Istorija moko nebijoti veikti

Šiaulių r. savivaldybės Vytauto Vitkausko viešojoje bibliotekoje viešėjęs istorikas, knygų autorius ir televizijos laidų vedėjas Robertas Petrauskas, vertindamas geopolitinę situaciją, citavo Vinstoną Čerčilį, prisiminė Odisėją, „Žiedų valdovą“, Lietuvos partizanus ir teigė, kad Lietuvai labai trūksta „pergalės arba nugalėtojų mentaliteto“. Daugelis tautų turi didvyriškų, įkvepiančių, tautinę savimonę stiprinančių epų ar legendų, į kurias galima atsiremti sunkiu metu, o mes – neturime.

Žmonėms visada reikėjo namų

Susitikimą R. Petrauskas, istorikas, protų mūšių rengėjas ir projekto „Nacionalinė ekspedicija“ dalyvis, pradėjo nuo graikų mitologijos epo apie Odisėją, po Trojos karo ilgai klajojusio po pasaulį, kol grįžo namo. Jis buvo pakliuvęs pas nimfą Kirkę, kuri septynerius metus „džiaugėsi“ jo draugija ir dar nenorėjo paleisti, siūlydama amžiną gyvenimą kartu.

„Tačiau Odisėjas atsisakė šito pasiūlymo, nes jį kaip nenugalima jėga traukė namų ilgesys. Žmonės taip sutverti, kad jiems visuomet reikia namų, savos aplinkos, artimųjų, meilės“, – sakė istorikas.

Paklaustas apie jo paties keliones, vyras prisipažino, kad yra apkeliavęs nemažai pasaulio, tačiau nuo savęs pabėgti nepavyko: „Kur benukeliaučiau, supratau, kad tas Robertas visur su manimi, aš esu aš. Labai mėgstu Lietuvą. Turiu nedidelę sodybėlę kaime. Išvažiavęs negaliu būti ilgiau nei mėnesį, nes apima stiprus tėvynės ilgesys, kažkokia melancholija. Užtat man yra lengviau, nes žinau, jeigu kas nors atsitiktų, aš lieku čia.“

Daug širdies ir darbo

Istorikas yra parašęs knygų seriją apie II pasaulinį karą Europoje: „Trečiojo reicho triumfas“, „Lemtingi sprendimai“, „Barbarosa“. Naujausia jo knyga, 2022 m.
išleista „Poltava“, nukelia į XVIII a. pradžią. Tai ne tik pasakojimas apie didelį mūšį, bet ir Ukrainos istorija, be kurios neįmanoma suprasti dabartinio Rusijos ir Ukrainos konflikto.

„Pirmąją knygą parašiau, norėdamas įveikti tam tikrą iššūkį“, – prisipažino jis ir dėstė siekęs apie istoriją, kurią kartais žmonės laiko nuobodoku dalyku, parašyti įtraukiai ir įdomiai. Jam tai pavyko, o knygų rašymas iš pašalinės veiklos tapo kone pagrindine.

„Mano knygų serija apie II pasaulinį karą sulaukė nemažo skaitytojų susidomėjimo, tačiau nusprendžiau tarsi pabėgti nuo to sėkmingo rašytojo statuso ir pasukti visai į kitą pusę. „Poltavoje“ rašiau apie 300 metų senumo įvykius, kurie, prasidėjus karui Ukrainoje, tapo labai aktualūs. Aš į savo knygas įdedu daug širdies ir darbo. Rašau tikrai ilgai, renku medžiagą, tikrinu faktus, iki smulkmenų viską apgalvoju. Man svarbu, kad tekstas būtų sklandus, lengvai skaitomas ir paprastai suprantamas“, – aiškino istorikas.

Lietuviams trūksta „pergalės mentaliteto“

Rašytojas vis dažniau susimąsto, kad Lietuvai trūksta „pergalės arba nugalėtojų mentaliteto“. Mes neturime jokio kūrinio, dainos ar epo, į kurį galėtume atsiremti sunkiu metu. Daugelis tautų turi savo didvyriškų, įkvepiančių, tautinę savimonę stiprinančių epų ar legendų.

Anot istoriko, Lietuvos partizanai galėtų būti lietuvius telkianti ir stiprinanti praeities dvasia: „Tačiau jų buvo labai mažai, tik koks 1 proc. O kas tie likę 99 proc. lietuvių? Klausimas retorinis. Ir apskritai, jei mūsų partizanai tada būtų žinoję, kad jokia Amerika, jokie Vakarai niekada neateis ir nepadės, ar jie būtų išėję į miškus? Kažin... Tiesiog nebūtų buvę už ko kabintis kovoje. Kai apie 1948-uosius partizanai pagaliau suprato, kad yra vienui vieni, atėjo nusivylimas, prasidėjo išdavysčių etapas.“

R. Petrauską stebina įvairiais istorijos laikotarpiais besitęsiantis lietuvių tautos tikėjimas kažkokia galingesne globojančia jėga, kuri „ateis lemiamu momentu ir mus apgins“. Tačiau mūsų istorija byloja, kad tik patys save galime apginti.

„Kitaip niekaip. Panaši situacija ir dabar, kai viešojoje erdvėje liejasi neigiamos emocijos prieš Ameriką, D. Trumpą. Bet juk pati Europa niekada negynė silpnesnių, nekovojo už demokratiją. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo didžiausia visoje Europoje, mus sukarpė ir nieko, niekas mūsų negelbėjo ir neapgynė“, – pabrėžė jis.

Analogija „Žiedų valdovo“ istorijai

Vienas įtakingiausių XX a. Jungtinės Karalystės politikų Vinstonas Čerčilis yra pasakęs: „Jei nekovosi su blogiu, kol dar gali jį nugalėti, tau teks kovoti tada, kai jėgos išsilygins. O jeigu praleisi ir šitą momentą – tau teks kovoti be jokios galimybės laimėti. Bet vis tiek verčiau kovoti net ir tuomet iki mirties, negu tapti vergu.“

R. Petrauskas liūdnai konstatavo, kad šiuolaikiniam europiečiui vargu ar būtų suprantamos V. Čerčilio tiesos.

„Jeigu Europoje darytume referendumą, kas geriau – mirti laisvam ar gyventi komfortiškai nelaisvėje, tai labai gali būti, kad dauguma pasirinktų komfortą. Britų politikas dabar atrodo kaip kažkoks keistuolis, Odisėjas – taip pat“, – kalbėjo jis.

Dabartinę Europos padėtį R. Petrauskas palygino su „Žiedų valdovo“ istorija: „Joje pasakojama, kaip Žiedo brolija bando išgelbėti galios žiedą nuo patekimo blogiui į rankas. Viskuo rizikuojant, nuspręsta nunešti žiedą į patį giliausią Mordoro tarpeklį, kur niekas niekada jo nerastų. Brolija nežino, ar pavyks nueiti ilgą ir pavojingą kelią, bet nieko nedaryti tiesiog negali.“

Pasak R. Petrausko, atvirkštiniame veidrodyje mes matome Vakarų Europą, žinančią, kad egzistuoja blogio žiedas, su kuriuo reikėtų kažką daryti. „Bet ji nusprendžia tiesiog nieko neveikti, ir tai yra kelias į pražūtį. Jeigu tu niekur neini, tai tikrai niekur nenueisi. Visada egzistuoja visuomenės dalis, kuri nenori nieko daryti, o tiesiog laukti, kol problemos pačios išsispręs. Bet jeigu leidiesi į kelią, visada turi galimybę nueiti, pasiekti tikslą. Tikroji gyvenimo kelionė – pradėti eiti. Kelias atsiranda po to“, – sakė jis.

Istorikas ironizavo, kad žmonės ieško vilties, kuri suteiktų drąsos. O iš tikrųjų yra priešingai – pirmiausia reikia išdrįsti kažką daryti, tik tada atsiranda viltis. „Dabartiniu metu mūsų antrąja religija tapo penktas NATO straipsnis. Atrodo, kad nieko daugiau ir nereikia daryti, tik truputį lėšų skirti gynybai“, – apibendrino jis.

Mes turime susitarti

„Kalbant apie Lietuvą dabartiniame kontekste, reikėtų susitarti: kas yra ta Lietuva, dėl ko mes turėtume stovėti susikibę už rankų, kas mums yra didesnis už baimę“, – sakė jis ir sektinu pavyzdžiu pateikė motinos elgesį, kuri bet kokia kaina gelbėja savo vaiką nuo jam kylančio pavojaus.

Robertui, išmanančiam XX a. istoriją, pernai ir anksčiau buvo aišku, kad Europos geopolitinė situacija nėra gera, bet daug kas tuomet tiesiog vadino jį pesimistu.

„Akivaizdu, kad rizikuoti ir kovoti dėl Ukrainos yra pasiryžęs tik vienas žmogus – Rusijos prezidentas V. Putinas. Na ir, savaime suprantama, Ukraina yra priversta gintis. Dėl tos priežasties čia neįmanomos jokios derybos, nes visos kitos besiderančios pusės nenori nieko daryti. Tiksliau, visos kitos šalys padarys viską, kad nereiktų kariauti ir kažką aukoti. Likęs pasaulis nori, kad Rusija tiesiog nustotų kariauti, kitiems nieko nedarant“, – savo matymą dėstė istorikas.