Istorinio Smalininkų miestelio laukia kultūros paveldo specialistų konsultacija

Balandžio 25 d. nuo 10 val. Kultūros paveldo specialistai kartu su Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija konsultuos Smalininkų miesto istorinės dalies gyventojus (Smalininkai, Nemuno g. 30).

Siekiant gerosios praktikos – konsultuoti vietos bendruomenes kultūros paveldo priežiūros klausimais – KPD Telšių–Tauragės teritorinio skyriaus atstovai kartu su Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos ir Jurbarko rajono savivaldybės  administracijos specialistais organizuoja viešą konsultaciją Smalininkų miesto istorinės dalies gyventojams. Konsultacijoje laukiami vietos gyventojai. Jiems bus atsakyta į rūpimus klausimus, susijusius su kultūros paveldo vietove bei su kultūros paveldo vietovei taikomais reikalavimais ir palaikomąja statinių priežiūra.

Smalininkų miesto istorinė dalis (u.k. 31267) yra regiono reikšmingumo lygmens, pagal sandarą – vietovė, Jurbarko rajono savivaldybės saugomas kultūros paveldo objektas. Akivaizdu, kad Smalininkuose yra daug paveldosauginių reikalavimų, apie kuriuos bus išsamiai papasakota konsultacijoje.

Smalininkų miestas įsikūręs į vakarus nuo Nemuno ir Šventosios upių santakos. Gyvenvietė minima nuo XV a. Smalininkais XVIII a. pabaigoje pavadintos trys gyvenvietės: Aukštogaliai, Vitkiemiai ir Endružiai, kurie ilgainiui susijungė į vieną miestelį. Vietovės vardas kilęs iš profesijos pavadinimo – smalos varytojas. 1406 m. vokiečių ordinas planavo statyti naują pilį, tačiau vėliau ištekliai buvo nukreipti Dubysos upės pilies statybai.

Pasibaigus Lietuvos didžiosios kunigaikštystės kovoms su Ordinu, 1422 m. sudarius Melno sutartį, Šventosios upės vaga ir miškais buvo nužymėta siena tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Vokiečių ordino. Ši siena išliko nepakitusi penkis šimtus metų (nuo 1422 iki 1915 metų). Dalis jos įtrauksta į Kultūros vertybių registrą. Sienos atsiradimas įtakojo stabilią Smalininkų miestelio raidą  iki XX amžiaus pradžios.

Netipinis užstatymas

Smalininkų gyvenvietė ilgą laiką vystėsi ir formavosi apie vieną ilgą pagrindinę Nemuno gatvę. Nuo Nemuno gatvės upės (pietų pusės) link veda tankus nedidelių, skersinių gatvių tinklas. Priešingoje, šiaurinėje pusėje, gatvių tinklas dvigubai retesnis.  Didžiulį vaidmenį Smalininkų raidai turėjo XVIII a. viduryje prasidėjęs medienos plukdymas iš Nemuno aukštupio miškų į Prūsiją. Smalininkai įsitvirtino kaip pasienio miestelis, kur veikė muitinė, laivų prieplauka su dirbtuvėmis. 1837 m. buvo įrengtas žiemos uostas, kuris 1886–1888 m. buvo rekonstruotas. Atsiradus uostui jis tapo ūkiniu-komerciniu centru, apie kurį formavosi ir kūrėsi miestelis. 1900 m. šiaurinėje miestelio dalyje buvo nutiestas siaurasis geležinkelis, kuris sujungė pasienio gyvenvietes: Smalininkus ir Viešvilę su apskrities centru Pagėgiais. Tai leido Smalininkams dar sparčiau vystis ekonomiškai.

Smalininkų miesto urbanistinėje užstatymo struktūroje galima išskirti kelis buvusius užstatymo tipus (morfotipus): Nemuno g. ir Stoties g. sankirtos zonoje, aptarnavusioje uostą, užstatymas buvęs intensyviausias. Likusioje dalyje retesnis sodybinis, tačiau pabrėžtina, kad jis neatitinka tipinio Lietuvos gyvenvietėms buvusio sodybinio užstatymo pobūdžio. Smalininkuose dominuoja mūrinis vieno, dviejų aukštų užstatymas, pasitaiko  ir medinių namų. Namai stovi tiek galu, tiek šoniniu fasadu į gatvę. Daugumos pastatų architektūra profesionali, pastatų proporcijos, architektūrinė išraiška savita, būdinga Mažajai Lietuvai.

Gausu paveldo objektų

Smalininkuose gausu kultūros paveldo objektų. Didžiausias jų – Smalininkų uosto statinių kompleksas (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 31027), susidedantis iš keturių dalių: uosto pylimo (u.k. 31028), geležinkelio pylimo (u.k. 31029), vandens matavimo stoties (u.k. 16979), gatvės atkarpos (u.k. 31030). Iš aukščiau išvardintų kultūros paveldo objektų vertingiausias ir unikaliausias – seniausia Lietuvoje 1811 metais Prūsijos vyriausybės įsteigta ir Gumbinės apygardos pastatyta pirmoji vandens matavimo stotis prie Nemuno upės. Nors pirmosios matuoklės neišliko, stotis buvo rekonstruota 1866 metais, išlikę keturių pakopų „laiptai“ sumūryti 1886 metais. Šalimais stovi 1924–1926 metais pastatytas stebėjimo bokštelis. Profesoriaus Stepono Kolupailos teigimu, Nemuno vandens lygio stebėjimo duomenų kaupimas yra trečias Europoje  pagal senumą po Vernerio ežero (1807 m. Švedija) ir Reino (1809 m. Vokietija).

Smalininkų geležinkelio stoties pastatas (u.k. 30960) yra dar vienas įdomus objektas Smalininkuose. Nors siaurojo geležinkelio bėgiai buvo išardyti po II pasaulinio karo ir pastatas paverstas gyvenamuoju namu, namas liko išskirtinis, būdingas Mažajai Lietuvai,  raudonų plytų su mezoninu ir išlikusiu užrašu „Schmalleningken“. Greta stoties pastato ant kalvelės galima rasti Mėlynojo kryžiaus draugijos pastatą, kuris 1911 metais pastatytas blaivybės idėjai propaguoti.

Gražiai restauruotas prancūzų architekto suprojektuotas (Nemuno g. 30) pastatas, kuriame 1930–1939 metais veikė privati lietuviška pradinė mokykla, įsteigta Klaipėdos krašto mokyklų draugijos. Po karo mokykla veikė iki 1983 metų. Šiuo metu pastate (u.k. 4431) įsikūręs Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras.