Įtarimų dėl „Teltonikos“ prekybos Rusijoje sulaukęs A. Paukštys pateikė savo įvykių versiją: mozaika tampa žymiai aiškesnė

Sulaukus įtarimų, esą šalyse agresorėse vis dar prekiaujama „Teltonikos“ produkcija, įmonių grupės savininkas Arvydas Paukštys tikina – nuo 2022 m. balandžio jo verslas Rusijoje jokios veiklos nevykdo. Be to, verslininkas akcentuoja, jog rusiškose internetinėse parduotuvėse pasirodantys „Teltonikos“ produktai – bene 20 metų senumo. Naujausi gaminiai, A. Paukščio teigimu, yra apsaugoti nuo prisijungimo prie rusiškų operatorių.

„Tuose puslapiuose jie turi prisidėję senų prekių. Sakiau, kad išimtų tą šmeižtą, nes labai koktu matyti kažkokius 2007 metų produktus ir kažkokį distributorių, su kuriuo jau 15 metų nevyksta jokia veikla. Tų tokių mirusių puslapių likę“, – tinkalaidėje politika.lt sakė A. Paukštys, reaguodamas į praėjusią savaitę viešojoje erdvėje keltus klausimus dėl jo verslo veiklos.

Ne kartą užsiminęs apie galimus sąmoningus politikų trukdžius jo verslui, „Teltonika“ grupės įmonės „AGP Investments“ vadovas kritikuoja buvusios Vyriausybės sprendimą apriboti prekių eksportą į trečiąsias šalis. Po kilusių iššūkių „Teltonikos“ projektui Liepkalnyje, jis leidžia suprasti, kad įvestas draudimas prekiauti su dalimi pasaulio valstybių gali būti dar vienas mėginimas pakenkti.

„Jei į tuos visus įvykius žiūrėtume atskirai, jie atrodo normalūs, nieko ypatingo. Tačiau aš bandau visą tą paveiksliuką susidėti į vieną ir tada ta mozaika tampa žymiai aiškesnė“, – kalbėjo verslininkas.

A. Paukštys interviu metu pasakojo apie vykusius neoficialius susitikimus su buvusios valdančiosios daugumos politikais bei šiuo metu informaciją apie „Teltonikos“ veiklą Rusijoje skelbiančiu Albinu Januška. Klausiamas, ar buvusi valdžia ir prisidėjo prie kylančių iššūkių jo verslui, „Teltonikos“ savininkas to nei patvirtino, nei paneigė – tačiau atkreipė dėmesį į keletą, jo žodžiais tariant, sutapimų.

„Imkime, kad ir praėjusios savaitės įvykius. „Brussels Mussels“ restorane Albinas Januška, šalia pasisodinęs Valatką, Siaurusevičių, kalbina muitinės atstovą. Norisi paklausti: „Jūs ten apie bites kalbėjote ar apie „Teltoniką“, – ironizavo jis.

„Po kelių dienų išeina muitinės informacija, kiek prekių mes išvežame į Kazachstaną. Aišku, čia tik sutapimas, suprantama. Aš norėčiau pasiūlyti nekankinti visų tų muitinės darbuotojų, jie neturi to kompromato, kurio jums taip reikia. Mes viską darėme pagal taisykles, sankcijas, mes nieko neapeidinėjame ir nepažeidinėjame“, – interviu metu sakė A. Paukštys.

– Tinklalaidei politika.lt vos keli mėnesiai, o jus kalbinu jau antrą kartą. Akivaizdu, kad esate dėmesio centre. Pradžiai – konkretūs klausimai. Ar „Teltonika“ turi atstovybę Rusijos Federacijoje?

– Mes atsidarėme savo ofisą Rusijoje dar iki karo, berods, 2021 metais ir ten vystėme veiklą. Norėjome, jog mūsų pardavimo komanda būtų vietoje Rusijoje ir važinėtų pas klientus.

– Kiek jūs turėjote tokių atstovybių? Suprantu, kad kai kurios jau uždarytos.

– Dabar turime apie 30 visame pasaulyje. Parduodame technologiškai sudėtingus produktus. Todėl ir vadyba, ir technologinė pagalba turi būti vietoje, šalia kliento.

– Žmonės turi išmanyti, ką pardavinėja.

– Be jokios abejonės.

– Atsidarėte atstovybę Rusijoje 2021 metais.

– Taip. Ir Kazachstane tais pačiais metais atsidarėme, taip pat Ukrainoje – mes vienu metu atsidarėme tris ofisus. Ir taip atsitiko, kad po kažkurio laiko kilo karas ir mums iškilo dilema, ką toliau su tuo ofisu daryti. Vienareikšmiškai priėmėme sprendimą, kad jį reikia likviduoti, atleidome žmones. Bet kadangi jau buvo banko sankcijos įvestos, atsiskaitymai buvo neįmanomi.

– Į Rusijos Federaciją jau negalėjote mokėti mokėjimų net ir savo įmonei.

– Negalėjome. Mes 45 darbuotojus, kurie dirbo Rusijoje, turėjome atleisti su išeitinėms pašalpomis, bet kadangi neturėjome tokios pinigų sumos, mes dalį atsiskaitėme pinigais, nes buvome gavę kažkiek iš klientų avansu, dalį baldais ir dalį kompiuteriais.

– Turite omenyje biuro baldais?

– Taip. Ir buvo toks maždaug, kaip sakau, rusiškas frontas – pasiimi kažką ir nešiesi. Prekių iš sandėlio gali pasiimti ir neštis namo.

– Vietoje išeitinių davėte prekių.

– Kaip sakoma, materialinis atsiskaitymas: ką turite, pasiimkite, arba negausite nieko po kurio laiko.

– Biuras uždarytas, darbuotojai atleisti. Kodėl tą įmonę vis dar galima rasti registruose?

– Mes norėjome ją uždaryti, bet Putinas iš karto priėmė įstatymą, kad užsienio investuotojams draudžiama išregistruoti įmonę. Mes neturėjome galimybės.

– Įmonė yra dabar tuščia, joje nėra nei darbuotojų, nei nieko. Ji registruose yra formaliai.

– Kiek aš pamenu, iki balandžio ar gegužės mėnesio užtruko išvaikyti darbuotojus ir su visais atsiskaityti. Matote, kai kyla karas, įveda sankcijas, tu verslo negali išjungti kaip šviesos kambary, turi su darbuotojais atsiskaityti.

– Bet kuriuo atveju, versle būna, kad kažkas užsako prekes, sumoka avansą, kažkam prekės dar pakeliui ir t. t. Kažkoks sveikas laikotarpis verslo uždarymui yra reikalingas.

– Tai ir užtruko maždaug iki vasaros su visais atsiskaitymais. Klientams kažkokiu būdu atidavėme prekes. Kurių neturėjome, pasiskolinome iš Kazachstano ofiso.

– Nuo 2022-ųjų balandžio jūsų atstovybėje Rusijos Federacijoje jokia veikla nevyksta?

– Tai matosi ir registre. Ten jau 2023 metais jokios veiklos iš viso nėra.

– Gerai, o kodėl apyvarta yra?

– Apyvarta buvo I-o ketvirčio ir, matyt, dar II-o kažkiek gavosi, kai vyko atsiskaitymai už gautus apmokėjimus. Antrą pusmetį tų pajamų jau nebėra. Jeigu kas ketvirtį kas nors tą ataskaitą iššifruotų, tai metų gale joje nieko nerastų, ten tuščia.

– Interneto prekybos platformose Rusijoje galima rasti jūsų parduodamų gaminių. Jūs tai žinote?

– Mes jau 2023 metais aiškinomės ir dabar vėl kartojame. Tuose puslapiuose jie turi prisidėję senų prekių. Sakiau, kad išimtų tą šmeižtą, nes labai koktu matyti kažkokius 2007 metų produktus ir kažkokį distributorių, su kuriuo jau 15 metų nevyksta jokia veikla. Tų tokių mirusių puslapių likę.

– Kitaip tariant, yra kažkokia Rusijos kompanija, kuri nurodo, kad yra jūsų distributorius?

– Kai mes atsidarėme ofisą Rusijoje, jau neliko jokių distributorių. Mes patys tą darėme, nes distributoriai realiai blokavo mūsų veiklą Rusijoje. Mūsų tikslas buvo, kad tie distributoriai mūsų nešantažuotų ir paskyrėme savo vadybininkus. Dabar Albino Januškos nurodytas „OZON.ru“ – aš atidžiai peržiūrėjau – ten visi gaminiai pagaminti iki 2022 metų, toje internetinėje prekyboje nėra nei vieno naujo gaminio. Matote, nebuvo taip paprasta užblokuoti juos visus. Rusai gana išmanūs apeiti sankcijas, todėl mes ėmėmės techninių priemonių. Aš pasiūliau įvesti apsaugas ir numačiau, kad bus sunku užkardyti tuos dalykus. Pamanėme, kad jei mūsų gaminiai negalės prisijungti prie rusiškų operatorių, tai mus apsaugos nuo sankcijų apėjimo. Ir iš tikrųjų – įvedus apsaugą mes iš karto pamatėme, kad ji yra laužoma.

– Kitaip tariant, jūs užprogramuojate, jie nulaužia.

– Bet 2024 metais jau nebėra nė vieno gaminio Rusijoje.

– Jūsų apsaugos dabar labiau sofistikuotos.

– Kas moka skaityti rusiškai, tegul atsidaro internetinius inžinierių forumus ir pasižiūri. Jie kažkur gauna gaminių pavyzdžių, bando laužyti. Ir rašo: „Ką man daryti su tomis trimis plytomis (routeriais), kurios neveikia? Aš išbandžiau visus metodus, negaliu nulaužti, nes yra dviguba apsauga.“ Tokiu būdu mes kažkiek apsisaugojome nuo nulaužinėjimo. Noriu pabrėžti, kad tos prekės nėra skirtos karinei technikai, kaip čia bandoma manipuliuoti vizualine informacija. Galiu pasakyti, kad tos prekės yra naudojamos logistikos kompanijose, o ne karinėse ir ne fronte.

– Tai palydovinis sekimo įrenginys, bet jo panaudojimas aiškus. Kiek aš suprantu, tai yra logistikos kompanija, kuri seka savo krovinius. Net ir klientas, pasinaudodamas tokiu įrenginiu, jo perduodama informacija, gali sekti savo krovinį. Tarkime, aš užsisakau kažkokią prekę interneto parduotuvėje: „Ar norite pamatyti, kur yra jūsų krovinys?“ – spaudžiu nuorodą. Tai tie duomenys yra sugeneruoti tokių įrenginių. Teisingai?

– Yra niuansas, kad visa ta įranga veikia ir yra konfigūruojama per mūsų serverius. Ir jeigu kažkokiose šalyse mes parduodame įrenginius, mes matome, kokiose šalyse jie yra naudojami.

– Gerai, ką dabar matote?

– Mes matome, kad Rusijoje 2024 metais nėra šitų gaminių. Mes dabar jaučiamės saugūs, dėl to kalbame drąsiai, nes mes suprantame, kad tikrai padarėme labai daug, kad suvaldytume šitą srautą. O 2023 metais, manau, kad būdavo dar tokių atvejų, kai per kažkokius klientus tos prekės bandė keliauti, bet, vėlgi, jos negalėjo jungtis prie mūsų serverių.

– Jie negali būti panaudoti iš principo, nes be jūsų serverio įrenginys neveikia?

– Mes turime galimybę jį blokuoti. Kitas dalykas, mes užblokavome rusų operatorius. Jie negali prisijungti per operatorius, todėl negali siųsti duomenų. Sakoma, kad jie gali siųsti duomenis, pavyzdžiui, Ukrainoje. Bet mes dirbame Ukrainoje ir mes negalime blokuoti Ukrainos. Ir kai man sako, kad yra fronte, tada sakau: „Parodykite man tuos gaminius.“ Nėra jų fronte. Mes patys aktyviai ieškome, stebime.

– O kaip kare galima panaudoti jūsų sekimo įrankį? Jis nurodo kažkokio objekto buvimo vietą? Aš jo negaliu įdėti į „Shahed“, nebent man labai rūpėtų, kur jis yra. Bet man labiau rūpi valdyti „Shahed“.

– Su mūsų įranga jūs to padaryti negalite, nes čia būtų tas pats, tarsi duočiau jums „iPhone“ telefoną ir pasakyčiau: „Padarykite iš jo savavaldį automobilį.“ Jūs negalėsite jo panaudoti, jis yra skirtas tik ryšio perdavimui. Kitas dalykas, jis nėra programuojamas taip lengvai, kaip yra programuojami čipai, kuriuos nusiperka iš kitų Europos kompanijų. Aš buvau „LinkedIn“ pasidalinęs informacija, kur mačiau, kad atskirus čipus, atskirus modulius jie perka ir deda į „Shahed“, bet jie yra lengvai programuojami. Mes negaminame čipų. Čia kažkodėl mums bando pripaišyti, kad gaminame lustus. Ne, lustų mes dar negaminame, mes tik norime juos gaminti ateityje.

– Ir kai jūs jau gaminsite lustus, jeigu juos gaminsite, tuomet visą procesą turėsite vienose rankose, teisingai?

– Mes turėtume patį saugiausią kanalą tiek karinės paslapties apsaugai, tiek komercinės apsaugos.

– Kitaip tariant, jau nieko nebenulauši.

– Taip. Juolab, kad ir duomenų centrą mes turėsime savo, iš kurio ir valdysime tuos įrenginius. Tai čia būtų pati didžiausia galimybė apsisaugoti nuo tokių atvejų ateityje.

– Pone Paukšty, jūs kuo puikiausiai žinote, kad pasaulyje yra 4 civilinės palydovinės koordinačių sistemos: GPS, europinė, kiniška ir rusiška GLONASS. Kodėl jūsų įrenginiai palaiko rusišką sistemą?

– Mūsų įrenginiai naudoja lustus, kurie gaminami pasaulyje. Mes perkame lustus iš Taivano. Pasaulyje nėra lustų be GLONASS. Yra keturios palydovinės sistemos: „BeiDou“, GPS, „Galileo“ ir GLONASS. Visi lustų gamintojai naudoja šiuos keturis palydovus.

– Lustas, įdėtas į tam tikrą sistemą, iškart palaiko keturias koordinačių sistemas.

– Dar atsiranda indiška sistema, bet kadangi ji nėra populiari, jos dar nėra čipuose. Ateityje, matyt, bus penkios sistemos. Noriu paaiškinti, kad kuomet jūs matote keturias sistemas, jūs matote keturis kartus daugiau palydovų. Ir todėl matote tikslesnę objekto buvimo vietą, galite nustatyti tikslumą iki pusės metro.

– Kitaip tariant, jei mano krovinys keliauja kažkur Europos kontinente tarp Uralo ir Portugalijos ir kur siekia bent trys ar net visos keturios palydovų sistemos, aš galiu pagal jų perduodamus duomenis labai tiksliai matyti, kur yra mano krovinys.

– Reikia atskirti komercinę ir karinę infrastruktūrą. Čia mes naudojamės komercine.

– Įrenginiai, kuriuos gaminate. Kaip apskritai kai kurie iš jų galėtų būti kaip nors panaudojami karo pramonėje? Pavyzdžiui, GPS įrenginys – ką jis gali?

– GPS sekimo įrenginius sudėtingiau panaudoti, išskyrus logistiką. Galima sužinoti, kur yra transportas.

– O pažymėti kokį judantį taikinį, dar kažkur instaliuoti?

– Tokios galimybės nėra. Yra galbūt galimybė panaudoti mūsų routerius. Mes leidome Ukrainai naudoti mūsų routerius jūriniams dronams. Jie yra, tai viešai prieinama informacija. Bet Ukrainoje jie daugiau panaudojami ryšiui perduoti, o ne artilerijos ar kitokių sistemų naudojimui. Dar yra ir video stebėjimo sistemos. Kilus karui jau pirmą savaitę visi routeriai, kurie buvo mūsų ofise Kyjive, buvo perduoti kariuomenei ir jie tikrai padėjo apsiginti nuo kolonų, kurios tuo metu važiavo link Kyjivo.

– O kokiu būdu tai gali padėti?

– Tai jūs prijunkite kamerą prie mobilaus routerio ir matysite situaciją: kas važiuoja tuo keliu ir kiek važiuoja.

– Nuo sausio 1-osios įsigaliojo draudimas oro transportu eksportuoti dvigubos paskirties gaminius į trečiąsias šalis. Kokią jūsų įmonių grupės eksporto dalį tai liečia?

– Tai yra trečdalis mūsų apyvartos.

– Kokia yra jūsų grupės apyvarta?

– Šiais metais bus apie 470 mln. eurų.

– Trečdalis yra apie 150 milijonų.

– Sakyčiau, kad 130 milijonų, kadangi mes vis tiek dar turime išlaikyti ofisus, kur parduodame prekes. Mūsų eksportinė kaina yra apie 130 milijonų. Kadangi Europa dabar nėra auganti rinka, labiausiai augančios rinkos yra būtent Pietų Azijos ir Lotynų Amerikos. Mes taip pat atsidarėme ofisą Dalase ir ten taip pat pradėsime aktyviai veikti. O pagrindinė priežastis, kodėl neapsimoka iš tų šalių parvežti įrangos – visur yra muitai. Tiek Indijos, tiek Indonezijos. Pavyzdžiui, Brazilijos muitai siekia 80 procentų. Nėra jokios prasmės išsivežti produktų iš Brazilijos.

– Jūs atsakote į teiginius, kad galbūt per kokias nors BRICS šalis jūsų įrenginiai gali keliauti į Rusiją?

– Aš matau, ką veikia mūsų buvę klientai Rusijoje. Jie visi prekiauja kiniška įranga, ji yra dvigubai pigesnė negu mūsų. O jeigu dar atsivešime ją iš Brazilijos, tai ji bus keturgubai brangesnė. Kam apeiti kažkokias sankcijas vežti produkciją aplinkiniais keliais, kai gali daug paprasčiau ir daug pigiau analogišką produktą atsivežti tiesiog iš Kinijos. Bet to, kadangi mes įvedėme sudėtingas technines apsaugas, rusams apskritai mūsų produktai tapo neįkandami ir jie paliko mus ramybėje.

– Jokių viešų duomenų nėra pateikiama apie tai, kaip galėjo atsirasti tas sprendimas dėl dvigubos paskirties gaminių eksporto į trečiąsias šalis. Galbūt tai susiję su kokiomis nors žvalgybos institucijų paslaptimis ar panašiai. Bet jūs ne kartą esate minėjęs, kad trukdžiai jūsų verslui yra tyčiniai buvusios valdžios veiksmai. Kuo jūs grindžiate tokią poziciją?

– Aš ilgai nesupratau, kodėl yra tiek daug kliūčių „Teltonikai“, ypač mūsų projektui Liepkalnyje, nes elektros projekto parengimas pailgėjo iki dviejų metų, mes planavome vienerius metus. Galų gale nukirpo kabelį ir tik tada, kai kilo skandalas, mes gavome leidimą tiesti tą kabelį. Dabar, sakykime, yra labai gražus tikslas prisidengti sankcijomis prieš Rusiją ir uždrausti trečdalį prekybos su pasauliu. Girdėjau, kad dėl to buvo pasipriešinimas, bet užsienio reikalų ministras, matyt, nusprendė, kad būtų labai gerai padėti miną po naujos valdžios kojomis.

– Jūs manote, kad nueinanti valdžia užminavo būsimą valdžią?

– Na, Ekonomikos ir inovacijų ministerija sakė, kad kils skandalas. Žmonės suprato, kuo čia gresia. Klausiau dabar Luko Savicko konferencijos su konservatorių frakcija Seime ir Jurgis Razma net kelis kartus klausia, sako: „Kuo jūs grindžiate 250 milijonų?“. Aš nustebęs. Tai jūs norite, kad jis iš tikrųjų parodytų, kad viskas buvo tik dėl „Teltonikos“? Tada nukirpkite. Mūsų eksportas – 72 mln., kurie buvo išvežti, nueis ir perskaičiavus nesumažės. O jeigu paaiškėtų, kad tai ne 250 mln., o pavyzdžiui, 80 mln., tai ką tai reikštų? Kad sankcijos priimamos dėl vienos įmonės?

– Kuo jūs pats tai aiškinate?

– Jau gal koks pusmetis, kai projektas su Taivanu vyksta vis lėčiau, susiduriame su kliūtimis. Man taip pat kyla klausimas, ar tai nebus dar vienas bandymas mus sustabdyti, jeigu nepavyko per pirmus du kartus? Jei į tuos visus įvykius žiūrėtume atskirai, jie atrodo normalūs, nieko ypatingo. Tačiau aš bandau visą tą paveiksliuką susidėti į vieną ir tada ta mozaika tampa žymiai aiškesnė.

– Kas toje mozaikoje?

– Čia reikėtų papasakoti visą istoriją. Aš pradžią matau, kai buvęs saugumo vadovas Povilas Malakauskas su kunigu Algirdu Toliatu užkalbino mane konferencijoje ir įtikino dalyvauti gražioje iniciatyvoje, sukurti tokį socialinių inovacijų klasterį. Jie užsimojo sukurti programą, kuri, atrodo, vadinosi „Kurkime įvaizdį ir kultūrą“, taip gražiai skamba. Iš pradžių prašė tik dalyvauti valdyboje, kad konsultuočiau, bet vėliau, kai susirinkome, kilo klausimas iš kokių lėšų kurti tą programą. Matydamas tokią gražią iniciatyvą, skyriau 59 tūkst. eurų paramą, kad jie pradėtų veiklą, pasamdytų specialistus.

– Kas tai yra? Kažkoks socialinės atsakomybės projektas?

– Kažkokia viešoji įstaiga. Pamatęs, kad per metus nieko neįvyko, aš toje veikloje nustojau dalyvauti. Kai kilo skandalas su Kinija, Povilas Malakauskas ėmė domėtis, kaip man sekasi su Kinija, kokie mano santykiai su Taivanu, aktyviai domėjosi mano lustų projektų derybomis. Kažkada atėjo su pasiūlymu, sako: „Susitikime su labai rimtais žmonėmis, kurie valdo situaciją ir gali jus pakonsultuoti.“ Sakau: „Na gerai, pakonsultuokite, gal aš kažką ne taip su tuo Taivanu darau?“. Nustebau, kai mes susitikome kavinėje Gedimino 9, o prie staliuko sėdėjo Albinas Januška, Žygimantas Pavilionis ir Raimundas Lopata.

– Albinas Januška – signataras, diplomatas, pastaruosius 10 metų jokių pareigų neužimantis, bet visiems žinomas, gana įtakingas žmogus. Raimundas Lopata, (buvęs – ELTA) Seimo narys, ir Žygimantas Pavilionis, (buvęs – ELTA) Užsienio reikalų komiteto pirmininkas. Čia Povilas Malakauskas jus pas tuos džentelmenus atvedė?

– Taip, jie pasidomėjo. Iš tikrųjų su Taivanu ten viskas vyko gana sudėtingai. Jie domėjosi, kokia projekto nauda, kokios problemos kilo. Aš papasakojau, kodėl Lietuvai svarbu turėti tokią lustų gamyklą, kad lustams reikia daug žemės, daug elektros, didelio galingumo. Jie sakė, kad Gabrielius viską padarys, ką jie pasakys.

– Sakė, kad Gabrielius Landsbergis padarys viską, ką jie trys jam pasakys padaryti?

– Taip, iš tos kalbos aš taip supratau. Aš nesakau nieko, gal ir ne. Bet iš tos kalbos taip gavosi, kad jie dega noru tam projektui padėti, kad jis įvyktų ir kad tas projektas neužstrigtų.

– O prieš tai jūs esate parėmęs Povilo Malakausko ir kunigo Algirdo Toliato iniciatyvą?

– Aš kol kas nieko nesieju, tik man dėliojasi tokia mozaika. Aišku, stebėjausi – nejaugi atėjo laikai, kai valdžios žmonės nusprendė, kad reikia padėti verslui, jo klestėjimui. Tik glumino, kad tai daroma kavinėse ir bendravimui prašoma susiinstaliuoti kažkokias neįprastas pokalbių programėles.

– Kokias?

– Dabar aš neatsimenu tikslių pavadinimų. Buvau susiinstaliavęs, bet mes per jas praktiškai nebendravome, man yra paprasčiau susitikti žmogų ir kalbėti – kam tos programėlės. Man atrodo, jeigu žmogus neturi ko slėpti, tai nėra ko ir slapstytis. Taip gavosi, kad Taivano derybininkai nesutiko dalintis technologijomis ir kai pamačiau, kad situacija aklavietėje, pasiūliau taivaniečiams sumokėti už projektą. Mano ir kolegų vertinimu, tų paslaugų, kurias mums suteiks, rinkos kaina maždaug 4 mln., na ir mes pasirašėme sutartį.

– Su taivaniečiais.

– Taip. Po kurio laiko aš sulaukiau skambučio iš Rimando Stonio, kuris siūlė įsigyti Kauno termofikacinę elektrinę ir 30 ha žemės, kurios aš prašiau.

– Pačią elektrinę?

– Taip, nes aš visur ieškojau 30 ha, sako, mes kaip tik 30 ha turime.

– Jūs tą siejate su pokalbiu su Albinu Januška?

– Labai sutampa laikas. Aš nuvykau ten, apžiūrėjau tą elektrinę, su Rimandu derėjomės ir beveik sutarėme dėl kainos. Jau beveik sutarėme pasirašyti kontraktą, aš sakiau, kad vis tiek pirksiu kreditais ir jokių kažkokių kitų mokėjimų nedarysiu. Tiesiog – jei susitarėme, tai atsiskaitome, nes aš vis tiek imčiau kreditą, bet paskutiniu momentu kaina padvigubėjo. Tai aš sakau: „Kaip nei iš šio, nei iš to padvigubinote kainą?“. Aš atsisakiau ir sandoris neįvyko. Vėliau, po kurio laiko premjerė pasikvietusi klausė: „Gal norite į Kruonį keltis?“. Aš sakau: „O kaip į Kruonį nuvežti 6 tūks. specialistų?“ Sako: „Ten yra ir elektra, ir vanduo, viskas vietoje.“ Techniškai taip, bet kaip apgyvendinti? Kur ten apgyvendinti tokį kiekį žmonių? Ir dar po kurio laiko vis tiek aš rodžiau Ekonomikos ir inovacijų ministerijai, sakau: „Jūs apsidairykite, yra šalia Liepkalnio tų sklypų. Nejaugi nėra vietos, kur galėtume šalia kažką rasti?“. Jie pasiūlė man išnuomoti tą sklypą, dėl kurio mes čia dabar tiek laiko esame užstrigę.

– Dar grįžkime atgal. Tai jūs atvestas Povilo Malakausko papasakojate Albinui Januškai, Raimundui Lopatai, Žygimantui Pavilioniui apie tai, kad jums reikia sklypo, elektros ir tada su jumis susisiekia Rimandas Stonys, Kauno termofikacinės elektrinės savininkas, ir pasiūlo pirkti visą elektrinę su sklypu?

– Mano projektas nebuvo paslaptis, jis buvo viešas.

– Tiesiog norėjau sudėti visas pavardes į vieną juostą.

– Kas galėtų paneigti, bet... Ir taip daug kas sako, kad jūs kuriate sąmokslus. Aš nekuriu sąmokslo. Aš bandau susidėlioti vaizdą, kodėl čia viskas taip gaunasi, kur stringame, kas tie iniciatoriai, kodėl mes taip sunkiai pradėjome judėti?

– Ar jūsų prašė papildomai pinigų už kažkokią pagalbą?

– Paskutinis, kai buvo atvykęs Algirdas Toliatas ir prašė pratęsti paramą. Aš sakiau ne, daugiau lėšų tam projektui neskirsiu, nes tikrai nemačiau, kad ten kažkas vyktų. Kam investuoti į projektą, iš kurio nematau jokių rezultatų? Atsisakiau. Bet, vėlgi, čia tik sutapimai. Niekas nieko nekaltina. Tiesiog sakau, koks yra vaizdas.

– Kadangi jūs turėjote susitikimų su tuometės valdžios – Liberalų sąjūdžio, TS-LKD atstovais ir, aišku, Albinu Januška, jūs darote prielaidą, kad prie jūsų įmonės sunkumų tiesiogiai prisidėjo buvusi valdžia, taip matote viską?

– Imkime, kad ir praėjusios savaitės įvykius. „Brussels Mussels“ restorane Albinas Januška, šalia pasisodinęs Valatką, Siaurusevičių, kalbina muitinės atstovą. Norisi paklausti: „Jūs ten apie bites kalbėjote ar apie „Teltoniką“?“

– O iš kur jūs žinote? Šalia sėdėjote?

– Žmonės vaikšto, mato. Po kelių dienų išeina muitinės informacija, kiek prekių mes išvežame į Kazachstaną. Aišku, čia tik sutapimas, suprantama. Aš norėčiau pasiūlyti nekankinti visų tų muitinės darbuotojų, jie neturi to kompromato, kurio jums taip reikia. Mes viską darėme pagal taisykles, sankcijas, mes nieko neapeidinėjame ir nepažeidinėjame.

– Jeigu jūs sakote, kad jums norima pakenkti, tai kokia to priežastis? Kažkokia priežastis turėtų būti.

– Galbūt yra. O gal tiesiog tai yra eilė sutapimų, kaip man dažnai bandoma paaiškinti.

– Prieš tai jūs buvote minėjęs, kad siejate nesėkmes su savo sprendimu paremti Gitaną Nausėdą prezidento rinkimuose.

– Ne, nesiečiau. Aš manau, kad jeigu aš nenupirkau tos elektrinės ar neparėmiau to klasterio, gal ten buvo kažkieno koks interesas. Gal buvo, o gal nebuvo. Gal tiesiog čia taip laike viskas sutapo. Aš nesu žurnalistinio tyrimo ekspertas, aš tik sakau, kokį turiu vaizdą, kaip jis man susidėlioja laike ir kaip vienas po kito seka tie įvykiai.

– Kokia situacija dabar? Koks jūsų statomų gamyklų aprūpinimo elektra statusas? Buvo didelis triukšmas, atsakingos institucijos pažadėjo tam tikrus sprendimus. Kaip toliau viskas vyksta?

– Na, jos deda pastangas.

– Jūs šiais metais atidarote naują gamyklą, dabar veikia dvi ir dar bus trečia?

– Bus dar trys.

– 2025-aisiais?

– Taip. Šiemet atsidaro trys gamyklos.

– Iš viso penkios. Kiek elektros joms visoms reikės?

– Nominali galia yra 22 megavatai. Dabar turėjome 7. Dabar iš kažkokio rezervinio čemodano ESO ištraukė dar 1,8 megavato. Tai turėsime apie 10 megavatų – pusę to, ką turime turėti. O kitą pusę planuojame pasigaminti greičiausiai iš dyzelinių generatorių.

– Statysite dyzelines elektrines prie gamyklų?

– Taip, o ką daryti? Vasarą dar nuo saulės maitinsime, nuo stogų, o kiek trūks gaminsime iš generatorių. Žinoma, kilovatvalandė kainuos dukart brangiau, bet ką daryti, nepaliksi tų gamyklų stovinčių.

– Jūs turite strateginio investuotojo statusą. Tai neatrodo labai viliojanti perspektyva strateginiam investuotojui.

– Ne, viskas gerai. Svarbu, kad mes galime judėti į priekį. Yra liūdna, kai užstringa. Mums būtinai reikia iki 2028 metų pasistatyti tas gamyklas ir būtų tikrai labai didelė pagalba iš valdžios, jei ji kaip nors padėtų mums tuos biurokratinius barjerus apeiti. Matau, kad yra entuziazmas, yra noras, bet yra ir užminuotas laukas, matyt, ir naujai valdžiai dar reikės per jį prabėgti. Aš tą visą gyvenimą darau, jau įpratęs, manęs neišgąsdinsite šitais dalykais. Kai mane pradeda auklėti dėl moralės arba kalba apie sąžiningumo deklaracijas verslui, ar kaip reikia mylėti tėvynę, tai aš pasiūlyčiau nusiimti kaukes tiems valdžios atstovams ir gal paaiškės, kad ir jų tikslai yra visai kiti, negu jie jas deklaruoja.

– Sakote, nereikia mokyti kaip tėvynę mylėti?

– Žinote, aš nebėgu nuo karo grėsmės į Graikijos salas. Aš investuoju realius didelius pinigus į gamyklas Lietuvoje. Čia mano vaikai, čia mano anūkai, čia man brangūs darbuotojai su savo šeimomis. Jeigu priešas užkluptų, tai mes visi kartu stotume ginti tėvynės ir savo vaikų, o ne kaip kažkokie dviveidžiai politikai, pasigriebę čemodanėlius, bėgtume kažkur į salas slėptis. Tam, kad turėtume kuo gintis nuo priešų, mes kursime tuos technologijų parkus. Mokysime žmones, didinsime savo ekonomiką, kad taptume stiprūs, kad atėjęs priešas susidurtų su tokia gynybos pramone, kad, kaip ten sako, meškos kailis rūktų.

– Jūs esate man minėjęs, kad norite vystyti atskirą veiklą, kuri galėtų būti gynybos pramonės dalimi. Kokie tai planai, jei galite atskleisti?

– Visas tas parkas technologinis, kurį mes statome, yra vertikaliai susijęs. Tai yra sudėtingos plokštės, plastiko mechanikos gaminiai, puslaidininkiai lustai, kurie gali būti pritaikyti gynybos pramonei. Taip pat galios moduliai, kurie skirti didelių dronų, mobilių robotizuotų sistemų, valdomų dirbtinio intelekto, valdymui. Mes dar statysime didžiulį aukščiausio patikimumo ir saugumo duomenų centrą. Visas parkas susietas į vieną grandinę, jis visiškai atitinka MIL standartą. Tikimės jau dabar pritraukti tiek Izraelio, tiek Europos, tiek Amerikos kompanijas, kad čia darytume bendrus projektus, nes elektronika yra bet kokios šiuolaikinės gynybos pramonės pagrindas. Čia yra visas know-how, čia yra visa visas sudėtingumas ir apsauga nuo galimybių nukopijuoti arba kažkaip kitaip nulaužti tas visas sistemas. Šio metu kompanija, kur mes investuojame, gamina dronus. Jie išbandyti Ukrainoje, veikia. Tai nedidelė įmonė. Tą veiklą pradėjome tik nuo vasaros, tai per trumpą laiką sukūrėme tikrai fantastinių dalykų. Kuriame ir labai greitus dronus, kurie pavytų „Shahed“ ir juos numuštų, taip pat įvairias distancinio užminavimo sistemas. Tai tikrai manome, kad galime padėti mūsų gynybos pramonei tapti stipria. Nepasinaudoti tuo technologiniu parku šiandieninėje geopolitinėje situacijoje būtų tas pats, kas priešams kortas į rankas atiduoti.

Edmundas Jakilaitis, politika.lt, ELTA