Istorijų pasakojimas – ypatingas būdas ugdyti vaikus

„Patirtis – tai amžina gyvenimo mokykla“, – taip teigia vienas ryškiausių Apšvietos epochos asmenybių – Johanas Volfgangas Gėtė. Nuo pat vaikystės mes kaupiame savo patirtį ir atsiminimus. Pasakodami savo patirtį kuriame pasakojimą (naratyvą).

Svarbus naratyvo komponentas – komunikacija. Bendraudami ir komunikuodami žmonės perduoda svarbiausią informaciją, savo patyrimus. Kokia naratyvinės strategijos esmė? Kodėl svarbus istorijų pasakojimas?

Naratyvinė ikimokyklinio ugdymo strategiją: vaiko gyvenimo istorijų pasakojimą tyrė Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) ikimokyklinės edukologijos magistro studijų programos studentė Monika Stuglytė.

Merginą studijuoti ikimokyklinę studijas skatino noras ugdyti vaikus ir kartu su jais džiaugtis gyvenimu. „Norėjosi prisidėti prie kitokios valstybės kūrimo, kitokio: laisvo, kūrybingo, entuziastingo visuomenės piliečio-asmens. Niekuomet negalvojau, kad ikimokyklinio ugdymo pedagogo specialybė yra neperspektyvi, lengva, ar, kad gali dirbti bet kas. Ne. Aš labai atsakingai žiūrėjau į vaikų ugdymą jau nuo mokyklos laikų ir tas požiūris, kad vaikai yra tokie patys, kaip suaugusieji, tik jiems reikia padėti atsiskleisti paskatino mane būti pedagoge. Nejučia atsirado tas noras kažką duoti kitam, kažką įdomaus parodyti, kartu eksperimentuoti, atrasti, tiesiog tobulėti pačiam, ugdyti vaikus ir kartu su jais džiaugtis gyvenimu“, – pasakoja Monika.

Jaunąją tyrėją nustebino vaikų turimų patirčių gausa ir vaikų noras dalintis savo patirtimi. „Tikrai negalvojau, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai turi tiek įvairiausių patirčių: pradedant kritimu nuo dviračio, nuoskaudomis dėl draugės užgaulaus elgesio, ir baigiant pasakojimais, kuriose atsiskleidė kelionės įspūdžiai, nuostatos apie visuomenės normas, skaudūs tėvų tarpusavio santykiai ir kt. Jie taip noriai pasakojo savo gyvenimo įvykius: kur važiavo, kaip elgėsi, kaip jautėsi, kas dar su jais dalyvavo, kad net neprireikė daug papildomų klausimų“, – teigia LEU absolventė.

Naratyvinės ugdymo strategijos esmė – naujas savo patirties suvokimas. „Vaikas pasakodamas nutikusius įvykius nuolat atranda vis naujas reikšmes, iš kitų perspektyvų pamato nupasakotas situacijas. Vaikas bendraudamas su kitais žmonėmis, kitais ugdymo dalyviais bei dalindamasis savo istorijomis gilina savo supratimą apie juos bei supantį pasaulį, patirties-pasekmės ryšius bei kitus pasakojimo kontekstus. Per istorijas mokosi apie kitus žmones, kitas pasaulio vietas ir laiką. Gyvenimo istorijos sukuria pirminį sampratos apie save ir pasaulį modelį, padėdamos susivokti kas esame ir kokią vietą užimame pasaulyje“, – teigia Monika.

Istorijų pasakojimas nėra įprastas būdas ugdyti vaikus. „Tai reikšminga ugdymo priemonė, kurią pasitelkęs pedagogas gali sustiprinti tarpusavio ryšius, praturtinti prasmės suvokimą bei suvokimą apie save – kas mes esame, kuo norime būti ir kaip elgiamės gyvenime. Taip pat Tai skatina vaiką pasakoti plačiau ir perimti taisyklingo pasakojimo kūrimo ypatybes, suteikia galimybę vaikui suprasti savo metakognityvinius įgūdžius, gebėjimus ir save įsivertinti“, – kalba jaunoji tyrėja.

Mergina šiuo metu dirba auklėtoja ikimokyklinėje ir priešmokyklinėje įstaigoje su pačiais mažiausiais (1-3 metų) vaikais. „Mano parašytas magistro darbas kur kas labiau praplėtė mano kaip žmogaus ir kaip pedagogo suvokimą apie pasakojimą, jo panaudojimą ir galimas priemones. Neslėpsiu, taip pat ir svarbą. Nors vaikai dar maži, tačiau stengiuosi skatinti pasakojimą ieškodama asociacijų su jų gyvenime įvykusiais įvykiais. Tai nėra rišlūs pasakojimai, bet vis tiek tai yra jų pasakojimo lygį atitinkantis pasakojimas“, – pasakoja Monika.

Milena Puchova
Tarptautinių ryšių ir ryšių su visuomene skyriaus vedėjo pavaduotoja
Lietuvos edukologijos universitetas