Istorijos detektyvas: ar penkiolika respublikų išsklaidė dūmai

Didžiausias stebukladaris yra laikas: jis gali keisti žmonių kartas, iš galvų, tarsi iš kompiuterių, ištrinti prisiminimus arba atmintis pakoreguoti. Šį kartą, kai Elektrėnuose griaunami aukščiausieji pastatai ir elektrinės blokai, tarp energetikų užvirė diskusijos: kas iš tikrųjų vaizduojama galimai aukščiausiame likusiame statinyje, restauracijos besišaukiančioje 31 m aukščio dekoratyvinėje skulptūroje „Himnas darbui“. Ar tik tos plokštės, kurios dabar vadinamos dūmais, nebus vaizdavusios penkiolikos TSRS valstybių, kurios Lietuvą paskelbus nepri­klausoma valstybe ir iširus sąjungai, išblaškytos buvo kaip dūmai.

Menas – liaudžiai

Apie skulptūros pastatymo istoriją laikraštyje „Elektrėnų kronika“ rašėme prieš 15 metų. Skulptūros statybos peripetijas tada dar komentavo architektas Juozas Kęstutis Patamsis (1939–2007 m.) ir elektrinės direktorius Pranas Noreika. Tada jie ir papasakojo, kad 1975 metais pastatyto kūrinio pagrindinė mintis: trys fazės ir sinusoidės simbolizuoja tekančią kintamos įtampos srovę, tris kaminus ir dūmus virš jų, o apatinėje dalyje – vargonus, kurie, pučiant vėjui, skleidžia muzikos garsą. Tai – skulptūra, simbolizuojanti elektros gamybą. Bet, kaip sako tarybos narys, ilgametis elektrinės darbuotojas Viktoras Valiušis, sovietmečiu nė vienas paminklas nebuvo statomas be ideologinio pagrindo. Juk Komunizmo idėjos utopistas, didysis vadas Vladimiras Iljičius Leninas savo šūkyje skelbė, kad menas priklauso liaudžiai. Tuo gūdžiuoju sovietmečiu niekas nesidomėjo, ką skulptūra vaizduoja, o pati idėja, pasak V. Valiušio, gudriai paslėpta po abstrakčia forma. Žinoma, kiekvienas gyvenęs sovietmečiu gerai supranta, kad paminklo dūmams, juolab tada iš kaminų išmetamai sierai, niekas nestatė, todėl sunkios konstrukcijos, sumontuotos ant „iešmų“, galėjo turėti kažkokią kitą reikšmę. Tą reikšmę, praėjus 44 metams po skulptūros pastatymo, ko gero, teisingai iššifravo elektrėniškis tremtinys, ilgametis elektrinės darbuotojas Romualdas Saidys.

Paslapties išaiškinimas

R. Saidys sako, kad paminklas atidengtas 1975 metų pavasarį, minint 30 metų pergalę prieš fašistinę Vokietiją. Paminklo atidengime dalyvavę paminklo gamintojai ir oficialūs asmenys. Žmonių buvę nedaug. Direktorius padėkojęs projekto autoriui, paminklo gamintojams, statytojams, bet premijomis nieko neapdovanojęs. Kas buvo kalbama skulptūros atidengimo šventėje, niekas nebeprisimena, bet tai, kad skulptūros viršuje būtų pavaizduoti dūmai, nei tada, nei dabar, žmonių neįtikintų. R. Saidys suskaičiavo, kad tuos dūmus kaip tik sudaro 15 plokščių, t.y. tiek plokščių, kiek į Tarybų socialistinių respublikų sąjungą buvo sujungta valstybių. Smalsus žmogus, tremtinys R. Saidys, net nepatingėjo apskaičiuoti kiekvienos plokštės plotą ir jas palyginti su respublikų plotais. Pasak skulptūros tyrinėtojo, kiekvienos respublikos plotai proporcingai atitinka plokščių plotus: ant aukščiausio stiebo sumontuota 15 plokščių, iš kurių didžiausia – pailga figūra – Rusija, sumontuota iš Vakarų į Rytus. Virš jos – 3 Pabaltijo šalys – Lietuva, Latvija, Estija, žemyn po Rusija – Kazachija, Kirkizija, Turkmėnija, Tadžikija, Ukraina ir t.t. Vidutinio dydžio stiebas pastatytas į Vakarų pusę ir galimai simbolizuoja šešias Varšuvos pakto valstybių figūras – Vokietijos demokratinę respubliką, Lenkiją, Čekoslovakiją, Rumuniją ir Bulgariją. Trečias, mažiausias stiebas galėtų simbolizuoti Azijos komunistines valstybes, kurios nebuvo TSRS sudėtyje.
Visus šiuos kodus iššifravo tremtinys R. Saidys, bet skulptūros aprašo niekur neradome, todėl jo mintys nėra patvirtintos faktais. Apie tai galėtų žinoti architektas, bet jis jau išėjęs Amžinybėn, ir Pranas Noreika, šiuo metu besigydantis Abromiškių reabilitacijos ligoninėje. Jis sako, kad metai daug ką iš jo atminties ištrynė ir apie „Himną darbui“ jis žino tiek, kiek parašyta viešuose šaltiniuose.

Prisiminimai apie statybas

Paminklą pagaminti elektrinės direktorius Pranas Noreika pavedė mechaninių dirbtuvių meistrui Povilui Leipui. Jis visa tai prisimena aiškiai, lyg įvykiai vakar būtų vykę. Pasikvietė jį direktorius į kabinetą, kuriame jie buvo kartu su architektu J. K. Patamsiu. „Parodė eskizus, paklausė, ar apsiimsiu daryti“,- prisimena energetikas. Pasakė, kad skulptūra vadinsis „Himnas darbui“, todėl darbą atlikti reikėjo gerai. Sutiko. Tada direktorius paklausęs, kiek jam reikia žmonių. Povilas pasirinko du elektrinės darbuotojus: suvirintoją Bernarą Gasiūną ir Albertą Radvilą. Darbams atlikti buvo skirtos atskiros patalpos miestelio centre. Darbas nebuvo lengvas ir truko ištisus metus. Konstrukcijos buvo sunkios, reikėjo gerai apskaičiuoti, kad nenugriūtų. Trys stovai, dabar įvardijami kaminais, padaryti iš anoduoto aliuminio. Forma padaryta iš plieno kampuočių, prie jų varžteliais pritvirtinti aliuminio lakš­tai. Plieniniai kampuočiai nudažyti švino suriku – geriausiais tuo metu buvusiais dažais, kuriais dažydavo ir laivus. Plokštės, neva simbolizuojančios respublikas, pagamintos iš nerūdijančio plieno. Jas pagal duotus brėžinius darė Konstrukcijų biuras, kuriam vadovavo Anatolijus Kujelis. Matmenys buvo nurodyti brėžinyje, o kodėl jie tokie, niekas tuo metu neturėjo įpročio klausinėti. Vargonai pagaminti iš nerūdijančio plieno. Problemų buvo dėl varžtų. „Norėjome varžtus gaminti patys iš nerūdijančio plieno, bet pasirinkome iš tiekėjų, dėl to ir dabar gailimės“,- prisimena P. Leipus. Varžtai dabar rūdija ir gadina skulptūros vaizdą. Pamatus skulptūrai statė statybos remonto cecho, kuriam vadovavo Juozas Ališauskas, darbininkai. Statymą kontroliavo pats architektas. Povilas prisimena, kad pamatus išlieti ne iš karto pavyko, pirmieji per silpni buvę. „Bet viską pataisėme, padarėme taip, kad skulptūra stovėtų ilgai“,- sako skulptūrą gaminęs energetikas.

Sovietmečio naujovės

P. Noreika gerai sakė prisimenantis, kad skulptūrą statyti reikėjo ne dėl Pergalės dienos minėjimo, o todėl, kad skulptūra būtų aukšta, žymėtų Elektrėnus ir gerai matytųsi įvažiuojantiems tiek nuo Vilniaus, tiek nuo Kauno. Naujovių tais 1975 metais, jauniausiame Lietuvos mieste, Elektrėnuose, buvo daug. Jos atsirasdavo dėl sumanaus elektrinės ir miesto vadovo P. Noreikos iniciatyvų ir drąsos. Tas iniciatyvas apsiginti jam tekdavo Maskvoje. P. Leipus prisimena, kaip jam dirbant metalo laboratorijoje teko direktoriui padėti Maskvoje įrodyti, kad naujam blokui statyti buvo gautas nekokybiškas metalas.
Prisiminus P. Noreikos darbus Elektrėnams – nelegaliai pastatytus Ledo rūmus, talkų metu įrengtą dabar griaunamą „Vaikų pasaulį“, kaip mažus statinius parodomus Elektrėnų profilaktoriumą ir klinikas – galima svarstyti, kad skulptūros „Himnas darbui“ detalės irgi buvo užkoduotos: kam reikia, tegul bus 15 respublikų, kurias Elektrėnai aprūpina elektros energija, kam reikia – tegul bus dūmai ar elektros gamybos simboliai. O kam tuo metu vargonai? P. Noreika sako, kad vargonai buvo kaip simbolis žinios, kad yra tokie Elektrėnai, kur gaminama elektra.

Epilogas

Dabar galima sakyti: Elektrė­nuose nebuvo bažnyčios, tad nors vėjas vargonais grojo. Juk ir architektas J. K. Patamsis sovietmečiu kūrė monumentus Tarybinei armijai, o Nepriklausomybės metais – Kristaus laimintojo figūras. Visi darbai skirtingais laikotarpiais buvo vertinami labai gerai, net Lietuvos valstybine premija apdovanoti. Kurti visada buvo ir yra sunku, tik lengva viską išgriauti, kaip griaunami pagal geriausias pasaulio technologijas ir geriausiomis medžiagomis statyti elektrinės blokai, kaip griaunamas į Gineso rekordų knygą įrašytas aukščiausias 250 m Lietuvos kaminas… Kita vertus, eina metai ir viskas keičiasi: žmonių kartos, san­tvarkos, valdžios… Per tuos 44 metus neliko TSRS su 15 respublikų, elektrą Elektrėnuose tik retkarčiais gamina, neliks ir kaminų…
Tai tegul lieka nors „Himnas darbui“, kaip paminklas Elektrėnų istorijai, nesvarbu, kokiu vardu vadinamas – šašlyko ar himno. Nes išmintingai valdomose šalyse paminklai negriaunami, o paliekami žmonėms kaip istorinės atmintinės.

Julija Kirkilienė