Išsamiai ir aiškiai: kas vyksta organizme susirgus naujuoju koronavirusu

Karščiavimas, bendras silpnumas, sausas kosulys ar dusulys – tokie dažniausi simptomai, rodantys apsikrėtimą naujuoju koronavirusu COVID-19. Tačiau kas vyksta organizme, apsikrėtus šiuo virusu, iki galo dar neaišku ir koronavirusą tiriantiems mokslininkams.

Inkubacinis periodas

COVID-19 inkubacinis periodas – laikotarpis nuo užsikrėtimo virusu iki susirgimo – dar nėra nustatytas, tačiau Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) nurodo, kad ligos simptomai turėtų pasirodyti per 14 dienų. Per šias dvi savaites žmogus gali nejausti jokių ligos požymių, nes jis ir neserga – virusas dar stengiasi įsitaisyti organizme ir apeiti jo apsaugos mechanizmus. Tačiau net ir nesusirgęs žmogus yra viruso nešiotojas ir platintojas – būtent todėl grįžusiems iš rizikos šalių siūloma izoliuotis.

Koronavirusas, kaip ir dauguma jo bendrų virusų, veikia įsigaudamas į organizmo ląsteles ir parazituodamas jose. Anot bbc.com, pirmiausias COVID-19 taikinys yra gerklės, kvėpavimo takų ir plaučių paviršiuje esančios ląstelės. Jei virusui pavyksta įsigauti į tokią ląstelę, ji paverčiama „virusų fabriku“, kuriame virusas dauginasi, o jo palikuonys vėliau palieka gimtąją ląstelę ir keliauja ieškoti naujų, dar neapkrėstų ląstelių.

Nors skamba baugiai, inkubaciniu periodu daugelis žmonių net nejaus kovos, kuri jų organizme vyksta tarp viruso ir paties organizmo.

Pirmieji požymiai

Daugelis apsikrėtusiųjų COVID-19 greičiausiai nesupras, kodėl dėl naujojo viruso pasaulyje kilusi tokia panika. Skaičiuojama, kad maždaug 8 iš 10 apsikrėtusiųjų persirgs nesunkiai, susidurs tik su keliais nemalonumais – kosuliu ir pakilusia temperatūra.

Skaudantys raumenys, „kaulų laužymas“ ir galvos skausmas gali būti keli iš nemalonių koronaviruso simptomų, tačiau jie pasitaiko ne visada.

Pakilusi temperatūra – pirmasis simptomas, jog organizmas susiprotėjo turintis įsibrovėlį ir ėmėsi veiksmų jam išvaryti.

Viskas prasideda nuo to, kad imuninės ląstelės išskiria mažus baltymus, vadinamus citokinais. Pastarieji skatina imuninę sistemą įsibėgėti ir veikti, tačiau kartu ir sukelia raumenų ir kaulų skausmus, temperatūrą.

Jei organizmas sveikas, o imuninė sistema stipri, papildomos vaistų pagalbos susirgusiajam gali ir neprireikti – užteks lovos režimo, gero poilsio, daug skysčių ir, galbūt, paracetamolio ar kitų vaistų temperatūrai numušti. Imuninės sistemos kova su virusu organizme gali trukti maždaug savaitę – tiek, kiek įprastai trunka sloga.

Lūžio taškas

Įsibėgėjus koronaviruso epidemijai akcentuojama, jog ši liga ypač pavojinga vyresnio amžiaus žmonėms, sergantiems lėtinėmis plaučių, kraujotakos, inkstų ir kitų organų ligomis, diabetu.

Bendrai sutariama, kad koronavirusas iš lengvo susirgimo sunkia liga tampa tuomet, kai su užkratu kovojanti imuninė sistema persistengia ar tiesiog išeina iš rikiuotės.

Imuninės sistemos kovinis arsenalas nėra tobulas – siekiant išvaryti virusą, organizme prasideda uždegiminiai procesai. Tačiau pastarieji kenksmingi ne tik įsibrovėliui, bet ir pačiam organizmui.

Momentas, kai koronavirusas pergudrauja imuninę sistemą, yra kritinis ligos eigoje ir šiuo metu keliantis tyrėjams daugiausiai klausimų – nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis ir kokiais būdais virusas tai padaro.

„Virusas sutrikdo imuninės sistemos pusiausvyrą, kyla per daug uždegiminių procesų, kaip jis tai sukelia, mes nežinome“, – bbc.com sakė Londono „Kings“ kolegijos dėstytoja ir užkrečiamųjų ligų specialistė Nathalie MacDermott, pastaraisiais metais pamėgta Didžiosios Britanijos žiniasklaidos dėl komentarų apie Zika ir Ebola virusus.

Dažnai šie uždegiminiai procesai, turintys priversti virusą kapituliuoti, neigiamai paveikia plaučius. Plaučių alveolėse – smulkiausiose pūslelėse, kurių skersmuo siekia vos 0,1–0,2 milimetro, o plaučiuose jų gali būti apie 300 milijonų – įprastai įkvėptas deguonis praeina į kraujotaką. Tačiau prasidėjus uždegimui šiose alveolėse pradeda kauptis vanduo, kuris trukdo gyvybiškai svarbiems gyvavimo procesams.

Vandeniui kaupiantis alveolėse, plaučiams atlikti savo darbą darosi vis sunkiau, į pagalbą jiems gali ateiti plaučių ventiliacijos aparatai. Kinijos surinkti duomenys leidžia prognozuoti, kad 14 procentų visų susirgusiųjų gali prireikti tokių aparatų pagalbos.

Kai mirtis alsuoja į sprandą

Maždaug 6 procentai užsikrėtusiųjų gali atsidurti tokioje grėsmingoje padėtyje, kai nuo mirties skiria vos kelios lemtingos akimirkos.

Itin pavojingos komplikacijos kyla tuomet, kai koronaviruso iš pusiausvyros išmušta imuninė sistema visai paleidžia vadžias ir nuvažiuoja nuo bėgių – tuomet organizmo reakcijos, turinčios padėti suvaldyti virusą, ima sunkiai trikdyti organizme vykstančius procesus ir žaloti patį organizmą.

Organizme gali prasidėti septinis šokas – užkrėtimo komplikacija, kai toksinai sukelia viso organizmo uždegiminę reakciją, o jėgų kovoti su tokiu plataus masto uždegimu sergantysis beveik neturi. Kraujo spaudimas prasidėjus septiniam šokui krenta drastiškai, kai kurie organai nebegali pilnavertiškai funkcionuoti.

Tokioje situacijoje nepadeda ir jau minėti uždegiminiai procesai plaučiuose – dėl alveolėse besikaupiančio vandens silpstančiam organizmui sunku apsirūpinti reikiamu kiekiu deguonies, o pastarojo trūkumas gali pakenkti ir nesergančiam, ką jau bekalbėti apie sergantįjį.

Akcentuojama, kad stiprus uždegimas gali smogti ir inkstams – pastarieji esant „karo stoviui“ gali nepajėgti filtruoti kraujo.

Stipriai išplitęs uždegimas stipriai paveikia ir sveikus organus, o jei pastarieji yra nualinti turimų lėtinių ligų, situacija gali tapti labai prasta.

Veiksmingas gydymas šiuo atveju turi būti itin radikalus – kapituliuojant plaučiams, sergantysis turi būti prijungtas prie dirbtinių plaučių, kurie palaikytų kvėpavimo funkciją. Mašinos gali perimti ir kitų organų funkciją, siekiant palengvinti organizmo padėtį, sergantysis gali būti prislopintas, kaip tai nutiko Panevėžio ligoninėje, susirgus ne pirmos jaunystės verslininkui, sugrįžusiam iš PAR.

Jei situacija labai bloga, kyla pavojus, kad dėl deguonies trūkumo ims mirti smegenų ląstelės, sergančiajam gali būti sukelta dirbtinė koma.

Imunitetas ir rūkymas

Kol kas, dar pilnai neištyrus naujojo koronaviruso, vyrauja nuomonė, kad COVID-19 nėra kažkoks iš siaubo filmų pabėgęs užkratas, turintis dar nematytus veikimo mechanizmus – jei tik organizmas stiprus, o imuninė sistema nenualinta, COVID-19 gali būti gydomas kaip eilinis peršalimas, arbata ir poilsio režimu. Žinoma, netausojant savęs galima greitai nualinti organizmą ir sulaukti komplikacijų.

Dabar, koronaviruso pandemijai įsibėgėjus, nuolatos perspėjama, kad didžiausia rizika kyla pagyvenusiems ir lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms – būtent tiems, kurių imuninė sistema nebėra tokia veiksminga, kaip jaunystėje, arba yra nualinta turimų ligų.

Po pirmųjų ligos atvejų Uhane buvo prabilta kitą rizikos faktorių – rūkymą. Iki šiol manoma, kad rūkantieji, net jei neturi lėtinių ligų ar nėra pagyvenę, rizikuoja sirgti sunkesne koronaviruso forma, nei nerūkantieji.

Tokia teorija kilo tuomet, kai paaiškėjo, kad pirmieji du Uhano mieste mirę žmonės buvo palyginus sveiki, tačiau užkietėję ilgamečiai rūkoriai.

Alfa.lt