Istorikė ir visuomenininkė Luka Sinevičienė: Istorija yra neatsiejama mano dalis

Nuolatos prie keleto projektų, tarp kelių darboviečių, keliaujanti iš vienos ar kitos Lietuvos vietos į radijo eterį, televizijos ekraną ar į Instagram – tokia iš Šiaulių kilusios istorikės ir visuomenininkės Lukos Sinevičienės kasdienybė. Šiuo metu Luka siekia daktaro laipsnio, tačiau neapleidžia senų veiklų ir nesibodi imtis naujų: toliau lanko mokyklas bei veda pamokas, prisideda prie pilietinių projektų, šiais metais pradėjo vesti radijo laidą „Vardan tos“. Ir tai tik dalelė visų jos darbų! Pokalbyje su Luka Sinevičiene – apie jai itin brangią istoriją, pilietiškumą ir... gimtuosius Šiaulius.

Luka, esi aktyvi visuomenininkė, istorikė, ne vienam atpažįstama iš įvairiausių medijų – televizoriaus, radijo, socialinių tinklų. Pagrindinės Tavo temos – pilietiškumas ir istorija. Ar laikytum save šiokia tokia šių dalykų influensere?

Influenseris ar nuomonės formuotojas, kaip jau bepavadinsi, tai tik tam tikros etiketės, kurias reikia pripildyti kokybišku turiniu. Jei mane kas taip pavadina, tikrai nesiginu, tačiau man daug svarbiau, kokią žinutę aš siunčiu būdama aktyvi socialiniuose tinkluose. Visų pirma, man norisi pasiekti jaunus žmones, kurie daugiausia laiko praleidžia būtent kibernetinėje erdvėje, todėl per čia su jais bendrauti paprasčiausia. Antra, man svarbu, kad jauni žmonės labiau pasitikėtų savimi, nebijotų bandyti, ieškoti ir galiausiai atrasti savo kelią. Tai padaryti ar to pasiekti galima per pilietiškumą, nes jis stiprina, suteikia pasitikėjimo ir padeda susiorientuoti. Nemažiau svarbu užkrėsti jaunus žmones meile Lietuvai ir jos istorijai, juk kuo labiau domimės savo istorija, tuo labiau didžiuojamės būdami savo šalies piliečiais. Jei man pavyksta pasiekti šiuos tikslus, o manau, kad visai pavyksta, vadinasi džiaugiuosi galėdama būti pilietiškumo ar istorijos influensere.

Kodėl Tau svarbu garsiai ir plačiai kalbėti šiomis temomis?

Galiu kalbėti tik vadovaudamasi savo patirtimi, iš širdies. Kažkada man, pasimetusiai šešiolikmetei, aktyvus įsitraukimas į mokyklos ir Šiaulių miesto bendruomenės veiklas, atradus savanorystę, ieškojimas savęs įvairiuose būreliuose padėjo suprasti, ką aš noriu veikti, koks mano tikslas ir misija šiame gyvenime. Aš supratau, kad jei noriu pamatyti pokyčius savo šalyje, turiu pati būti pokytis, rodyti pavyzdį, skatinti visuomenės aktyvumą. Taip atradau pilietiškumą. Tada supratau, kad noriu studijuoti istoriją, dar labiau įsigilinti ir atrasti savo šalies praeitį. Atrodo, jog mano meilė Lietuvai su kiekviena studijų diena VU Istorijos fakultete tik augo. Šiandien man svarbu ir gera dalintis savo patirtimi, įkvėpti, paskatinti, motyvuoti, o kartais net ir padėti jauniems žmonėms. Jaučiu, kad tai mano misija ir pašaukimas.

Ar manai, kad istorijai, pilietiškumui reikėtų daugiau tokių influenserių? Kokias ryškias ir įdomias asmenybes įvardintum? 

Tai nėra lengva misija ar darbas, atrodo tiek aktyvių žmonių, kurie neabejingi visuomeniškumui ar yra socialiai atsakingi, tačiau daugybę metų neturėjome tokio vieno ar kelių, kurie būtų orientuoti tik į pilietiškumo temą. Džiaugiuosi, kad man pavyko šiek tiek uzurpuoti šią sritį. O aktyvių istoriją bei istoriko profesiją populiarinančių žmonių tikrai nemažai, pradedant nuo grandų prof. A. Bumblausko, VU rektoriaus prof. Rimvydo Petrausko, doc. dr. Aurimo Švedo, dr. Norberto Černiausko ir kitų. Man labai smagu, kad istorikai tampa matomi, svarbūs ir autoritetingi, tačiau stereotipų apie juos vis dar nemažai. Gal todėl man sekasi atsidurti televizijoje, žurnaluose ar kokiuose projektuose, nes aš apie istoriją kalbu paprastai ir aiškiai, tai visuomenei patinka.

Kai kalbame apie istorikus ir viešąją erdvę, opiu klausimu tampa naratyvas, po kuriuo būtų galima priglausti ir kolektyvinės atminties, istorijos supolitinimo problemas. Ar turime ir reikėtų turėti bendrą naratyvą, pasakojimus? Kaip Tau pačiai sekasi pasakoti Lietuvos istoriją?

Istorija yra neatsiejama mūsų tapatybės, identiteto dalis, tam tikras bendras suvokimas apie tai, kas mes esame, iš kur kilome ir kokie esminiai mūsų istorijos momentai turi būti. Tačiau jokių būdu negalima istorijos politizuoti, sukurti bendrą naratyvą ir nepalikti vietos diskusijoms ar naujiems tyrimams, o gal net naujiems istoriniams faktams. Kiekvienas turi skirtingą santykį su praeitimi, o tas santykis kuriamas remiantis šeimos istorija, girdėtais pasakojimais, skaitytomis knygomis, gal autoritetų nuomone. Todėl vienareikšmiškų atsakymų ar istorinės tiesos ir negali būti, ypač kalbant apie skaudžią ir nevienalytę XX a. istoriją, kur susipina faktai, emocijos, išgyvenimai, kritinėse ir ribinėse situacijose atsidūrusių žmonių poelgiai, skirtingos kultūros ir kiti nemažiau svarbūs elementai. Ypač jauni istorikai turi nebijoti imtis sudėtingų temų, kelti sudėtingus klausimus ir kviesti diskusijai.

Aš pati pasirinkau Atgimimo ir transformacijos laikotarpį, kuris dar labai šviežias ir neatribotas nuo emocijų, tačiau jau pats laikas į šį istorinį momentą pažiūrėti per tam tikrą nuotolį, įvertinti, diskutuoti, pamatyti tai, ko nematėme anksčiau, o gal tai padės atsakyti į klausimus, kodėl mes tam tikrais klausimais kaip visuomenė, esame tokie poliarizuoti. Taip aš ir kalbu apie istoriją, kažko nenutylėdama, nevengdama, bet atvirai ir kartais nepatogiai. Nes istorija, ypač Lietuvos, nebuvo vien sėkmių istorija.

Esi jau ne vieną kartą dalyvavusi Nacionalinės ekspedicijos kelionėse po įvairias nebūtinai Lietuvos erdves – kokia yra konteksto svarba, kai kalbame apie Lietuvos istoriją?

Visada, bet kokiais klausimais kontekstas yra labai svarbus. Lietuviai tikrai esame linkę į etnocentrizmą. Kartais susidaro įspūdis iš viešosios erdvės, kad mes tik patys sau svarbūs, o po mūsų nors ir tvanas (šypsosi). Tačiau norint suprasti savo istoriją, visų pirma reikia atkreipti dėmesį į laikotarpį, kas vyko aplinkinėse šalyse, kokios vyravo tendencijos, ką apie mus pasakoja Europa ar visas likęs pasaulis.

Kalbant konkrečiai apie ekspediciją, tai mums norėjosi papasakoti ir parodyti LDK istorijos įvairiapusiškumą ir margumą, juk ne viskas sukosi apie Lietuvą ir lietuvius. Svarbu, kokią įtaką mums darė ir mes darėme kitoms tautoms, kaip keitėsi kultūra, kaip keitėsi geopolitika, geografija, tradicijos ir papročiai.

Praeitais metais pradėjai vesti radijo laidą „Vardan tos“ per LRT radiją, kurioje domiesi įvairiomis pilietiškumo formomis. Ir pati esi ne kartą užsiminusi, kad kiekvienas gali būti pilietišku atsakingai vykdydamas savo pareigas, besirūpindamas savo aplinka, būdamas bendruomenišku. Kokie Tavo ryškiausi atradimai iš šios laidos?

Radijas – užburiantis dalykas, tad visų pirma, man labai patinka būti radijo laidos vedėja. Idėja apie radijo laidą, skirtą pilietiškumui, sklandė mano mintyse jau kurį laiką, bet vis ruošiausi ir laukiau tinkamo momento, kuris atėjo pernai vasaros pabaigoje. Turbūt ryškiausi atradimai keli: vienas jų, kad pilietiškumo tema yra neišsenkanti, yra tiek daug kampų ir pusių, iš kurių galima kalbėti ir taip šviesti visuomenę. Na, ir kitas atradimas yra žmonės, mano pašnekovai, kuriuos pavyko pakalbinti. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje turime tiek aktyvių, iniciatyvių, idėjų kupinų žmonių, kurie dirba Vardan tos.

Kokios, Tavo nuomone, yra pilietiškumo atramos? Apie ką reikėtų kalbėti per pilietiškumo pamokas mokykloje?

Pilietiškumas yra kiekvieno iš mūsų asmeninis ryšys su valstybe. Tas ryšis yra labai skirtingas, nes priklauso nuo mūsų šeimos vertybių, socialinės aplinkos, draugų ir, žinoma, mokyklos. Dar svarbiau, kad tas ryšys yra išreiškiamas per veiksmą, o ne tik žodžius ir skambius pasisakymus, ką galiu dėl tėvynės nuveikti. O tie veiksmai arba pilietiniai įgūdžiai yra ir gali būti patys įvairiausi: nuo kasdienių pareigų atlikimo, tokių kaip eiti į mokyklą, darbą, mokėti mokesčius, balsuoti rinkimuose ar atlikti pradinę privalomą karinę tarnybą, jei eisi pašaukiamas. Ir tęsiasi iki aplinkos tvarkymo, įsitraukimo į organizacijų veiklą, savanorystės, valstybinių švenčių šventimo, simbolių gerbimo, domėjimosi, kas vyksta šalyje, domėjimosi istorija ir dar daug įvairiausių dalykų. Man atrodo, kad mokykloje turi būti ne tik kalbama, bet visų pirma, mokoma to veiksmo. Per diskusijas, simuliacijas, projektines veiklas, o gal per pabandymą išspręsti bendruomenės problemas. Svarbiausia, kad kuo mažiau būtų oficialaus ir į vadovėlio rėmus įsprausto mokslo, juk pilietiškumo neišmoksime, jį reikia pajausti, išbandyti.

Kaip nenuvalkioti patriotiškumo ir pilietiškumo?

Kaip ir sakiau – mažiau rėkimo, marškinėlių plėšymo ir skambių lozungų, o daugiau konkrečių veiksmų, darbų, iniciatyvų ar akcijų. Toks aktyvus pilietiškumas nenusivalkios, o kurs vertę bei pokytį.

Dar mokyklos laikais įsitraukei į savanorystę, organizavai renginius ir akcijas, tą sėkmingai veiki ir dabar. Tarp šiandieninių įvairių Tavo darbų – ir pareigos Lietuvos kariuomenėje bei Krašto apsaugos ministerijoje. Ar susižavėjimas valstybės gynyba taip pat atsirado dar mokyklos suole?

Sakyčiau, kiek vėliau. Mokykloje apie saugumo struktūras tikrai negalvojau. Tačiau kuo ilgiau sukausi toje visuomeniškumo erdvėje, tuo labiau suvokiau, kad visuomenės atsparumas grėsmėms, pasirengimas galimam karui priklauso nuo mūsų pačių. Šis suvokimas, kad mes turime pasirūpinti savo saugumu, ir atvedė į kariuomenę. Žinoma, nesirinkau karininkės kelio, esu civilė valstybės tarnautoja, tačiau daug laiko praleidžiu bendraudama tiek su visuomene, tiek su kariais, vadinu save savotiška tarpininke. Nemažai kalbu dezinformacijos, propagandos temomis, kaip tapti atsparesniu, kaip kritiškai vertinti informaciją ar atskirti teisingus šaltinius nuo melagienų. Taip pat man aktuali ir svarbi pilietinio pasipriešinimo tema, kurios pavyzdžių turime ir savo istorijoje.

O kaip apskritai pasukai į istorijos studijas Vilniaus universitete? Ar abitūros laikotarpiu nebuvo kokių kitų minčių?

Nuo vaikystės mėgau ir domėjausi istorija: skaičiau istorines knygas, žiūrėjau daug istorinių filmų, žavėjausi istorinėmis asmenybėmis, mėgau lankytis muziejuose, keliauti ir atrasti įdomias vietas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje su šeima. Galima sakyti, kad augau ir užaugau lydima istorijos. Todėl kai artėjo pasirinkimo laikas 12-oje klasėje, ilgai nesvarsčiau, žinojau, kad noriu studijuoti istoriją Vilniaus universitete. Net neturėjau antro pasirinkimo. Ir savo pasirinkimu nei karto nesudvejojau ir nesigailėjau.

Esi iš Šiaulių, bet jau nemažą laiką gyveni Vilniuje. Kaip pasikeitė Tavo vaikystės, jaunystės Šiauliai, kokius juos matai šiandien?

Visada gera grįžti namo, žinau, kad visada esu čia laukiama. Todėl ypač džiaugiuosi, kai mane kviečiasi įvairios Šiaulių mokyklos, biblioteka, jaunimo organizacijos, universitetas ar net verslo įmonės, kad atvažiuočiau ir paskaityčiau paskaitą ar pravesčiau kokią diskusiją. Miestas tikrai pasikeitė, tapo gyvesnis, daugiau erdvių susitikti, daugiau sutvarkytų gatvių ar pastatų. Šiauliai man atrodė ir vis dar atrodo perspektyvus miestas, juk čia ne tik daugybė istorijos, dar neišnaudoto potencialo pasakoti tas istorijas, pasakoti bei pakviesti turistus keliauti į Šiaulius, bet ir daug galimybių kurti savo verslą, mokytis ar tiesiog džiaugtis gyvenimu.

Kokie istoriniai Šiaulių momentai, vietos, žmonės Tau pačiai yra įdomiausi?

Man labai įdomi Šiaulių tarpukario istorija. Mažai kas žino, kad Šiauliuose daug modernizmo architektūros, kuria taip didžiuojasi Kaunas. Taip pat Šiauliuose daug įdomios su pramone ir verslu susijusios istorijos. O kur visas žydiškas paveldas... Tikrai atrodo, kad lietuviai nėra atradę Šiaulių, nors ką kalbėti apie visus lietuvius, turbūt ir patys šiauliečiai būtų nustebę, sužinoję savo miesto istoriją.

Pabaigai – kaip manai, ką Tau davė istorijos studijos?

Galių drąsiai pasakyti, kad istorijos studijos pakeitė mano gyvenimą, atrodo, pasikeičiau ir aš pati kaip asmenybė. Pradėjau kitaip mąstyti, kitaip skaityti, rašyti ir komunikuoti. Istorijos studijos suteikė pasitikėjimo savimi ir leido suprasti, ką noriu veikti gyvenime. O meilės Lietuvai lygį pakėlė į nesuvokiamas aukštumas. Studijuodama visiškai negalvojau apie darbo galimybes, atlyginimą ar karjerą, nes vadovavausi taisykle, kad svarbiausia studijuoti tai, kas nuoširdžiai patinka ir pasiimti viską, kas tik įmanoma, iš universiteto ir pačios bendruomenės. Jei nuoširdžiai pamilsti savo dalyką, gali tapti savo srities profesionalu ir tada nereikės sukti galvos dėl darbo, atsiras darbo galimybių. Man taip ir atsitiko. Labai svarbu nusiteikimas ir požiūris. Galiu pasakyti, kad visi mano darbai, projektai, iniciatyvos yra susiję su istorija. Istorija yra neatsiejama mano dalis.

Ačiū už pokalbį!

Kalbino Rūta Leiputė