Išsaugoti partizanų atminimą

Turbūt nėra Lietuvoje seno miško, kuriame nebūtų slapčia gyvenę, kovoję mūsų laisvės gynėjai – partizanai. Didesnių ar mažesnių mūšių, partizanų žūties, suėmimo vietose stovi paminklai, atminimo ženklai, atminimo lentos. Turbūt nėra miesto, kuriame vienaip ar kitaip nebūtų įamžintas partizanų atminimas. Kryžkalnyje neseniai išaugo didingas Lietuvos partizanų memorialas. Apie partizanus kuriami filmai, rašomos knygos. Tik ar viskas padaryta?

Ar viskas padaryta dėl dvidešimties tūkstančių žuvusiųjų, kurie, anot partizanų vado Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, mirti nebijojo ir nugalėjo net mirtį? Ką dar mes galėtume padaryti? Galėtume padaryti daug. Ar ne vieniši kryžiai stovi pakelėse, miškuose, laukuose, kartais neprižiūrėti, primiršti? Ar tiesa, jog yra daug partizanų krauju aplaistytų vietų, taip niekur ir nepažymėtų? Ar tiesa, kad kai kurių laisvės kovotojų pavardės pamirštos? Deja, taip. Tai tiesa...

Utenos kraštotyros muziejaus padalinio Laisvės kovų muziejaus lankytojai domisi pokario istorija, dažnai prisimena savo gimines, vienaip ar kitaip nukentėjusius stalininio režimo metais, pasakoja apie juos, ką žino, džiaugiasi čia pamatę eksponuojamus giminaičių daiktus, nuotraukas. Paklausus, ar jų minimiems žmonėms pripažintas karių savanorių ar laisvės kovų dalyvių statusas, mūsų pašnekovai dažnai teigia, jog yra girdėję apie Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Vyriausybės nustatyta tvarka pripažįstamą karių savanorių ir laisvės kovų dalyvių statusą, išduodamus nustatytos formos pažymėjimus, bet patys dar nesikreipę, nes girdėję, jog išrūpinti minėtus dokumentus yra labai sudėtinga.

Su tuo nesutiktų muziejaus bičiulis vilnietis Darius Musteikis, ornitologas-aukštalipys, paukščių žieduotojas, žmogus, dėl partizanų atminimo išsaugojimo nuveikęs daug. Pirmiausia jam rūpėjo močiutės Adelės Dumbravaitės-Musteikienės brolio partizano Alfonso Dumbravos-Aido istorija.

1951 m. lapkričio 24 d. vakarą Vytauto apygardos Lokio rinktinės Sartų rajono Žalgirio kuopos (Laisvės būrys 1950 m. gegužę buvo reorganizuotas į Žalgirio kuopą) vadas jaunesnysis puskarininkis Jonas Dūdėnas-Vynas, Dagys su savo kuopos kariais: Vytautu Juozapu Rusakevičiumi-Tigru, Zigmuntu Tumėnu-Kęstučiu, Edvardu Juodvalkiu-Aru, Aleksandru Miškiniu-Dobilu ir Alfonsu Dumbrava-Aidu, atvyko į Polekniškio kaimą (Utenos rajonas) pas legalizavusįsi buvusį vado Mečio Medinio-Pypkės Gedimino kuopos Sakalo būrio partizaną Kazimierą Juodvalkį į namus. Atvykimo tikslas – paimti medikamentų, ginklų, kitų reikalingų kovai dalykų. Vyrai nežinojo, kad K. Juodvalkis užverbuotas MGB kaip agentas „Tikras“, bet buvo atsargūs. Vadas Vynas sargyboje paliko A. Dumbravą-Aidą. Suėmimo operacija buvo suplanuota kruopščiai. Vyrai prie dosnios vakarienės pavaišinti degtine, sumaišyta su spec. preparatu, po antro stikliuko prarado sąmonę ir buvo MGB smogikų paimti gyvi. Buvusį sargyboje savo pusbrolį iš mamos Konstancijos Juodvalkytės-Dumbravienės-Daubarienės tėvelio Liudviko Juodvalkio pusės, A. Dumbravą-Aidą, K. Juodvalkis iš pasalų nušovė į nugarą, kai partizanas jį pasitiko nieko bloga neįtardamas. Suimtieji penki partizanai atsibudo jau Vilniuje. Po ilgų tardymų ir nežmoniškų kankinimų, nieko neišdavę keturi Lietuvos partizanai buvo nuteisti mirties bausme sušaudant. Nuosprendis įvykdytas Maskvoje Butyrkų kalėjime 1952 m. rugpjūčio18 d. Pasigailėta buvo tik pusmetį partizanavusio A. Miškinio-Dobilo, jam teismas skyrė 25 metus Sibiro lagerių Vorkutoje.

D. Musteikis jau pasirūpino, kad jo močiutės brolis partizanas A. Dumbrava-Aidas būtų pripažintas kariu savanoriu. Kario savanorio pažymėjimas Nr. 7116 LGGRTC išduotas 2018 m. birželio 25 d. LR Krašto apsaugos ministro 2019 m. lapkričio 20 d. įsakymu A. Dumbrava apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu Nr.4188. Apdovanojimas iškilmingoje aplinkoje Krašto Apsaugos Ministro Raimundo Karoblio įteiktas D. Musteikiui. Vėliau šis žmogus padėjo tvarkyti reikalingus dokumentus E. Juodvalkio-Aro giminaičiams, pats tvarkė dokumentus ir į LGGRTC siuntė prašymus dėl karių savanorių statuso ir apdovanojimų suteikimo Žalgirio kuopos partizanams V. J. Rusakevičiui-Tigrui ir Povilui Lukošiūnui-Žilvičiui, Gluosniui, bendravo su A. Miškinio-Dobilo ir V. K. Miškinio-Viesulo, Z. Tumėno-Kęstučio, Petro Pošiaus-Gedimino, J. Dūdėno-Vyno, Dagio giminėmis. Net šešių partizanų LGGRTC išduoti dokumentai ir apdovanojimai atsidūrė ne kur kitur, o Utenos kraštotyros muziejuje. Muziejaus misija – kaupti, saugoti, populiarinti Rytų Aukštaitijos kultūros ir istorijos vertybes. Muziejus labai dėkingas: partizano A. Dumbravos-Aido sūnėno sūnui vilniečiui D. Musteikiui, partizano A. Miškinio-Dobilo dukrai ir partizano ir Vytauto Kazimiero Miškinio-Viesulo dukterėčiai Zitai Miškinytei-Mazūrienei, gyvenančiai Visagine, partizano E. Juodvalkio-Aro sesers dukrai Aldonai Juodvalkytei-Susčenkienei ir jos sūnui Vitalijui, gyvenantiems Vilniuje, patikėjusiems saugoti neįkainojamas vertybes – mūsų krašto partizanų dokumentus ir apdovanojimus. Utenos kraštotyros muziejaus padalinyje Laisvės kovų muziejuje ateityje planuojama plačiau pristatyti Žalgirio kuopos istoriją, eksponuoti minėtus dokumentus, apdovanojimus.

Su vienų Vytauto apygardos Lokio rinktinės Žalgirio kuopos partizanų giminaičiais susipažinęs ir susidraugavęs, kitų D. Musteikis vis dar tebeieško. Jis tikisi surasti V .J. Rusakevičiaus-Tigro giminių, žino, jog vyriausioji partizano sesuo Eugenija Rusakevičiūtė-Grušeckienė su vyru Teodoru Grušecku gyveno Kauno mieste ir turėjo vaikų. Taip pat D. Musteikis ieško partizano brolio Broniaus Rusakevičiaus, gyvenusio Anykščių rajone, visai netoli Utenos rajono, giminaičių. Intensyviai ieškoma ir A. Dumbravos-Aido žmona Sabina Javorskytė-Dumbravienė, gimusi 1925 m. kovo 25 d. Kauno mieste, krikštyta 1929 m. balandžio 28 d. Kauno Prisikėlimo Romos katalikų bažnyčioje. Santuoka su A. Dumbrava-Aidu 1948 m. kovo 29 d. įregistruota Vajasiškio bažnyčioje. Jos tėtis Antanas Javorskis buvo Lietuvos Respublikos kariuomenės kapitonas. Mama Marija Javorskienė iki santuokos buvo Parazinskaitė. Šeima gyveno Gatelių kaime (Utenos rajonas) iki 1949 m. vasaros, vėliau vengdama suėmimo ir teroro grįžo gyventi atgal į Kauną. Taip pat D. Musteikis ieško Žalgirio kuopos partizano mokytojo Jurgio Klibo-Kadugio, Naujoko (1921 04 18–1953 05 17), gimusio netoli Daugailių, giminaičių. Visi šie žmonės ieškomi, kad jiems būtų suteikta galimybė kartu aplankyti Žalgirio kuopos partizanų atmintinas vietas, daugiau sužinoti apie savo giminaičių partizanų kovas, likimus.

P. Lukošiūnas-Žilvitis, Gluosnis ir V. K. Miškinis-Viesulas, taip pat P. Pošius-Gediminas nebuvo mūsų aprašytos 1951 m. lapkričio 24 d. vakaro istorijos Polekniškio kaime dalyviai, bet jie priklausė J. Dūdėno-Vyno, Dagio vadovaujamam Laisvės būriui, vėliau Žalgirio kuopai, todėl D. Musteikis renka medžiagą ir apie juos.

Partizanu Žilvičiu, Gluosniu P. Lukošiūnas tapo 1949 m. birželį. Žuvo jis 1953 m. gegužės 17 d. ties Juknėnų kaimu išduotas. Kartu žuvo mokytojas J. Klibas-Kadugys, Naujokas. Abu kovoję su ginklu rankoje ir nepasidavę gyvi. Praėjusią vasarą D. Musteikis anksčiau ieškojęs partizano P. Lukošiūno giminaičių džiaugėsi susitikęs su jais. Susitikta 2021 m. liepą, kai Vajasiškyje vyko Šv. Onos atlaidai. Smagu buvę bendrauti, vežioti po apylinkes, kur partizanavo ir žuvo partizanai, pasakoti istorijas apie juos.

P. Pošius-Gediminas partizanauti pradėjo 1949 m. rugsėjį. 1958 m. lapkričio 23 d. šis likęs vienas ir paskutinis Vytauto apygardos Lokio rinktinės Žalgirio kuopos partizanas, partizanavęs 9-erius metus ir 2 mėnesius, legalizavosi Zarasų rajono KGB skyriuje, priduodamas turėtus ginklus. Jo kova buvo baigta. 1961 m. spalio 6 d. buvo suimtas, vėliau Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme. Kalėjo nuo 1961 m. spalio 6 d. iki 1976 m. spalio 6 d. Mordovijos ASSR. Mirė 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje. Palaidotas Salako kapinėse (Zarasų raj.).

LGGRTC generalinio direktoriaus 2000 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. 14 Vytauto apygardos Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanui P. Pošiui pripažintas kario savanorio teisinis statusas. Kai buvo rasta papildomų archyvinių dokumentų, LGGRTC Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija 2000 m. kovo 8 d. posėdžio protokolu Nr. 57 patikslino P. Pošiaus eitas pareigas ir jas išdėstė taip: Vytauto apygardos Lokio rinktinės Erškėčio kuopos J. Dūdėno Laisvės būrio vado pavaduotojas, Lokio rinktinės Sartų rajono Žalgirio kuopos organizacinio skyriaus viršininkas, Laisvės būrio vado pavaduotojas. Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro 2000 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. 637-K P. Pošiui suteiktas puskarininkio laipsnis (po mirties). Išduotas kario savanorio pažymėjimas Nr. 2778.

V. K. Miškinis nuo 1947 m. palaikė ryšius su Vytauto apygardos Lokio rinktinės Erškėčio kuopos partizanais. Iš Salako gimnazijos pašalintas, kai atsisakė nešti ir trenkė į žemę Stalino portretą. Po šio įvykio vengdamas suėmimo V. K. Miškinis 1948 m. nuginklavo sovietinį aktyvistą ir įstojo į partizanų gretas. 1950 m. gegužę paskirtas Žalgirio kuopos Žvalgybos skyriaus viršininku, tuo pačiu metu ėjo ir Sartų rajono (buvusių Dusetų, Zarasų ir Dūkšto valsčių sankirta) partizanų štabo viršininko pareigas. 1957 m. rugsėjo 30 d. patikėjęs okupacinės sovietų valdžios pažadais Miškinis-Viesulas legalizavosi. MGB iškart jo nesuėmė – kurį laiką leido gyventi laisvai, taip bandydama iš miškų išvilioti kitus, ginklų dar nesudėjusius partizanus. Tuo pasinaudojęs Miškinis išvyko į Krasnojarsko kraštą pas ištremtus tėvus, o 1961 m. pavasarį kartu su tėvais iš tremties grįžo į Lietuvą. Tų pačių metų spalio 6 d. kartu su kitais, sovietų pažadais patikėjusiais partizanais, Miškinis buvo suimtas, 1962 m. kovo 14 d. buvo nuteistas mirties bausme. Mirties bausmė 33 metų V. K. Miškiniui-Viesului buvo įvykdyta 1962 m. balandžio 23 d. Vilniaus KGB egzekucijų kameroje. Po ilgų paieškų 2020 m. lapkričio 28 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Našlaičių kapinėse surado paslėptus partizano palaikus. Taip buvo išpildytas jo mamos Uršulės Miškinienės priesakas šeimai – surasti Vytautą ir palaidoti kaip žmogų. Partizano palaikai 2021 m. liepos 4 d. iškilmingai palaidoti Vajasiškio kaimo kapinėse, šeimos kapavietėje. Po laidotuvių muziejui pristatytas dar vienas eksponatas – ne dokumentas, ne medalis, o V. K. Miškinio batai, 58-erius metus buvę po žeme.

Partizanų palaikų ieškojimas rūpi ir D. Musteikiui. Jo rūpesčiu šiuo metu yra pateikti prašymai rasti trijų Žalgirio kuopos partizanų – A. Dumbravos-Aido, P. Lukošiūno-Žilvičio, Gluosnio ir Jurgio Klibo-Kadugio, Naujoko – palaikus. Taip pat jo rūpesčiu LGGRTC paduoti prašymai dėl karių savanorių statuso suteikimo ir galbūt apdovanojimo Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanams broliams Jonui Rūkui, kuris partizanavo Antano Keperšos-Kartėlio būryje, ir paskutiniam Lokio rinktinės Erškėčio kuopos žuvusiam partizanui Jurgiui Rūkui-Rožei, Varnui. Su D. Musteikio pagalba parengtas partizanų ryšininko dukros Vidos Drungaitės-Klimašauskienės prašymas dėl Laisvės kovų dalyvio statuso suteikimo partizanų ryšininkui, partizanų rėmėjui Edvardui Drungai-Nykštukui iš Paberžės kaimo (Utenos rajonas) jau patenkintas. Partizanų ryšininkui Edvardui Drungai-Nykštukui 2021 m. lapkričio 11 d. išduotas LR Generalinės prokuratūros reabilitacijos pažymėjimas dėl neteisėto kalinimo Nr.12.11-24 D.

D. Musteikis dažnai lanko partizanų žūties, atminimo išsaugojimo vietas, pagerbia partizanų atminimą. Dažnai keliauja ne vienas. Kai keliauja Vytauto apygardos Lokio rinktinės Žalgirio kuopos partizanų kovų vietomis, pakviečia šios kuopos partizanų giminaičius tai daryti kartu.

Papasakojome, kiek daug gali nuveikti vienas žmogus, kuriam iš tikrųjų rūpi partizanų atminimo išsaugojimas. Gražu būtų, jei kiekvienas mūsų retkarčiais prie atminimo ženklų, paminklų, kryžių pagerbtume laisvės kovotojų atminimą, uždegdami žvakutę, pamerkdami ar padėdami gėlytę, pakeisdami pablukusias vėliavos spalvų juosteles naujomis, pasodindami krūmą, medį. Partizanai dėl mūsų šalies laisvės padarė viską: atsisakė asmeninių interesų, paaukojo šeimas, svajones, idealus. Jei svarbiausias dalykas yra mūsų visų laisvė, turime ką nors daryti dėl laisvės kovotojų atminimo išsaugojimo. Turime semtis stiprybės iš praeities.