimnazijoje ir hebrajų kalbos. Mama hebrajiškai nekalbėjo, tik kažkiek jidiš. Man iki šiol lengviau kalbėti hebrajiškai negu rašyti. Iki šiol galiu pasakyti, kad rašyti nelengva, net ir po tiek metų galvoju, kaip užrašyti vieną ar kitą žodį nes reikia žinoti, kaip rašyti žodžius, kurie skamba vienodai. Kalbu, aišku, laisvai, skaitau paskaitas Tel Avivo universitete.

Izraelyje apgyniau daktaro disertaciją molekulinės biologijos srityje, baigiau dvi rezidentūras – vaikų ligų ir medicininės genetikos. Vilniuje mus mokė genetikos, bet to nebeužteko, nes genetika per paskutinius dešimt metų stipriai išsivystė. Viską, kas nauja, teko pačiai išmokti dalyvaujant konferencijose ir skaitant mokslinius straipsnius. 

– Kiek būdama Izraelyje jaučiate tą nuolatinį konfliktą tarp abiejų tautų – Izraelio ir Palestinos? 

– Nežiūrint televizijos ir neskaitant laikraščių, gyvenimas galėtų atrodyti toks kaip visur – žydai ir Izraelyje gyvenantys arabai gyvena kartu, gydo vienas kitą, vaikšto į restoranus vienas pas kitą. Mūsų ligoninėje yra daug arabų darbuotojų. Deja, vis įsiliepsnojantys konfliktai su palestiniečiais nuolat primena, kad situacija yra neišspręsta.

– Be medicininio darbo dėstote Tel Avivo universiteto studentams, sukūrėte naują studijų programą. Ar ji jau prasidėjo?

– Universitetas turėjo atidaryti šių metų pirmą semestrą kitą savaitę, kol kas dėl situacijos nukėlė savaitei – planuojama nuo spalio 21-osios. 

Šiais metais vedu naują kursą, jis vadinasi klinikinė bioinformatika. Kurse nagrinėjame procesą, kurio metu reikia iš daugelio genetinių variantų nustatyti būtent tą, kuris sukelia genetinę ligą. Šiuo metu tai labai svarbi ir sudėtinga genetikos sritis, todėl nusprendžiau dėstydama susitelkti būtent į ją. Įkūriau naują kursą, turėtume startuoti šį rudenį, tikiuosi, kad bus susidomėjimas. Tai yra nauja specialybė, dar nėra mokslo programų, kurios sistemiškai ruoštų bioinformatikos specialistus tapti genetinio instituto komandos dalimi. Tai dažniausiai yra biologai, kuriems reikalingos žinios genetinių variantų interpretacijos srityje.

– Esate didelio genetikos centro vadovė, vadovaujate didelei komandai. Papasakokite apie savo profesinę sritį. 

– Klinikinių genetikų visame pasaulyje yra per mažai, nes šita sritis labai greit išsivystė – yra didelis poreikis mūsų konsultacijoms ir tyrimams. Lietuvoje genetikos centrai panašūs į mūsų centrą yra Kaune ir Vilniuje.

Mūsų institutas yra ir Šnaiderio (Schneider) vaikų ligoninėje, ir Rabino medicinos centro suaugusiųjų Beilinsono ligoninėje. Institute dirba 110 darbuotojų – yra ir laboratorijos, ir klinikinis konsultavimas. Specialistai kurie dirba genetikos klinikinėje srityje yra arba gydytojai, arba genetiniai konsultantai. Pastarosios specialybės dar nėra Lietuvoje. Tai specialistai, kurie konsultuoja genetikos temomis, aiškina pacientams ką reikia daryti po to, kai jau yra gydytojų nustatyta diagnozė. Yra trys laboratorijos – molekulinės genetikos, citogenetikos ir preimplantacinės diagnostikos, kurioje tiriami embrionai dėl genetinės ligos. Visos komandos darniai dirba kartu tam, kad kiekvienas galėtų papildyti kito žinias ir nepadarytume klaidų. Yra labai daug retų atvejų, mums dažnai tenka priimti sprendimus turint duomenis, kurių dar niekas niekur ir niekada nepublikavo. 

Institute yra pediatrinė genetika, kur diagnozuojami vaikučiai su genetinėmis ligomis, prenatalinė genetika ir suaugusiųjų genetika. Yra tiriami vėžiu sergantys žmonės, šeimos, planuojančios nėštumą ar jau nėštumo metu, išvystyta širdies ligų genetika, nevaisingumo genetika, neurogenetika, inkstų ligų, regos, klausos, endokrininė genetika – daug įvairių klinikų, ir kiekvienoje iš jų dirba tos srities specialistas. 

– Į mediciną atėjo daug technologijų, robotizacijos ir panašiai. Kiek technologijos palietė genetikos sritį?

– Jos turi labai didelę įtaką, specifiškai yra svarbus dirbtinis intelektas. Tarkime, ateina pacientas, mes nežinome, kokia pas jį liga – mes patariame tirti visą genomą ir ieškome genetinio varianto, kuris sukėlė ligą. Sekvenavus randame keletą dešimčių tūkstančių variantų, tada iš jų reikia surasti vieną ar du, kurie sukelia ligą. Čia dirbtinis intelektas ateina mums į pagalbą, jis padeda automatiškai atsijoti variantus, kurie nesukelia ligos, ir pasiūlo apie dešimt variantų, kurie gali sukelti ligą. Tada mes sprendžiam, kuris genetinis pakitimas iš tiesų sukėlė ligą. Sistema tiksli maždaug 95 proc., o mes negalime sau leisti padaryti klaidos, kadangi kalba eina apie žmogaus gyvybę, todėl kol kas mes dirbame paraleliai – žiūrime ir dirbtinio intelekto pasiūlymus, ir patys nuo pradžių iki galo atliekame visą interpretacijos procesą. Tai kol kas jis mums padeda, bet mūsų pakeisti negali. 

– Kokių turite ryšių su Lietuva ir genetika mūsų šalyje?

– Palaikau labai glaudžius ryšius ir labai dėl to džiaugiuosi, man malonu. Manau, medicininė genetika Lietuvoje yra gero lygio, daug tyrimų yra apmokami valstybės. Glaudžiai bendradarbiauju ir su Vilniaus, ir su Kauno genetikais, planuojame bendradarbiauti ir su Klaipėdos Universiteto ligonine. Būna sudėtingų atvejų, juos kartu nagrinėjame, manau, tai labai produktyvu.

– Ar pastebite genetinių išskirtinumų mūsų tautoje?

– Yra specifinių genetinių variantų, kurie dažniau sutinkami lietuvių tarpe. Kadangi Lietuvoje nėra daug atvejų, kai tuokiasi giminaičiai, tam tikros genetinės ligos nėra taip dažnai sutinkamos, kaip Izraelyje. Pas mus jau mažėja vedybų tarp giminaičių, bet vis dar būna vedybų tarp pusbrolių ir pusseserių, ir tuomet didėja genetinių ligų rizika. Konsultuodami tai paaiškiname, tokioms poroms rekomenduojame atlikti daugiau genetinių tyrimų.