Išsilavinimas negali būti atskirtas nuo gyvenimo

Danijoje mokytoja dirbančios Eglės Šimukėnaitės pamokose nėra skambučio – mokymosi procesas nepertraukiamas dieną naktį. Mokytoja niekuomet nesvajojusi būti, bet tapusi Eglė su savo studentais kasmet keliauja po Afriką. „Ši kelionė pakeičia žmones. Jie pasidaro geresni“, – šypsodamasi sako ji. Su Egle kalbamės Šiaulių profesinio rengimo centre, kuriame mokiniams ji pasakojo apie save, savo patirtis ir kitokias studijas.

Studijas „matavosi“ ne vieną ir ne du kartus

– Kaip tuomet mokytojos profesija tapo ta vienintele?

– Būti mokytoju – misija. Reikia pašaukimo. Iš tiesų, galvojau, kad niekada nemokytojausiu, nes mano mama dirba šį darbą, žinau, koks jis sunkus. Be to, man trūko pasitikėjimo savimi, neįsivaizdavau savęs, stovinčios prieš 20–30 mokinių ir dėstančios lietuvių kalbą ar istoriją.

Baigusi mokyklą, pradėjau gana ilgą ieškojimų kelią. Išmėginau kultūros, istorijos, antropologijos, lietuvių kalbos, turizmo ir viešbučių administravimo studijas. Pasimokydavau keletą mėnesių ir mesdavau – kažko trūko. Tikriausiai žinojimo, kam man tų mokslų reikia.

Galų gale susimąsčiau: kiek gi galima bandyti ir mesti? Grįžau į gimtąjį Panevėžį ir Kauno technologijos universiteto Panevėžio skyriuje baigiau vadybą (šypsosi). Vėliau kilo noras mokytis dar: pabaigiau nuotolines magistro studijas. O tada mano gyvenime įvyko lūžis: supratau, kad norėčiau būti mokytoja. Internete atsitiktinai pamačiau skelbimą apie Danijos būtinųjų mokytojų rengimo koledžą (DNS International Teacher Training College, – aut. past.). Pagrindinė žinutė buvo ta, kad pirmaisiais studijų metais laukia kelionė į Afriką, o mokymosi procesas vyks bandant, eksperimentuojant. Man tai suskambo – buvau pasiruošusi dideliems gyvenimo iššūkiams.

– Iššūkių buvo?

– Ne vienas. Pavyzdžiui, su studentų komanda nusprendėme, kad turėčiau gauti autobuso vairuotojo pažymėjimą. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad vairuosiu autobusą Afrikoje (šypsosi).

Studijas pradėjau 2012 m. Tik atvykusi buvau kukli, nedrąsi, man beprotiškai trūko savarankiškumo. Studijos viską apvertė aukštyn kojomis, pakeitė mano gyvenimą, mano akiratį. Jas baigiau 2015 m.
ir nusprendžiau likti, pati būti mokytoja. Iš tiesų mūsų koledže į studentus nuo pat pirmųjų dienų žiūrima ir kaip į mokytojus.

– Klausausi susižavėjusi. Kelionės, Afrika... O kur bemiegės naktys dėl sesijų ir rašto darbų?

– Mokymosi procesas yra labai intensyvus. Studentų diena prasideda 8 val. ryto ir baigiasi kone vidurnaktį. Mūsų idėja – išsilavinimas negali būti atskirtas nuo gyvenimo.

Kad ir Afrika. Pradedame nuo Maroko, tuomet – Vakarinė Sachara, Mauritanija, Senegalas, Gambija ir Bisau Gvinėja, kurioje turime panašią mokyklą. Bet ši kelionė nėra turistinė. Pavyzdžiui, jos metu sustojame Maroko kalnuose ir visi studentai pasirenka temas, apie kurias norėtų sužinoti daugiau. Tai gali būti šeimos tradicijos, religija, ekonomika, politika, švietimo sistema. Tie, kurie pasirinko domėtis švietimo sistema, vienokią istoriją išgirs iš aštuonerių metų mergaitės, kuriai iki mokyklos kiekvieną dieną reikia keliauti penkis kilometrus, kitokią – iš tos mokyklos mokytojo ar dėdės Švietimo ministerijoje. Badome ugdyti kritinį mąstymą: faktai priklauso nuo to, kas juos pateikia. Surinkę informaciją, ja dalijamės, tokiu būdu išgaudami platesnį paveikslą.

Svajonė yra reikiamybė

– Kelionės, ypač egzotinės, nemažai kainuoja. Šios studentiškos patirtys brangios?

– Egzistuoja pradinis priėmimo mokestis, bet visa kita užsidirbame kartu. Mūsų koledže studijos nėra vieno žmogaus asmeninis reikalas – tai visos komandos užduotis. Tokiu būdu mažėja individualistinis mąstymas, nyksta suvokimas, kad aš esu pasaulio centras. Ir mokytojams, ir studentams rūpi rasti darbo vietų. Kartais perdažome namus, kartais dirbame pedagoginį darbą arba prižiūrime žmones su negalia.

Pastebėjau, kad mes linkę svajones įsivaizduoti kaip skraidžiojimą padebesiais. Vis tik manau, kad svajonė yra reikiamybė. Tam, kad ją pasiektum, turi būti motyvuotas, įdėti nemažai pastangų ir darbo. Taip pat ir su galimybe studijuoti mūsų koledže. Yra keletas studentų, kilusių iš turtingesnių šeimų, bet didžioji dalis – tikrai ne.

– O ar yra studentų iš Lietuvos?

– Yra ir nemažai. Turime keletą studentų iš Šiaulių. Pačių danų mažiau, nes jie nori patogesnio ir lengvesnio gyvenimo. O mūsų studijos nėra lengvos. Mes turime būti nuolatos pasiruošę veikti. Nesutrikti, neišsigąsti, iškilus problemoms ar besikeičiant sąlygoms.

– Iš lietuviškos perspektyvos šios studijos skamba kaip utopija. O iš daniškos?

– Lietuvoje mūsų koledžas yra kažkas kitokio nei įprasta, galvojant apie išsilavinimą. Danijoje jis priimamas, bet vis tiek alternatyvus. Todėl ganėtinai didelis pasiekimas, kad koledžą baigusiems studentams suteikiamas pedagogikos bakalauras. T. y. studentai gali dirbti pedagogais. Tiesa, jeigu norėtų dirbti įprastoje mokykloje, reikėtų išlyginamųjų studijų.

Lietuvos mokyklose pasigenda sodų

– Galite palyginti mokytoją, baigusį mūsiškį universitetą ir jūsų koledžą?

– Manau, būtų pasipūtėliška sakyti, kad vienas mokytojas yra geresnis už kitą. Tiesiog skiriasi požiūriai. Mes nemanome, kad mokytojas tėra informacijos šaltinis. Mes manome, kad kiekvienas besimokantysis yra atsakingas už savo mokymosi procesą ir kad mokomės vieni iš kitų bendradarbiaudami, diskutuodami, kartu dirbdami.

Pavyzdžiui, mūsų koledže nėra jokių darbuotojų, kurie gamintų maistą, plautų indus. Mokytojai, netgi mūsų direktorė, patys ruošia maistą, tvarkosi, remontuoja patalpas. Manau, to labai trūksta Lietuvos mokyklose. Prisidėjimas prie materialinių mokyklos sąlygų brandina vertinimą ir artina požiūrį, kad mokykla yra mano vieta, mano namai, kuriais aš rūpinuosi. O kas nutinka dabar: atkeliauja mokiniai, atsisėda į suolus ir viskas. Būtų visai kitaip, jeigu jie vieni ar su tėvais paruoštų klasę naujiems mokslo metams, rūpintųsi mokyklos aplinka, turėtų sodą.

– Dabar mokote suaugusius žmones. Ar yra noras mokyti vaikus?

– Tiesą sakant, aš manau, kad vieną dieną sugrįšiu į Lietuvą. Nes įprastoje tradicinėje mokykloje tokių mokytojų kaip aš poreikis ir vertė dideli. Aišku, būtų pakankamai sunku, nes atmosfera ir struktūra visiškai kitokia. Bet kai patogiai sėdime savo krėsle, kai viskas smagu ir gera, išmokstame mažiausiai. Daugiausia – kai ryžtamės iššūkiams, nepatogumams, kai darome tai, ko niekados nesame bandę. Mokytojams reikia keliauti, nes taip jie gali pasisemti idėjų, įkvėpimo ir dalytis juo su kitais.

– Mūsiškiai mokytojai nukeliavo iki Vyriausybės. Streikuoti. Kaip vertinate tokį žingsnį?

– Manau, kad mokytojai, kaip ir visi Lietuvos piliečiai, turėtų reikšti savo poziciją. Tai – pavyzdys mokiniams. Nes jeigu neišsakysime savo nuomonės, nesiimsime veiksmų, niekas ir nepasikeis. O nuolatos tyliai kaltinti valdžią ir būti nepatenkintam – ne sprendimas.

Būtina ieškoti, kaip galima pagerinti švietimo sistemą. Tačiau tai reikėtų daryti, labai atidžiai susipažinus su esama situacija, ją ištyrinėjus. Sprendimai neturėtų būti priimami forsuotai, greitai, kad nebūtų išbalansuotas mokytojų darbas. Į priekį reikia judėti žingsnis po žingsnio.