"Įžeminti" prof. S. Šalkauskį

Šiandien, gegužės 16-ąją, 134-osios prof. S. Šalkauskio (1886 -1941) gimimo metinės

Jeigu pasuktumėte nuo Šiaulių viešbučio S. Šalkauskio gatve žemyn, pro to paties pavadinimo gimnaziją, tiesiu taikymu atsidurtumėte lietuviškų riedulių tvora apjuostose senosiose Šiaulių kapinėse, kurios priglaudė ne vieną mūsų praeities šviesuolį. Iš tolo prieš akis iškyla Rūpintojėlio skulptūra, žyminti iškilios šiauliečių Šalkauskių šeimos amžino poilsio vietą. Čia atgulė tėvai - Barbora Goštautaitė – Šalkauskienė, miesto burmistras gydytojas Julijonas Šalkauskis ir vienas iš jų sūnų – prof. Stasys Šalkausis. Jis - VDU profesorius, vėliau - rektorius, savo gyvenimo ir kūrybos palikimu sukūrė dvasingos, idealizuotos asmenybės paveikslą, apie kurį kalbėti ir rašyti norisi pakiliai, lyg ne apie šios žemės žmogų, tyrą ir dorą, kuris kūryba ir dorybėmis pranoko savo laikmetį, bet tuomet jis ir lieka kažkur, už mūsų kasdienybės ribų, pasiekiamas ir pažįstamas tik išskirtinei grupelei intelektualų, kurie vieninteliai pajėgūs skaityti ir suprasti jo veikalus, išmintį, užmojus ir kūrybinę gelmę. O man labai norisi atrasti ir pristatyti tą „įžemintą“ Šalkauskį, kurio idėjos ir gyvenimo principai galėtų įkvėpti kiekvieną iš mūsų ir taptų mūsų gyvenimo savastimi.

Gali būti, kad būtent dabartine gatve, kuri maždaug prieš šimtą metų buvo tik takelis per sodą, per pačias Kalėdas, kai obelų šakos sviro nuo sunkios sniego naštos, profesorius Stasys Šalkauskis, būdamas 41-erių, pirmą kartą į tėvų namus parsivežė sužadėtinę -- 18 metų jaunesnę studentę - Juliją Paltarokaitę. Ir nors VDU akademinė bendruomenė įsteigė savotišką „komitetą prof. Šalkauskiui gelbėti nuo J. Paltarokaitės“, mat būsimoji žmona aplinkiniams atrodė per daug linksma, laisva, atsipalaidavusi, visai netinkanti į poras santūriam, dorovingam profesoriui, komiteto veikla buvo visiškai nesėkminga,- 1927m. profesorius ir studentė susituokė. Savo santykius įsimylėjėliai ilgai slėpė. S.Šalkauskis sakydavo, jog jausmų nereikia demonstruoti, „kad žmonės su batais ir kaliošais nesiskverbtų į širdies reikalus“. Bet profesoriui netrūko romantikos, universiteto reikalais apistojus Palangoje, kad aplinkiniai neįtartų jų aistros, į pasimatymą savo mylimąją kviesdavo anksti ryte, vos saulei patekėjus. Kartą grįždamas iš tokio pasimatymo pririnko pajūrio akmenėlių ir ant kiekvieno jų užrašė pasimatymo datą, ir jau daug vėliau padovanojo Julijai. Tuo metu jauna studentė išgyveno meilės trikampio dramą. Prieš išvykdama studijuoti į Kauną, ji susižadėjo su gimnazijos inspektoriumi Jurgiu Košiu. Net ir pradėjus bendrauti su S. Šalkauskiu, primindamas įžadus, ant piršto žibėjo deimantais puoštas sužadėtuvių žiedas. Julija jautė sąžinės graužatį, palikto mylimojo priekaištus, bet paskatinta dėdės vyskupo K. Paltaroko, apsisprendė. Po šių sunkių išgyvenimų S. Šalkauskis rašė: „Mano Brangioji Panele Jule! … Po to, kai esu matęs Tamstą vakar džiaugsmingai nusiteikusią, nusiraminau ir aš dėl paskutinio nemalonumo, kurį tamstai teko taip skaudžiai pajusti. Tikiuosi, kad gyvenimo bandymai neparblokš Tamstos moraliai ir kad iš kiekvieno tokio bandymo Tamsta išeisi kaskart tvirtesnė ir kaskart turtingesnė išmintingai panaudotu patyrimu. […] Iš to, ką esu matęs ir patyręs šiais metais, esu tikras, kad Tamsta, eidama su manimi sykiu į gyvenimo kovą, garbingai pakelsi šitos kovos sunkenybes ir ištikimai ištesėsi mylimiausios mano gyvenimo draugės pareigose... Tikiuosi, jog kiek moralizuojantis mano laiško tonas nepaskatins Tamstos abejoti mano jausmų gilumu bei tvirtumu ir mano draugiškąja pagalba Tai, kurią Apvaizda man skiria gyvenimo drauge. Tamstos Stasys Š., Kaunas, 1927m. lapkričio 11d.”

Prof. S. Šalkauskis labai skrupulingai planuodavo savo darbotvarkę: darbo, poilsio, vizitų valandas. Tie, kam teko skaityti bestselerių autoriaus R. Sharma knygą „5 valandos klubas“, lengvai atrastų panašumų su prof.S. Šalkauksio idėjomis. Praėjus beveik šimtmečiui, labai šiuolaikiškai skamba profesoriaus raginimas tobulinti ir puoselėti savo kūną, sielą, protą ir kūrybiškumą. Jo diena prasidėdavo anksti ryte, iki pietų – kūrybinis darbas, po to – paskaitos, vakare – susitikimai, vizitai. Panašiai buvo planuojamas ir šeimos gyvenimas. Jau pačioje bendro gyvenimo pradžioje jaunavedžiai susitarė dėl prioritetų: sveiko maisto, minimalistinio gyvenimo stiliaus, šeimos idealo. Savo prisiminimuose Julija rašo, kad bendro gyvenimo pradžioje netikėtai jie sukūrė savo šeimos obalsį. Atsiminimuose J. Šalkauskienė rašo: „Baltai apsnigtomis Kauno gatvėmis važiavome iš stoties su vežiku rogėmis. Kai pradėjome kilti Parodos gatve į Žaliąjį kalną, spontaniškai kilo mintis, kad ir mano gyvenimas šalia Stasio turi kilti į kalną, artėti prie jo, todėl pakiliu balsu ištariau: „Į kalną“, o Stasys tuojau pat pridėjo, tarsi tęsdamas mano mintį,-„Į viršūnes“. Taip posakis „ Į kalną, į viršūnes“ tapo Šalkauskių šeimos šūkiu, o S. Šalkauskio gimnazijoje tokiu pavadinimu kasmet rengiama geriausiųjų apdovanojimo šventė.

Po ketverių bendro gyvenimo metų jiems gimė sūnus Julius. Jauna šeima kruopščiai kūrė sūnaus ugdymo filosofiją. Tėvas primygtinai reikalavo, kad kūdikį auklėtų pati mama, nepatikėtų jokiai svetimai auklei. Nes dvasinės, dorovinės vertybės – svarbiausias žmogaus gyvenimo pamatas. Būdamas pats ypatingai dorovingas, S. Šalkauskis siekė taip ugdyti ir savo sūnų. Apie S. Šalkauskio sąžiningumą liudija ir toks faktas: Kartą, grįždamas iš Vokietijos, dovanų Julijai nupirko dailų rankinuką, bet muitinėje pamiršo už jį sumokėti mokestį. Grįžęs paprašė nupirkti žyminio mokesčio ženklų už tokią pat sumą ir visus ženklus suplėšęs išmetė į šiukšlinę, taip jautėsi atlyginęs žalą. Visa Šalkauskių šeima siekė kurti gėrį, padėti žmonėms. Tėvas gydytojas dažnai be atlygio gydydavo neturtingus žmones, o kai iškilo reikalas statyti mokyklą, miestui padovanojo žemės sklypą šalia savo namų. Iš pradžių čia atsirado pradžios mokykla, o dabar tame pačiame pastate – Stasio Šalkauskio gimnazija. Ne visiems jaunos šeimos planams ir idealams buvo lemta išsipildyti. Daug rūpesčių kėlė Stasio sveikata. Persirgęs ispaniškuoju gripu (ispanka), patyrė komplikacijų ir visą laiką turėjo laikytis specialios dietos, dėl silpnos širdies, patyrė net keletą infarktų. Vienas iš jų buvo lemtingas. Dešimties metų sūnelis Juliukas tapo našlaičiu, Julija - našle. Anapilin ji iškeliavo po 53- jų našlavimo metų, būdama 90-ties. Mums visiems liks paslaptis, kodėl amžinojo poilsio vietą savo valia ji pasirinko Vilniaus „Saulės“ kapinėse.

Nuotr. Iš gimnazijos muziejaus archyvo S. Šalkaukis, žmona J.Šalkauskienė, sūnus J. Šalkauskas. Pagal kn. J. Šalkauskienė. Į idealų aukštumas. 1998, Vilnius, parengė S. Šalkaukio gimnazijos direktorė Loreta Tamulaitienė