Istorijos bei dabarties žmonių problemos – pasvaliečio Dariaus kasdienybė

Vieną pavakarę, gaudžiant Vilniaus Arkikatedros varpams, susitikome su Dariumi Indrišioniu – jaunu istoriku, publicistu iš Pasvalio. Simboliškai – prie Gedimino paminklo pačioje miesto širdyje… 

Šiandien Darius įpusėjo rašyti istorijos disertaciją. Jo provokatyvūs, įtraukūs tekstai apie istoriją, kiną ir nūdienos problemas gyvena svetainės bernardinai.lt lobynuose. Na, o jei kada, neduokdie, papultumėte į nelaimę ir kviestumėtės pagalbos, kitoje ragelio pusėje galite išgirsti Dariaus balsą…

Pasvalietiški prisiminimai 

– Pradėkim nuo pradžių. Kaip bėgo jūsų vaikystė? 

– Gan ryškiai atsimenu, kad pirmas dvi savo pradinės mokyklos klases mokiausi medinėje, nerestauruotoje, netrukus panaikintoje mokykloje. Ji buvo įsikūrusi ties Vyšnių ir Vileišio gatvėmis (vėliau išėjau į Lėvens mokyklą). Kildavome archajiškais, kone stačiais kopėtiniais laiptais. Atmintin įstrigo dabar jau egzotiška mokymosi aplinka… 

Man visada patiko Šveicarijos parkas (o gal tik mes su mama jį taip tarpusavyje vadiname?). Iš pat vaikystės ši vieta man buvo graži, nors prieš maždaug penkiolika metų ten tebuvo šabakštynas. Kur dabar gražus medinis tiltelis, buvo gelžbetonio blokas su armatūra – tiesiog praeiti. Tačiau tos miesto vietos, parkai man sukelia šiltą, malonų atsiminimą… 

Tradiciška, kalbant apie Pasvalį, paminėti smegduobes. Labai gerai prisimenu tas, kurias pačiam teko matyti. Atsimenu atvejį, kai vieną vakarą, regis, per „Panoramą“, išvydome reportažą, kad Pasvalyje nusmego pusė namo, visai šalimais. Visa šeima sėdome į mašiną ir važiavome žiūrėti. Pasvalys suteikia tokių, savitų, patirčių… 

– Mokyklos metai. Kuo žavėjotės, iš ko mokėtės? 

– Neretai iš mokyklos norima atsiminti gyvenimo keliui parengusius ir pagrindą suteikusius mokytojus. Nežinau, ar būčiau labai originalus, būtent tai ir prisimindamas… Esu labai dėkingas savo mokytojams – jų turėjau labai gerų. Tikriausiai nestudijuočiau istorijos, jei ne Saulius Skardžius. Nors istorija man visada buvo įdomi, šio mokytojo įtaka – milžiniška. 

Labai didelę įtaką man turėjo lietuvių kalbos mokytoja ir auklėtoja Regina Grubinskienė, geografė Rasa Šimoliūnaitė, biologas Egidijus Petrulis (nors ir nepasukau ta kryptimi) – savo požiūriu, vertybėmis. Šie mokytojai iš tiesų yra legendos. 

Beje, Darius niekada nesimokė lietuvių kalbos pas mamą – mokytoją Vitaliją Indrišionienę. Tačiau abu Dariaus tėveliai – mokytojai (amžinatilsį tėvelis buvo technologijų, darbų specialistas, ilgai dirbęs mokyklos direktoriumi), tad požiūrį, o ir veiklos kryptį šeima natūraliai formavo: „Šiaip, buvau skaitantis, – taria pašnekovas, – man labai patiko įvairi grožinė, klasikinė literatūra. Čia, aišku, labai didelė mamos įtaka…“ 

Minčių pats tapti mokytoju Darius turėjo, nors šiuo metu jų nevysto. Pradėjo studijuoti pedagogiką, tačiau, nepavykus suderinti su darbu ir tuometinėmis magistrantūros studijomis, šios minties kuriam laikui atsisakė. „Bet niekada nesakyk niekada“, – prasitarė jis. 

– Jau mokykloje buvote prozininkas… 

– Kaip pasakyti… Visada turėjau polinkį rašinėliams, žodžiai laisvai liedavosi. Pirmą kartą jaunųjų literatų konkurse dalyvavau dar pradinėje klasėje. Į respublikinį filologų konkursą vykdavau, atrodo, nuo šeštos klasės. Eilės nesiliedavo (nusijuokia), visada rašiau prozą. Visai neseniai, besiknaisiodamas kompiuterio failuose, aptikau kūrinuką, kurį buvau pateikęs filologų konkursui vienuoliktoje klasėje. Tai buvo pats didžiausias pasisekimas – respublikoje pavyko laimėti antrąją vietą. Dažnai apima keistas jausmas, kai pasižiūriu į kelerių metų ankstesnius feisbuko įrašus, kitus rašinius… Ateina mintys – o, kaip mažai aš tada dar žinojau, koks buvau naivus… Taip pasijutau ir mokyklos laikų rašinį perskaitęs. Bet… susiskaitė (nusijuokia). 

Gyvenimo kelias 

– Studijų pasirinkimas. Ar iškart patraukė istorija? 

– Dar dešimtoje klasėje galvojau, kad norėčiau studijuoti teisę, žurnalistiką… Bet netrukus pabandžiau dalyvauti istorijos olimpiadoje. Labai patiko tų metų tema – Lietuvos valstybės sienų raida. Ėmiausi, sau pačiam nebūdingai, gan profesionaliai ruoštis – išsirūpinau literatūros sąrašą, užsivedžiau kelis storus sąsiuvinius, kiekvieną vakarą po kelias valandas skaitydavau, analizuodavau atlasus, žemėlapius… Darbas davė smagų rezultatą, pavyko respublikiniame etape iškovoti antrąją vietą. Ir tolesnis mano gyvenimo kelias labai aiškiai nusišvietė… „Knaisiotis“ istorijoje man patinka, įdomu, nusprendžiau, kad galiu tuo užsiimti. 

Na, o dar viena priežasčių, kodėl studijuoju istoriją – labai banali. Kai įsigijome pirmąjį kompiuterį, mano tėvai mąstė, jog patys vertingiausi kompiuteriniai žaidimai – ne šaudyklės, gaudyklės, „GTA“ ar panašiai, bet strateginiai, istoriniai. Taip išėjo, kad keli tokie atsirado mano kompiuteryje. Pasitaiko, dar ir dabar kartais prisėdu sužaisti (nusijuokia). Domėjimosi kryptį jie taip pat formavo. 

– Kas istorijoje jums kelia daugiausia klausimų, susidomėjimo? 

– Viskas susiveda į mano vaikystę, paauglystę, į Pasvalį. Su šeima daug vaikščiodavome po Pasvalį. Kartą einant senajame parke (man buvo gal keturiolika), mama pasakojo baisią istoriją – kurią pati atsiminė, tuo metu gyveno Pasvalyje. Apie 1980-us metus, rugsėjį, parke vyko tradicinė mokyklos šventė. Viena vidutinio amžiaus mokytoja po renginio keliavo autobusu (prie „Šilo“ viešbučio yra stotelė). Labai gerai atsimenu pasakojimą, kaip tik su mama ėjome pro tą vietą, buvo net paminkliukas – tą moterį užpuolė vyras, ją išprievartavo ir nužudė. Jį po kelių dienų rado ir nuteisė mirties bausme – sušaudė. Jau tuo laiku ši, tokio baisaus nusikaltimo, istorija ramiame, taikiame mano gyvenamame miestelyje buvo kažin kokia paslaptis, apie kurią norėjosi sužinoti daugiau – kaip visa tai nutiko? 

Pradėjau domėtis, ką istorikai veikia, kaip eina į archyvus ir ima bylas, prie kurių, toli gražu, ne visi gali prieiti, kaip susipažįsta su medžiaga. Ieškojau, ar yra duomenų, susijusių su mane dominančia asmenų, kuriems sovietmečiu paskirta mirties bausmė, tema, su Pasvalio istorijomis, taip pat ir apie šį įvykį – ir, žinoma, buvo. 

Tema, kurią Darius nagrinėja disertacijoje – nelegalios ekonominės praktikos sovietmečiu, Lietuvoje. „Pasakius apie tai kur nors giminių susibūrime, nuskamba labai mįslingai. Bet šiaip viskas labai paprasta: kaip sovietmečiu žmonės užsiimė verslu? Suvokiame, jog sovietinė epocha – specifinė, buvo draudžiamos asmeninės iniciatyvos. O vis tiek reikėjo kaip nors verstis – labai normalu. Tai sovietmetis buvo nenormalus istorijos epizodas – nukrypimas nuo normalaus žmonijos kurso. Buvo žmonių, verslumą išlaikiusių, mokėjusių uždirbti daugiau nei kiti, pamatyti verslo idėjas, planus. Domiuosi, kaip jie veikė“, – užsimena pašnekovas. 

– Dažnai jūsų tekstų „vinis“ – provokatyviai užklausti nūdienos ir istorijos paradoksus, nelogiškus sprendimus. Kas jus veda? 

– Man atrodo, kad žmogus, užsiimantis rašymu ne į stalčių, lentyną, rūsį ar sandėlį, bet skiriantis jį kokiam nors žmonių ratui, turėtų bandyti kelti klausimus, kurie – opūs, skaudūs, kuriuos ne visi ryžta kelti. Manau, kad gyvenimas yra per trumpas baimei – kad galėtum bijoti iškelti nepatogų klausimą ir drebėti, ar neturėsi nemalonumų savo mokslinėje veikloje, darbo aplinkoje. Reikia kalbėti apie tai, kas rūpi pačiam, kas rūpi kitiems. Be to, juk visais laikais (nekalbėkime apie sovietmetį – tai buvo kraštutinumas) galėjai turėti daugiau ar mažiau problemų dėl to, ką pasakei…

Veiklos barai – istorija ir ne tik 

Kelerius metus Darius dirbo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre – muziejaus gidu. Vadina tai „istorijos vokalisto“ pareigomis, kurios turėjo savito žavesio. Tai – vienas populiariausių muziejų Lietuvoje, ir labai įdomus. Tačiau tai, jog šias pareigas Darius paliko, lėmė liūdesį keliantys atlyginimai (muziejaus komandoje – puikūs specialistai, mokslininkai, tačiau jų alga prasideda bei ima kilti nuo bendros minimalios algos). Su kolega surėmė pečius ir ėmė galvoti – kaip pravesti ekskursiją (daugiausia – užsienio turistams), kad gautum kuo daugiau arbatpinigių? Nors nevisada metodai pasiteisindavo, atsakymų rado įvairių… 

Nuo 2017 metų vyras dirba, kaip pats sako, pačiam paradoksalų darbą – su istoriko išsilavinimu visai nesusijusį. BPC (Bendrajame pagalbos centre) jis priima skambučius: „Kai žmonės nori išsikviesti pagalbą, gali pabendrauti su manimi. Galim net juokauti – kai būsiu garbaus amžiaus, sukaupęs patirties, galėsiu balotiruotis į politinę kampaniją: per pamainą įprastai bendraujama su šimtu ar pusantro šimto rinkėjų, o aš galėčiau sukurti rinkiminį šūkį – realiai gyvenime esu padėjęs gal dvidešimčiai tūkstančių žmonių…“ (juokiasi) 

– Ar jaučiate ryšį tarp istoriko ir BPC specialisto veiklos? Ar nėra tai gyvas prisilietimas prie gimstančios istorijos, žmonijos problemų? 

– Šio darbo patirtį vertinu vien dėl galimybės susidurti su įvairiais gyvenimo sluoksniais, klodais (kurių šiaip neturėtum galimybės pažinti). Žmonės visa tai įsivaizduoja labai paprastai – kaip iš laidos „Farai“ ar „24 valandos“. Realybė nėra tokia, nors kartais stebina kai kurių žmonių savivoka, visuomenės ir suteiktinos pagalbos suvokimas. Jie nuoširdžiai tikisi, kad jų problemos (dažnu atveju tai pasirodo tik nedideli, laikini sunkumai) – kone valstybinės svarbos reikalas ir tuo, be jokių klausimų ir abejonių, turėtų rūpintis visos institucijos. Tai – įdomu, gal kada ką nors parašysiu šia tema… 

– Žmogus – linkęs sureikšminti savo problemas iki kraštutinumų. Kokių kyla minčių su tuo susiduriant – kodėl taip yra, ko žmonėms trūksta? 

– Galima atsakyti ir labai paprastai, ir sudėtingiau. „Kabinant“ daugiau – manau, jog mūsų visuomenės istorijoje yra tokia problema, kad vyresnioji karta, dar sąmoningai atsimenanti sovietmetį, išlaikė gyvą suvokimą, jog ne jie patys yra atsakingi už tai, kas vyksta aplinkui, bet kažkas kitas. Suprask, valstybė yra atsakinga už tai, kad prie tavo daugiabučio – sulaužytas suoliukas, sulūžusi tvora ar kas nors pavogta iš kiemo. Vyrauja įsitikinimas, kad ne patys žmonės atsakingi už savo gerovę, saugumą, laimę, bet kažkas iš viršaus turėtų tuo aprūpinti, pradžiuginti juos. Jaunesniosios kartos – kita problema. Neretai jie jau tingi mąstyti, nes yra įpratę gyventi „vieno langelio“ principu: ateini į instituciją, paspaudi mygtuką, išlenda lapelis su skaičiais. Atsisėdi prie konsultanto, kuriam gali pasakyti bet kokią problemą – jis ją išspręs, nes viską žinos ir sugebės paaiškinti. Daugelis žmonių panašiai žiūri ir į numerį 112 – skambina visais gyvenimo klausimais ir tikisi sulaukti visos įmanomos pagalbos, patarimų. 

– Tenka pasakyti, kad negalite padėti. Kaip žmonės reaguoja? 

– Skambučių visai „ne į temą“ – mažėja. Būdavo, žmonės skambina išsikviesti taksi ar užsisakyti picą ir panašiai. Esmė ta, kad žmonės vis dar tiki, jog yra magiškas telefono numeris kompleksinėms problemoms, kurios neišsprendžiamos per vieną vakarą, savaitę ar mėnesį. Lyg burtažodis: pateiks patarimų, sprendimų, nukreips teisinga linkme. Suprantu, kad tai – ne iš gero gyvenimo, o sunkumai juos verčia ieškoti stebuklingo išsigelbėjimo. Bet jo, deja, nėra… 

Man atrodo, kad tai plaukia iš jau minėtos problemos – nuo sovietmečio užsilikusio tikėjimo, kad kažkas kitas turi išspręsti, pasiūlyti sprendimą, nuspręsti už tave. Ne kartą yra buvę: paskambina žmogus, išdėsto problemą, kurios paprasčiausias sprendimas būtų pagūglinti. Bet skambina – tikisi, kad mes, kaip viskas yra, pasakysime atsakingiau. 

Darius renkasi darbus, kurie reikalauja bendravimo, įsiklausymo į kitą žmogų: 

– Galėčiau dirbti istorijos institute, būti moksliniu bendradarbiu, rašyti tiriamąjį darbą, visą dieną sėdėti archyve… Daugumai tai atrodo tikro istoriko darbas. Darbas archyvuose su dokumentais man patinka kaip hobis, laisvalaikio veikla. Jei tai taptų darbu, nežinau, ar jausčiau didelį malonumą. 

Kalbant apie studijų, gyvenimo pasirinkimą, daugelis mūsų turi ydingą vaizdinį – tai, ką studijuoji universitete, turi būtinai ir dirbti. Manau, kad kaip tik yra ne taip… Studijos suformuoja minčių veikimo būdą (tarkime, humanitarinio, socialinio ar tiksliųjų mokslų profilio), mąstymo išsilavinimą, kuris padeda dirbti ir įsisavinti kitus duomenis, įgūdžius, kurį gali plačiai pritaikyti. Ypač šiais laikais, kai gali persikvalifikuoti, greit pakeisti veiklos profilį – per kelis mėnesius įmonės gali apmokyti reikalingų įgūdžių, amato. 

Tarkime, į BPC atėjau dirbti apie vidaus sistemą, darbo specifiką neišmanydamas nieko konkretaus, neturėdamas įgūdžių – o parengimo programa tetruko tris mėnesius. Tarkime, dabar galvoju, kad iš šio darbo jau pasisėmiau pakankamai, galėčiau imti ieškoti ko nors naujo. 

– Na, o kaip leidžiate laisvą laiką? 

– Turbūt visi savo savaitės laiką skirsto į tris dalis: pagrindinį darbą, už kurį gauna atlyginimą (šiuo metu man tai – darbas BPC), vadinamąjį wallwork – hobį, pomėgį, už kurį taip pat galėtum gauti pinigų (tai – mano domėjimasis istorija, publicistika) ir visišką atsipalaidavimą, visiems vienodą – dainos, šokiai… Pastaruoju metu jaučiu sąžinės graužatį, kad mažai skaitau, palyginus su paauglystės metais – kyla susirūpinimas savo humanitariniu išsilavinimu… Na, o šiaip, kaip ir dauguma žmonių – leidžiu šį laiką su draugais, artimaisiais… Tai – būtina gyvenimo dalis, negalėtum normaliai atsidėti pagrindiniam darbui ar mylimam hobiui, jei neskirtum laiko, kaip mes su mama vadinam, „išsitaškymui“ (šypsosi). 

– Ačiū už pokalbį!