Įveiktas ralis – didžiausias gyvenimo iššūkis

„Tikriausiai antrą kartą tokiai avantiūrai nesiryžčiau“, – vos grįžęs iš Dakaro ralio alternatyva vadinamų varžybų pagalvojo Vilniuje gyvenantis vilkaviškietis Raimundas Pečiulis. Itin sunkų 17 dienų maratoną atlaikęs vyriškis pripažįsta, kad šią kelionę prisimins visą savo gyvenimą.

Labdara Afrikos žmonėms

Dakaro alternatyva vadinamą ralį sugalvojo vienas Vengrijos radijo laidų vedėjas. Taip jis siekė sukurti pigesnes bei mažiau apribojimų turinčias varžybas tiems entuziastams, kurie nori pajusti tikrąją Dakaro ralio atmosferą. Tradiciškai šis ralis prasideda Vengrijos sostinėje Budapešte ir baigiasi Malio mieste Bamake. Tiesa, dėl saugumo sumetimų pastaruoju metu finišas vykdomas kitoje Afrikos valstybėje – Siera Leonėje. Varžybų trasa driekiasi per dešimties valstybių teritorijas. Dalyvius vilioja siekis įveikti Sacharos dykumą, pajusti Afrikos bekelių dulkes ir išbandyti savo jėgas pačiomis ekstremaliausiomis sąlygomis.

„Ralyje dalyvių nelydi jokia techninė pagalba. Jei kelyje kas nors atsitinka, gali padėti tik pats sau. Tai – ekstremalios ir beprotiškos lenktynės. Tai išbandymas ne tik technikai, bet ir ja važiuojančiam ekipažui. Čia gali dalyvauti visi norintieji su bet kokia transporto priemone. Organizatoriai skatina važiuoti su senais, spalvingais ir įdomiais automobiliais“, – pasakojo R. Pečiulis.

Nuo 2005 m. kas dvejus metus organizuojamos varžybos kartu yra ir didžiausias pasaulyje labdaros ralis. Jų organizatoriai bei dalyviai teikia ne tik finansinę bei materialinę paramą skurstančioms Afrikos žemyno mokykloms, ligoninėms ar įstaigoms, bet ir padeda neturtingiems žmonėms sodinti medžius, kasti šulinius ar atlikti kitus kasdieninius darbus.

Šių metų ralyje R. Pečiulio ekipaže kartu su juo važiavo dar vienas vilkaviškietis, šiuo metu Airijoje gyvenantis Žydrūnas Knezevičius bei kaunietis Tadas Kazlauskas. Vyrai į Afriką keliavo taip pat ne tuščiomis. Jie į Siera Leonės sostinės Fritauno nacionalinę biblioteką nuvežė gausybę lietuviškos muzikos įrašų, o šios šalies futbolo federacijai padovanojo Kybartų „Sveikatos“ šimtmečio kamuolį.

„Mano bendradarbiai taip pat pridėjo tris lagaminus lauktuvių, patys iš namų surinkome vertingesnius daiktus. Afrikos gyventojai vertina kone viską, ką gauna. Ten žmonės dirba kasdien, kad rytoj turėtų ką valgyti. Kelionėje patyrėme labai daug jautrių akimirkų. Visada prisiminsime tas laimingas vaikiškas akis, kai pakeliui sustoję įteikėme jiems dovanėlių. Įsiminė skurdas, nelygybė ir valstybės vadovų abejingumas eiliniams žmonėms. Supratome, kiek daug turime, tik ne visada tai vertiname“, – kalbėjo R. Pečiulis.

Pavyko parduoti

Į Budapešto–Bamako ralį lietuviai išsiruošė 1997 m. gamybos „VW Golf“ automobiliu. Ruošiant šią transporto priemonę buvo pakeista beveik visa važiuoklė ir greičiau gendančios detalės, liko neardytas tik variklis. Šis automobilis anksčiau buvo savitos muzikos ir baltų kultūros festivalio „Mėnuo Juodaragis“, kurio vienas iš organizatorių yra ir R. Pečiulis, darbinė transporto priemonė.

R. Pečiulio teigimu, atlaikyti beveik 10 tūkst. kilometrų siekiančią distanciją buvo didžiulis iššūkis. Nors golfukas ir pasiekė finišą, tačiau kelyje jam teko susidurti su daugybe problemų. Raimundas juokavo, kad šiai transporto priemonei už ištvermę taip pat reikėjo užkabinti auksinį medalį. Varžybų metu automobiliui sugedo stabdžiai, generatorius, prakiuro radiatorius, neatlaikė amortizatoriai, biro guoliai, sprogo padanga.

„Gvinėjoje bevažiuojant sprogo ir vairuotojo soste esanti oro pagalvė. Tą akimirką pro akis prabėgo nemaža dalis gyvenimo. Pamaniau, jog golfukas lūžo per pusę arba į mus kažkas paleido granatsvaidžio šūvį. Kiek daugiau nei pusšimtis iš 300 šiame ralyje startavusių ekipažų jo nebaigė. Pakeliui matėme, kaip vienam dalyviui lūžo rato šakė, kitam nulūžo ratas. Matėme ir avarijų, tačiau, kiek žinau, žuvusiųjų nebuvo“, – kalbėjo pašnekovas.

Pasibaigus raliui lietuviai savo ištvermingąją transporto priemonę pardavė vietiniam Siera Leonės policijos pareigūnui, o patys į namus grįžo lėktuvu. Įdomu tai, kad norinčiųjų nupirkti tautiečių automobilį buvo ir daugiau. Net Senegalo muitinės pareigūnas teiravosi, ar šis automobilis yra parduodamas, o pakeliui to klausė ne vienas Afrikos pilietis.

Per 17 valandų

R. Pečiulis pasakojo, kad ralis buvo daug sunkesnis, nei vyras įsivaizdavo prieš tai. Nepaisant visko, lietuviai varžybose patyrė ir daugybę teigiamų emocijų. Labiausiai tautiečiams dėl žmonių paprastumo, draugiškumo ir nuostabios gamtos patiko Senegalas. Šioje valstybėje juos pasitiko ir lietuviškai vasarai būdingi orai. Nemažą įspūdį paliko ir Mauritanija, išsiskirianti savo smėlynais.

„Prisipažinsiu, važiuojant per šioje šalyje besidriekiančią Sacharos dykumą viduje kirbėjo šioks toks nerimas. Vis galvojau, kas būtų, jei sugestų automobilis. Kaip tyčia, likus maždaug 30 kilometrų iki tos dienos finišo, subyrėjo galinio rato guolis bei sudegė stabdžių cilindras. Pučiant smėliui ir kepinant saulei šiaip ne taip viską susitvarkėme. Toje pačioje Mauritanijoje, prieš pat Senegalo sieną, sugedo automobilio generatorius. Iki tos dienos tikslo dar buvo likę apie 20 kilometrų. Juos įveikti padėjo mus tempiantis rumunų džipas. Tuo metu galvojau, kad mašina pabirs dalimis. Vylėmės, kad netrukus bent jau privažiuosime geresnį kelią, tačiau kuo toliau, tuo jo būklė buvo blogesnė“, – dabar jau su šypsena tuo metu ne taip smagiai atrodžiusią situaciją prisiminė Raimundas.

Bene slogiausią įspūdį iš visų ralio metu aplankytų valstybių lietuviams paliko Gvinėja. Joje dėl karinės padėties visi dalyviai buvo nukreipiami važiuoti ne regioniniais keliais, o vieškeliais ir mažiau apgyvendintomis teritorijomis. Vyrams šioje šalyje teko įveikti 150 kilometrų atkarpą, kurią važiavo net 17 valandų. Tai juos labai nuvylė, nes būtent čia jie norėjo daugiau laiko pabendrauti su vietiniais gyventojais, jiems padėti.

Užpuolimas kelyje

Tautiečiai ralyje dėmesio nestokojo. Jie juokavo, kad ypač Siera Leonėje vietiniams baltaodžiai atrodo lyg pramogų pasaulio ar sporto žvaigždės.

„Nesuskaičiuoju, kiek kartų mūsų klausė vardų, prašė pinigų, maisto, siūlėsi į draugus... Iš pradžių buvo smagu, pirmas 2–3 dienas daug bendravome, tačiau vėliau toks dėmesys įgriso, tad stengėmės vengti jo“, – prisipažino pašnekovas.

Lietuviams teko susidurti ir su bandymu juos apiplėšti. Jau sutemus Siera Leonės sostinėje jie ieškojo viešbučio, kuriame galėtų apsistoti. Nors budinti policija vyrus perspėjo, jog šie būtų atidūs, tačiau vienu metu jie prarado budrumą, kai prie jų lėtai važiuojančio automobilio prišoko jaunuolis ir griebė T. Kazlausko telefoną. Pastarasis, aišku, jo nepaleido. Tuomet užpuolikas mėgino ištraukti mašinoje gulėjusią kuprinę, tačiau ir šis jo bandymas nebuvo sėkmingas.

„Įvyko lengvas apsikumščiavimas, tačiau šiaip ne taip pavyko ištrūkti. Viešbutyje pasigedau lagamino, kuriame buvo mano drabužiai. Jis buvo užkeltas ant automobilio stogo. Taip ir neaišku, ar jį nugvelbė tas pats jaunuolis, ar patys pametėme dardėdami Afrikos bekelėmis“, – svarstė R. Pečiulis.

Būtent jis vairavo automobilį apiplėšimo metu. Stengdamasis ištrūkti iš užpuoliko gniaužtų vyras stipriau nei įprastai paspaudė stabdžių pedalą ir kiek vėliau pastebėjo, kad jis neveikia. Tautiečius guodė tik tai, kad iki varžybų finišo buvo likę vos keli kilometrai, todėl jie net neabejojo, kad ralį užbaigti pavyks.

Vilkaviškio vėliava

Oficiali varžybų pabaiga buvo surengta nacionaliniame Fritauno stadione. Čia finišą pasiekusiems dalyviams įteikti diplomai. Juos atsiėmę, R. Pečiulis bei Ž. Knezevičius Siera Leonės sostinėje iškėlė ir Vilkaviškio vėliavą, taip pagerbdami rajoną, iš kurio abu vyrai yra kilę.

„Šis ralis vienam jų dalyviui vidutiniškai kainavo tiek pat, kiek mėnesį praleisti penkių žvaigždučių viešbutyje, atostogaujant kokiame nors prašmatniame kurorte. Aišku, į atostogas tai nebuvo panašu nė iš tolo. Manau, jog nė vienas iš mūsų negailime išleistų pinigų. Įspūdžiai ir prisiminimai mus lydės visą gyvenimą“, – šypsojosi R. Pečiulis.

Tiesa, priešingai nei kiti du jo kolegos, vyras teigė abejojantis, ar dar kada nors ryžtųsi tokiai avantiūrai. Jis tvirtino ateityje mieliau keliausiantis į tas vietas, kurios išsiskiria savo švara, kultūra bei saugumu.