Istoriniai ženklai – duotybė ir vertybė

Įvairių kelionių metu vaikščiojant po Lietuvos miestus ir miestelius šalia mažesnių ar didesnių atradimų džiaugsmo ne kartą yra sukirbėjęs ir taip vadinamas baltas pavydas. ne lygesnių šaligatvių ar vešlesnių gėlynų, suolelių poilsiui ar net mažosios architektūros akcentų. Tiesiog – istorinių ženklų, žyminčių, kad čia, kur gyveni, kur kasdien vaikščioji, tiek mažai priminimų, įamžinimo to, kas buvo prieš mus. Tai kas, kad žinai ir be jų. Vis tiek – reikia, kad užkliuvęs žvilgsnis primintų ir tau, čia gyvenančiam, ir atvažiavusiam, jog ne tuščioje vietoje esi, jog ir prieš dešimtmečius, šimtmečius buvę prieš mus dirbo, svajojo, kūrė. Todėl istoriniai ženklai – tarsi ranka, kurią mums paduoda praeitis, kad kartu eitume į ateitį.

ATMINIMO LENTA PRIMINS – ČIA BUVO APSKRITIES CENTRAS
Šia prasme vienas gražiausių dalykų, kuriuo šiemet paminėjome Vasario 16ąją – tai naujai atidengta atminimo lenta ant savivaldybės sienos, skirta priminti, jog 1918-1940 metais veikė gyvybinga ir svarbi Trakų (Kaišiadorių) apskritis, rašiusi ne tik mūsų bet ir visos Lietuvos istoriją.
Užrašas lentoje skelbia: „Trakų apskrities savivaldybės rūmai. Pastatyti 1933 m. projekto autorius – apskrities inžinierius P. Rudys. Pastato adresas – Kaišiadorys, Bažnyčios aikštė. Kaišiadorių apskritį 1916 m. įkūrė Vokietijos administracija.

Nuo 1920 m. apskritis buvo vadinama Trakų apskritimi, tuo primenant, kad Lietuva neatsisako savo teisių į Lenkijos užimtą istorinę Lietuvos sostinę ir apskrities centrą – Trakus. 1933 m. pastatytuose rūmuose įsikūrė Trakų apskrities valdyba, apskrities viršininkas, apskrities policijos vadas, pasienio policijos Trakų baro viršininkas, Lietuvos banko Trakų skyrius.

Taip pat rūmuose posėdžiavo Trakų apskrities taryba, kurioje rinkosi atstovai iš Aukštadvario, Kaišiadorių, Kietaviškių, Kruonio, Semeliškių, Onuškio, Vievio, Žaslių ir Žiežmarių valsčių. 1940 m. Trakų apskrities centras iš Kaišiadorių perkeltas į Trakus.“ Informaciją atminimo lentai parengė Kaišiadorių muziejaus direktorius Olijardas Lukoševičius, atminimo lentą kaišiadoriečiams sukūrė dailininkas ir skulptorius Marius Zavadskis. Taigi – turime! Dar vieną į kol kas negausią miesto atminties ženklų kolekciją. Bet koks postūmis į priekį – viltis, kad bus daugiau.

Tiesa, siena, ant kurios pritvirtinta atminimo lenta, savo autentiškumą praradusi. Kažkada, maždaug „aplink“ 19641965-uosius jauni Kaišiadorių vyrai, renčiantys mieste savo namus, dažnai su karučiais keliaudavo prie perstatomo namo miesto centre, kuriam iš buvusių Savivaldybės rūmų buvo lemta tapti Tarybų rūmais. Pagal naują projektą „nurėžtos“ kai kurios pastato dalys, o atlikusių raudonų plytų, beje, itin puikios kokybės, valdžia leido pasiimti žmonėms (arba bent jau žiūrėjo į šį reikalą pro pirštus) – vis tiek tvirtai tarpusavy sulipdytos puikiu, daug išbandymų sugebančiu atlaikyti cementu, „taryboms“ netiko.

Kaišiadoriškiai krovėsi į karučius tuos sulipusius plytų blokus ir gabenosi į savo statybas. Nors laukė sunkus darbas – nuvalyti anų laikų betoną buvo itin sudėtinga, tekdavo ilgokai darbuotis kaltais, tačiau esant didžiuliam statybinių medžiagų stygiui tokios „lauktuvės“ tapo nemenka paspirtimi. Šiandien jauni kaišiadoriečiai, netgi nusipirkę tų metų statybos namus ir tapę jų savininkais, vargiai bežino, kad jų sienose slypi vienas kitas gabalėlis Trakų apskrities valdžios pastato, tuo pačiu – gabalėlis istorinės praeities...

Savivaldybės rūmai, pergyvenę metamorfozę ir virtę Tarybų rūmais, gavo „priedą“ – trečiąjį aukštą ir tapo eiliniu sovietinio laikmečio pastatu, kuriam savitumo jau negalėjo sugrąžinti net po Nepriklausomybės atkūrimo vėl prisimintas pavadinimas – Savivaldybės.

Tad atminimo lenta, priminusi istorinį statusą – labai laiku. Juolab, kad ją puošia ne tik tuometės Trakų apskrities valdybos ir tarybos, bet ir pačių rūmų nuotrauka. Bus ką parodyti jaunajai kartai, kad auga krašte, kuris ne taip jau seniai buvo apskritimi, „laikiusia“ Lietuvos sieną ir mačiusią daug iškilių asmenybių, kurių pastangomis buvo sukurtas pakankamai solidus valstybės istorijos puslapis. Tai labai svarbu, nes visada į priekį eiti lengviau, kai yra į ką atsispirti.
PRIE IŠTAKŲ
Tenka pastebėti, kad žmonės paprastai labai mėgsta, kai kas nors ima ir tarsi atsitiktinai sutampa, ir tuo pačiu įgyja didesnę prasmę. Šį kartą, atsitiktinai ar ne, tačiau labai gražiai sutapo, o tiksliau būtų sakyti – pratęsė iškilmingą atminimo lentos atidengimą – kiek vėliau tų pačių Savivaldybės rūmų didžiojoje salėje įvykęs knygos „Trakų (Kaišiadorių) apskritis1918–1940 m.: tarp valdžios ir savivaldos“ pristatymas.

Tai – Kaišiadorių muziejaus direktoriaus Olijardo Lukoševičiaus darbas, kuris yra labai svarus ne tik ta prasme, jog 816 puslapių knygą sunku bepakelti, bet ir istorinių faktų gausa. Žavi, kad archyvuose atrasti liudijimai, dažnai iš esmės dokumentiniai, paįvairinti šmaikščiomis, įdomiomis detalėmis, kurios „palengvina“ informatyvų tekstą, daro jį dinamišką ir įdomų. Todėl atsivertus šį monumentalų kūrinį sunku liautis skaityti ir padaryti pertrauką. Juolab, kad gausu pažįstamų pavardžių, istorinių nuotraukų, kurias mintyse iš karto lygini su savo dabartimi.

Dar – knyga „gydo“ nuo mūsų įprastinio lietuviško bambėjimo, kad viskas ne taip gerai, kaip norėtųsi – keliaujant jos puslapiais darosi labai apčiuopiama, kiek daug pasiekta ir padaryta, kokiais didžiuliais žingsniais eita. 19181940 metų savivaldos laikotarpis daugeliu prasmių galėtų tapti matu šiandienai – ar tokie pat pajėgūs esame keisti gyvenimo kokybę į gera, kaip andai?

Remiantis istorine medžiaga knygoje apžvelgiamas apskrities žmonių gyvenimas 1915-1918 metais, Didžiojo karo metu, ką davė ir ką atėmė vokiečių administravimas, labai įdomūs skyriai apie Nepriklausomybės kovas, savivaldos užuomazgas ir kūrimąsi, kai viską reikėjo išrasti iš naujo. Pristatydamas knygą autorius pažymėjo, jog vertėtų atidžiai pasverti, kuris laikotarpis – tas ar dabartinis – pasižymi didesne demokratija. Į anų laikų tarybas įėjo ir žmonių tiesiogiai išrinkti atstovai, patys žmonės sprendė, ką rinkti seniūnais, kokias algas jiems mokėti.

Štai, pavyzdžiui, knygoje rašoma, kad 1934 m. „Kiemelių krivūlėje rugsėjo 29 d. dalyvavo 58 iš 82 gyventojų, turinčių teisę balsuoti. Seniūnui algos buvo siūloma 25 arba 30 Lt, dauguma nubalsavo už 25 LT“. Taigi – labai ryšku, kas buvo seniūno, kaip valdininko darbdavys. Ar dabar, kai gyvename pagal partinės demokratijos principus, pačios demokratijos daugiau?

„Žvelgiant iš tolimesnės laiko perspektyvos taip pat galima matyti, kad visa vietinė valdžia buvo renkama iš vietoje gyvenančių ir tarnaujančių žmonių, kurie buvo glaudžiai susiję su bendruomene ne tik švenčių metu, bet ir kasdienybėje. Kad vietinei bendruomenei suteiktos ne tik pareigos ir prievolės, bet ir iniciatyvos bei sprendimo teisės. O vietinės bendruomenė, netgi teturėdamos menkus išteklius, bet pačios keldamos iniciatyvas, prisiimdamos jų įvykdymo įsipareigojimus bei rūpesčius, nelaukdamos malonės iš aukščiau – sukūrė naująją realybę, kurią iš laiko perspektyvos galima vertinti kaip greičiausius ir būtiniausius civilizacinius pokyčius, kurie kada nors yra buvę Trakų apskrityje“, - knygos įžangoje rašo O. Lukoševičius, be kita ko, pažymėdamas, jog knyga apie apskrities savivaldą nėra užbaigta – medžiagos tiek daug, jog jos apibendrinimui prireiktų keleto metų.

Tokiu atveju, būtų malonu šia tema sulaukti dar vieno (o gal ir ne vieno) leidinio. Knygos pristatymo metu autorius trumpai apžvelgė kūrinį, pateikė įdomių faktų iš savivaldos istorijos ir ją įtakojusių asmenybių gyvenimo.
PUSVALANDIS SU LEGENDA
VDU profesorių Liudą Mažylį, suradusį Lietuvos Nepriklausomybės akto originalą lietuvių kalba, daugelis vadina šių dienų legenda, lietuviškuoju Šerloku Holmsu, Lietuvos Šventojo Gralio atradėju. Ko gero, kiekvienas iš šių pavadinimų turi dalelę tiesos, tad didžiule dovana Vasario 16-osios proga kaišiadoriečiams tapo dar vienas susitikimas su šiuo mokslininku.

Pilnutėlėje Savivaldybės rūmų didžiojoje salėje charizmatiškasis profesorius papasakojo apie tai, kuo gyvena dabar – parašė antrąją knygą, o kaip kolekcininkas – netikėtai gavo dar kelis Nepriklausomybės akto signatarų autografus, tad dar labiau priartėjo prie savo svajonės – surinkti juos visus. Buvo labai įdomu išgirsti, kaip iš atskirų dalelių konstruojami faktai – profesorius pasidalino žinia, kad pavyko aptikti telefonogramas dėl Gruodžio 11-osios deklaracijos.

Ši deklaracija dėl Lietuvos valstybės atkūrimo prof. L. Mažylio Vokietijos politiniame archyve buvo aptikta su Vasario 16-osios aktu ir be jos nebūtų gimęs Vasario 16-osios aktas. Minėtoje deklaracijoje Lietuvos taryba skelbia atkurianti Lietuvos nepriklausomybę, bet – kartu su amžina Lietuvos valstybės sąjunga su Vokietija. Toks buvo Vokietijos reikalavimas.

Faksogramos leido tiksliai atkurti tų istorinių dienų įvykius, o Fladelfijoje aptikti dokumentai, medikų išduoti dėl nepriklausomybės akto signataro J. Šiaulio sveikatos pažymos tapo neginčijamais įrodymais, kaip vyko akto kūrimas. Nustatyta, kad derybos dėl Gruodžio 11-osios akto vyko Kaune, vėliau Lietuvos delegatai važiavo į Vilnių, po to vėl sugrįžo į Kauną. Šių kelionių svaraus patvirtinimo nebuvo, tik dokumentai, rasti Filadelfijoje, patvirtino, kad kelionės KaunasVilnius tikrai buvo: antroje vieno blanko pusėje rastas Vilniaus geležinkelio stoties spaudas. Įdomu, kad šioje istorijoje figūruoja ir Kaišiadorių pavadinimas.

Gruodžio 9 dieną vykdami iš Vilniaus į Kauną, Lietuvos delegatai patyrė avariją – ties Vieviu nuo bėgių „nušoko“ traukinys, teko laukti kito, kuris atgabeno iki Kaišiadorių. Čia delegatai išlipo ir persėdo į taip vadinamą „atostogininkų“ traukinį, kuriuo vokiečių kareiviai vykdavo namo atostogų.

Kaune atsidūrė tik 9-os dienos vakare. Profesorius atsakė į kaišiadoriečių klausimus ir pasidalijo savo prielaidomis apie dingusį Nepriklausomybės akto mašinraštį, kuris kažkur tyliai laukia savo atradėjo... zDiena su istoriniais ženklais – tokia buvo šiųmetė mūsų Vasario 16-oji. Pilna prasmės. Belieka ieškoti bei rasti ją ir kasdienybėje, kuri taip pat labai greitai taps istorija. Ar jis, šiandieninis mūsų gyvenimas, taps vertas tokių ženklų?

Romualda Suslavičienė