Istorinio namo rekonstrukcija Kauno centre pribloškė net pačius projektuotojus

V. Putvinskio gatvėje, šalia Žaliakalnio funikulieriaus, remontuojamam tarpukario namui išsivadavus iš pastolių, rezultatas nustebino aktyvius kauniečius, o statinys mikliai pramintas antruoju „stiklainiu“. Pasirodo, pastogėje „prilipdyti“ antstatai smarkai nutolo nuo architekto Gintauto Natkevičiaus biuro parengto projekto. Nors objektas nėra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, veiksmų ėmėsi Kauno paveldosaugininkai – galimas daiktas, statytojams teks taisyti padarytą broką.

Kilo pasipiktinimo banga

Garsas apie funikulieriaus papėdėje subjaurotą tarpukario modernizmo egzempliorių plačiai pasklido „Facebook“ tinkle. Bene pirmasis netikusiai atliktą remontą sukritikavo istorikas Arvydas Pakštalis, išraiškingai pastebėjęs, kad tokie statybiniai kūlvirsčiai nubraukia Kauno pretenzijas į visuotinai pripažinto modernizmo miesto titulą.

Architektas Audrys Karalius virtualioje erdvėje netrukus jau svaidė akmenis į projektuotojų daržą: „Aplankykite Kauno zoologijos sodą…! Veterinaras G. Natkevičius ką tik išvedė naują urbanistinę veislę!“

Išjungęs meninį toną, LNK žiniomis A. Karalius sakė, kad Kauno modernizmas yra pasaulinė vertybė ir „tas architektūrinis darkymas, kastravimas, vykstantis masiškai, gali lemti, kad UNESCO sąrašas mus aplenks. Mat daugybė unikalių Kauno architektūrinių pastatų yra niokojami.“

Nors socialiniame tinkle įsiplieskusiose diskusijose daugelis smerkė V. Putvinskio gatvės 22-ą pastatą „papuošusius“ antstatus, kai kuriems tai pasirodė gražu – esą svarbiausia, kad žmonės grįžtų į šią miesto vietą.

„Iki nepriklausomybės daugumoje butų kelios šeimos gyvendavo, pats tokiame augau. Vaikystėje, dar tada S. Neries gatvėje, gyvenimas virte virė. Žmonių spiečiai, turistų taip pat, o vaikų… O dabar tuščia. Kelios turtingos šeimos gyvena, kiti kaip prabangų antrą būstą nusipirkę visai negyvena. Pabandžiau į šlaitus nueiti. Visur tvoros, atseit privati valda, nors iš tiesų regia.lt nerodo. Paminklas savanaudiškumui ši gatvė tapo“, – dingusią gyvastį apgailėjo Mindaugas.

Noras tvarkyti tokius pastatus – sveikintinas

Tam tikrus geruosius aspektus apskritai įžvelgė ir G. Natkevičius, kurio biuras parengė namo rekonstrukcijos projektą. Visų pirma, pažymėjo architektas, pastatas nėra registrinis. Jeigu jam būtų nustatytos vertingosios savybės, požiūris į objektą būtų dar svaresnis, tačiau dėl neaiškių priežasčių Kultūros vertybių registre atskirai jis nefigūruoja, nors priklauso istoriniam Kauno Naujamiesčiui.

„Namo stogas, mūsų žiniomis, kelis kartus keistas ir nėra autentiškas. Žiūrint miesto mastu, viskas teisinga – Kauno centre reikia tankinti žmonių skaičių. Begalinį kiekį nenaudojamų pastogių gyventojai bando įrengti, sutvarkyti – čia matau didelį pliusą. Žmonės, pirkdami butus, deklaruoja, kad jie nori čia įsikurti, tai yra paklausu, geidžiama.

Tuo pačiu, vystytojas, sutvarkydamas tokio architektūriškai neblogo namo stogą, neleidžia pastatui toliau griūti, skeldėti, nykti jame esantiems butams. Žmogus pastogėje butą turėjo, jis ten buvo visais laikais. Yra gerai, kad sutvarkomas stogas neleidžiant namui toliau pūti, įrengiami butai didinant gyventojų tankumą miesto centre“, – „Kas vyksta Kaune“ reziumavo G. Natkevičius.

Iš dalies teigiamai pašnekovas įvertino ir viešumoje dėl rekonstrukcijos kilusį sujudimą – žmonės mato, kas vyksta mieste, nėra žiopliai ir bet kaip elgtis negalima. Anot G. Natkevičiaus, jeigu nutiktų taip, kad kolegos kritikuotų projektą, autoriai bandytų jį argumentuotai apginti, bet projekto niekas nepuola – strėlės pelnytai skrieja į nekokį rezultatą.

Išėjo architektūros parodija

Problema, atkreipė dėmesį G. Natkevičius – kad bet kuriuos tarpukario architektūros statinius sunku pritaikyti, perdaryti tipiškai įrengtas jų pastoges.

„Tuos sprendinius sugalvojome ne per vieną mėnesį, dirbome beveik ketverius metus. Viską suderinome, atlikome paveldosaugines ekspertizes, pateikėme eskizus, viešinome, padarėme, ką tik įmanoma. Žmogui gavome leidimą ir jis pradėjo įsirenginėti“, – prisiminė architektas.

Jis pripažino, kad stiprus nuokrypis nuo projekto yra akivaizdus. Tikrieji vystytojai, kurie susiduria su paveldo, miesto centro užstatymo problemomis, žino niuansus, kad reikia akylai žiūrėti juridikos, estetikos detalių. G. Natkevičiaus manymu, žmogus nebuvo tikrasis vystytojas – tiesiog nupirko palėpę ir galvojo įrengęs butus juos parduosiantis.

Užsakovas nesamdė architektų biuro autorinei priežiūrai ir, projekto autoriaus galva, pasamdė apysilpnius statybininkus, kurie tokiais atvejais tampa pranašais – primeta savo žaidimo taisykles, o rezultatas išeina toks, kaip V. Putvinskio gatvėje.

„Logiška, kad visuomenė piktinasi. Gerai, kad ji yra aktyvi ir jautri. Bus pamoka, kad taip negalima elgtis, ir šiam statytojui, ir kitiems. Visgi, dabar apskritai kilęs šaršalas labai keistas. Negalima tų palėpių įrengti, ar dėl kažkokių priežasčių asmeniškai man negalima projektuoti? Milijonas tų komentarų, kurie man nesuprantami.

Aišku, šiuo konkrečiu atveju problema rimta. Mes irgi nematėme, kas ten vyksta. Pastoliai visą laiką buvo uždengti, keliskart perspėjome statytoją, kad nesugalvotų išdykauti. Klauskite, tiek to, bet darykite viską, kaip numatyta. Kai nuėmė, ir pasirodė architektūros parodija, kažkoks architektūros bajorkiemis“, – kritiškai atsiliepė G. Natkevičius, pridūręs, kad palėpę greičiausiai teks ardyti ir taisyti.

Kreiptasi į statybos inspekciją

Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno skyrius viešai patvirtino, kad apžiūrėjus palėpės rekonstrukcijos V. Putvinskio g. 22 darbus, kurių metu ant namo stogo įrengti tūriniai stoglangiai, nustatyta statybas vykstant ne pagal suderintą projektą.

Kaip paveldosaugininkams nurodė pats G. Natkevičius, ne pagal projektą apskardintas pastato karnizas, o tai vizualiai mažina tinkuotą pastato fasadą ir didina skardinę stogo dalį – šis tarsi „pasiglemžia“ dalį fasado. Iš esmės neatliktas smailėjantis tūrinių stogdėžių aprėminimas ir įgilinimas, dėl to plokščia stiklo siena smarkiai išsišauna.

Be kai kurių kitų architekto įvardytų elementų, stogdėžės įrengtos platesnės ir, galimas daiktas, aukštesnės nei numatyta projekte. Tai pastebimai padidino jų plokštumą ir tūrį, pakito langų sudalijimas. Paveldo specialistams pateiktu G. Natkevičiaus aiškinimu, „savavališkai įrengtos stogo detalės yra labai žemo estetinio atlikimo lygio ir sumenkino tarpukario pastato architektūrą“.

KPD Kauno skyrius informavo, kad dėl projekto neatitinkančių ir pastato architektūrinę išraišką darkančių rekonstrukcijos darbų kreipėsi į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją (VTPSI) – ši turi atlikti patikrinimą ir sugrąžinti paklydusius statytojus į suderinto projekto vėžes. „Kas vyksta Kaune“ išsiuntė užklausą VTPSI – gavę duomenų apie nustatytus pažeidimus ir inspekcijos priimtus sprendimus, informuosime.

Vietoje kiosko iškilo gyvenamasis namas

Kauno technologijos universiteto Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro (AUTC) duomenimis, 1931-ųjų liepą kampinio skverelio sklypo savininkė Zosė Miliauskaitė savivaldybės Statybos skyriui pateikė prašymą čia statyti mūrinį kioską.

Greičiausiai, apsukri kaunietė, žinodama, kad čia tuoj pradės veikti Žaliakalnio funikulierius ir žmonių srautai drastiškai išaugs, įžvelgė perspektyvią verslo idėją. Visgi leidimas kiosko statyboms nebuvo išduotas – už tai naujajai sklypo savininkei Pranei Dubinskaitei 1938 m. šioje vietoje leista statyti trijų aukštų gyvenamąjį namą.

„Leibos Zimano suprojektuotas modernistinių formų pastatas išryškina V. Putvinskio gatvės ir į funikulierių vedančio tako kampą. Gana monotoniškus namo fasadus sujungia išsikišusi suapvalinta kampinė dalis, po kuria įkomponuotas pagrindinis įėjimas.

Pastate įrengti šeši butai, jų patalpos sujungtos koridoriais su vienoje pusėje išdėstytais gyvenamaisiais kambariais, o kitoje – virtuvėmis ir vonios kambariais. Įdomus, netradicinis sprendimas – pastato kampinės dalies antrame ir trečiame aukštuose esantys apskritos formos kambariai“, – detalizuojama AUTC portale.

Daugiau naujienų apie Kauną skaitykite čia.