Istorijos iššūkis priimtas ir įgyvendintas

Šių metų pradžioje „Širvio“ savanoriai priėmė iššūkį įgyvendinti projektą „Širvintų–Giedraičių–Musninkų mūšis. Savanorių gijos dabarty“. Projektu buvo siekiama aktualizuoti Lietuvos istorinę atmintį šių dienų politiniame ir informacinės aplinkos kontekste; parengti interviu su Giedraičių–Širvintų–Musninkų kautynių savanorių artimaisiais; parengti straipsnius apie Giedraičių–Širvintų–Musninkų kautynių savanorius, jų pagerbimo akimirkas. Taip pat siekėme paviešinti fotografijas, vaizdo įrašus ir straipsnius interneto svetainėje www.sirvis.lt.

Dera pripažinti, kad nebuvo lengva atrasti 1920–1921 m. savanorių giminaičių. Regis, užčiuopiau vieno savanorio gimines ir tikėjausi, kad pavyks surinkti autentiškų faktų iš artimųjų lūpų, o paaiškėjo, kad tik panaši pavardė. Kiti išvykę į Ameriką, treti nelabai atsimena savo prosenelius, nes tėvai ir seneliai neperdavė savo giminaičių gyvenimo istorijos iš lūpų į lūpas arba net nemanė užrašyti istorinių faktų. Labai džiaugiuosi, tais, kuriuos pavyko pakalbinti ir atrasti jų sąsajas su prieš šimtą metų vykusių mūšių liudytojais.

Vis dėlto projektą pavyko įgyvendinti. Žinoma, nerimą kėlė įsisiautęs koronavirusas, nes Širvintų rajone vasarą turėjo vykti ne vienas žygis Laisvės kovotojų takais, buvo suplanuotas inscenizuotas lenkų ir lietuvių mūšis. Taip pat labai laukiau to meto savanorių ir kryžiaus kavalierių tinkamo pagerbimo. Musninkų bendruomenės nariai taip pat buvo numatę ne vieną renginį šimtmečio proga. Deja. Viruso pasiutpolkė sujaukė didžiąją dalį planų. Visgi norisi pasigirti veiklių širvintiškių nuveiktais darbais, suorganizuotais žygiais.

Širvintų miesto bendruomenės iniciatyva pagerbti savanoriai

Širvintų miesto bendruomenės veiklūs nariai nepamiršo Širvintoms svarbaus istorinio fakto ir lapkričio mėnesį, artėjant garsaus ir Lietuvai svarbaus Širvintų-Giedraičių mūšio 100-mečiui, sutvarkė atmintinas šių kautynių vietas. „Šiomis dienomis (laikydamiesi saugumo reikalavimų, ribojamo žmonių skaičiaus) vėl nušienavome ir sugrėbėme žolę aplink penkis koplytstulpius netoli Gavėnių, Motiejūnų, Juodelių, Zibalų ir Dūdiškių kaimų, nuvalėme pačius koplytstulpius, – rašoma bendruomenės feisbuko paskyroje. – Jau kelinti metai tvarkome atmintinas šių kautynių vietas. Darbo nemažai, o tamsesni vakarai prasideda vis anksčiau, tad kitai dienai dar liko sutvarkyti savanorių kapus Širvintų miesto kapinėse.“

Bendruomenės nariai taip pat pasirūpino laikinomis lentomis įamžinti Širvintų valsčiaus savanorių ir Vyties Kryžiaus kavalierių atminimą.

„Minint reikšmingą Širvintų–Giedraičių–Musninkų mūšio 100-mečio sukaktį, šalia Giedraičių miestelio, Lietuvos kariuomenės iniciatyva, iškilo naujas Nepriklausomybės kovų atminimo simbolis. Mūšio vietoje ant kalvos atidengta skulptūra – stilizuotas pabūklas, skirtas Giedraičių mūšio šimtmečiui paminėti. Taip Molėtų kraštas pagerbė Lietuvai svarbaus 1920 m. mūšio pergalę, – rašoma bendruomenės feisbuko paskyroje. – Iš Širvintų rajono vadovybės nei jokios iniciatyvos, nei jokių konkrečių darbų atminimo įamžinimui nesulaukiame. O mūsų pastangos ir iniciatyva mūsų lėšomis pastatyti atminimo lentas Širvintų valsčiaus savanoriams ir Vyties Kryžiaus kavalieriams sulaukė tik trumpo atsakymo – „projekto sprendiniams nepritarta“. Bet tai tikrai nesutrukdys mums ir toliau rūpintis ir prižiūrėti atmintinas vietas. Po koplytstulpių, žyminčių svarbias mūšiui vietas ir vietos aplink juos sutvarkymo ėmėmės savanorių kapų tvarkymo. Tiesa, šiais metais čia jau buvo kažkas padirbėjęs, tad mums beliko tik sugrėbti lapus ir nušluoti takus.“

Iš tiesų veiklūs nariai sugrėbė lapus, aptvarkė aplinką, kapuose pastatė laikinąsias atminimo lentas savanoriams įamžinti. Žinoma, bendruomenės nariai nepraranda vilties, kad Širvintų rajono vadovybė atras lėšų ir laiko 1920 m. Laisvės kovų savanoriams pagerbti tinkamą vietą ir tinkamą būdą.

„Džiaugiamės, kad rėmėjų dėka nors ir laikinomis lentomis įamžintas Širvintų valsčiaus savanorių ir Vyties Kryžiaus kavalierių atminimas. Vis dar turim vilties, kad Širvintų rajono savivaldybės vadovės pagaliau supras mūšio svarbą, pakeis savo sprendimą ir leis savanorių atminimą įamžinti tinkamai,“ – rašome feisbuko paskyroje.

1920 m. lapkričio 17–21 d. mūšis įamžintas žygiais

Mindaugas Korsakas, Širvintose dar žinomas kaip „Vikingų kaimo“ vienas iš savininkų, pats priklauso Šaulių organizacijai ir vadovauja Jauniesiems šauliams tiek Širvintų „Atžalyno“ progimnazijoje, tiek L. Stuokos-Gimnazijoje. Jo iniciatyva, laikantis saugumo priemonių, buvo suorganizuoti du žygiai lapkričio 19 ir 21 dienomis. Lapkričio 19 d. dalyvavo suaugę, o 21 d. –Jaunieji šauliai. Pasak M. Korsako, jam labai rūpėjo iš naujo apsvarstyti T. Balno pasiūlytą puolimo strategiją, atkartoti savanorių kelią, išgyventi ir pajusti to meto dvasią, nuotaikas, išgyventi jausmus, kuriuos galbūt juto ir Laisvės kovotojai.

Žygis T. Balno strateginiu keliu

Lapkričio 19 d. 1 val. nakties penki entuziastai savo žygį pradėjo nuo Barčių kaimo, kaip ir to meto lietuviai savanoriai su bataliono vadu Teodoru Balnu.

Lapkričio 18 d. vakare Viesų kaime įvyko 7-ojo pulko karininkų pasitarimas (pirmininkavo pulko vado padėjėjas Kerbelis). Jame buvo pritarta trečiojo bataliono vado Teodoro Balno planui (T. Balnas vadu tapo tik prieš kelias savaites vietoje sužeisto pirmtako, bet jau su savo kariais buvo pasižymėjęs kovose prie Giedraičių spalio mėnesio pabaigos susirėmimuose). Gavęs divizijos vado E. Adamkevičiaus pritarimą, T. Balnas grįžo į savo bataliono dislokacijos vietą Barčių kaime (į rytus nuo Viesų) ir ėmė vykdyti savo planą, aptartą su bataliono karininkais Žvirblių kaimelyje ir patvirtintą dar prieš minėtą pasitarimą: atrinko du šimtus pajėgiausių vyrų ir su jais naktį iš lapkričio 18-osios į 19-ąją mišku ir miškingomis vietomis apėjo Širvintas (iš šiaurės ir rytų) iki Motiejūnų kaimo ir dvaro.*

„Tiek Širvintų miškas, tiek Šešuolių giria nėra pasikeitusi. Gal kiek sausesnė, nei buvo prieš šimtą metų,“ – prisiminimais dalinosi M. Korsakas. Pasak jo, savanoriai lietuviai su T. Balnu mišku klampojo beveik visą naktį. Jiems kelią pastodavo pelkėtos vietos. Pats žygio iniciatorius prisimena, kad bekeliaujant buvo labai tamsi naktis. Jei ne kompasas, tikriausiai būtų klaidžioję taip pat ilgai kaip ir savanoriai. Žinoma, oro sąlygos visiškai kitokios, buvo +8 šilumos. „Tuo metu, kai kelią mišku skynėsi lietuviai savanoriai, manau, turėjo būti daug šalčiau, juk lapkričio mėnesio pabaiga. Įsivaizduoju, kaip jiems buvo sunku,“ – savo mintimis dalinosi šaulys Mindaugas.

„Naktinis žygis tankiais miškais, su kelią pastojančiais medžių krituoliais, slidžiais nuo nulyto lietaus kemsynais, pelkėmis, laukais, įveikiant griovas, upelius,“ – feisbuko paskyroje savo įspūdžiais dalinosi žygio dalyvė Alytė Skeberienė.

Išėję iš Širvintų miško, prieš lemiamą smūgį žygio dalyviai trumpai sustojo prie Gavėnių kaimo. Čia pro pamiškėje gulinčius lietuvių kareivius prajojo keturi lenkų raiteliai. T. Balnas įsakė jų nekliudyti. Paskui lietuviai praėjo pro Gavėnių kaimo kapines. Tuomet buvo duotas įsakymas išsiskleisti. Kovai pasiruošusiems kariams maskuotis padėjo ir miškelis, kuriuo jie priartėjo prie pat lenkų kareivių, nakvojusių Motiejūnuose.

Tokio pat maršruto laikėsi ir penki žygeiviai. Perėję mišką daug greičiau nei prieš šimtą metų savanoriai, leido sau pailsėti, atsikvėpti ir toliau keliavo savanorių keliu: palei Gavėnių kaime esantį ženklą kautynėms atminti iki pat Motiejūnų kaimo, esančio už dabartinės Motiejūnų kaimo gyvenvietės. Šalia ženklo kautynėms pažymėti penki entuziastai prisiminė mūšio akimirkas, puolimo strategiją. Kaip sako pats M. Korsakas, tik stebuklo ir atsitiktinumo dėka lietuviams pavyko įveikti lenkus. „Visa laimė, kad lietuviai miške užtruko ilgėliau, nes lenkus užklupo 8 ryto bepusryčiaujančius. Be to, lietuviams pavyko įveikti lenkų štabą, kuris buvo įsikūręs senosios mokyklos patalpose. Dabar ten belikę tik pamatai, apaugę krūmais. Jei lietuviai būtų greičiau įveikę mišką, manau, kalbėtume ne apie stebuklą, o apie tragiškas netektis,“ – savo pasvarstymais dalinosi M. Korsakas.

Netikėtai Motiejūnuose (į rytus nuo Širvintų) užkluptas lenkų pulkas buvo visiškai sumuštas. Žuvo ir pulko vadas. Du šimtai lenkų karių paimta į nelaisvę. Į lietuvių rankas pateko dvi patrankos, devyni minosvaidžiai, 20 kulkosvaidžių, daug gurguolės vežimų. Lenkai pabėgo ir iš Širvintų. Užėmęs Širvintas, T. Balnas su kariais miestelyje susitiko su savo pulko daliniais, puolusiais iš šiaurės vakarų. Ir nors priešas, sutelkęs jėgas, dar sykį buvo užėmęs Širvintas, bet po pralaimėjimo prie Motiejūnų sekė keli lietuvių smūgiai visiškai palaužė svetimoje žemėje kovojusius želigovskininkus.

Žygeiviai uždegė žvakutes ir pastatė prie koplytstulpių. Savo 25 km kelionę, trukusią beveik 12 valandų, istorijos puoselėtojai baigė Širvintose, prie paminklo „Motina“, savanorių kapų.

„25 km (be išankstinio fizinio pasiruošimo) įveikti neatsiliekant nuo kitų komandos narių (vyrų), neaimanuojant, neprašant pagalbos, nestabdant tempo, griūvant ir vėl keliantis. Žinoma, kad įveikti visą trasą padėjo tai, kad jaučiausi saugi tarp tų stiprių ir ištvermingų vyrų, gerai mokančių net ir naktį orientuotis vietovėje, įvaldžiusių žemėlapius ir kompasus, ne vieną žygį jau įveikusių. Jie suteikė galimybę man pabandyti ir už tai esu Jiems be galo dėkinga. Sugrįžau purvina, bet tokia laiminga!

Šį žygį skiriu 100-osioms Širvintų–Giedraičių kautynėms atminti. Jo metu pabandyta atkartoti tų laikų karių maršrutą, kuris baigėsi pergale. Man šis žygis taip pat baigėsi pergale – aš pabandžiau ir man pavyko!

Mes nežinom savo galimybių ribų tol, kol nepabandom. Taigi, pabandykime!“ – kupina dėkingumo, nuovargio ir pasididžiavimo savimi savo feisbuko paskyroje dalinosi Alinutė Skeberienė.

Lapkričio 21 d. žygis

Pasak šaulio M. Korsako, lapkričio 19 d. įgyvendintas T. Balno strateginis planas atnešė ne tik širvintiškiams pergalę, bet ir turėjo teigiamos įtakos visai Lietuvai. O lapkričio 21 d. įvykusio mūšio metu, lietuviams susigrąžinus Širvintas, buvo išspręstas visos Lietuvos išlikimo klausimas.

Šiam mūšiui atminti, M. Korsakas su Jaunaisiais šauliais suorganizavo kelių valandų žygį 1920 m. lapkričio 21 d. kovojusių savanorių maršrutu.

Penki žygeiviai ne tik pakartojo istorijos pamoką, bet ir mokėsi įsirengti stovyklavietę, sukurti laužą.

***

Patyriminės pamokos, realiai išgyventi istoriniai maršrutai leidžia mums pajusti ne tik prieš šimtą metų išgyventus jausmus, įgyvendintas strategijas, bet taip atrasti savo tautiškumą ir identitetą.

Viso projekto išgyventus jausmus, patirtis norisi apibendrinti Stefano Cveigo mintimis: „Istorinis veiksmas būna baigtas ne tada, kai būna atliktas, o tik tada, kai tampa palikuonių nuosavybe.“

* Parengta pagal knygą „Lietuvos valsčiai. Širvintos“

Širvintų miesto bendruomenės, Alytės Skeberienės, Valdos Patinskienės nuotraukos.