Ispaniškasis gripas: mirtiniausia pandemija žmonijos istorijoje

1918-aisiais gripo porūšis, pavadintas ispaniškuoju gripu, sukėlė pasaulinę pandemiją, greitai išplisdamas ir dar greičiau žudydamas. Gripas nesirinko: jauni, seni, sveiki ir sergantys žmonės vienas po kito užsikrėtė, ir mažiausiai 10 procentų pacientų mirė. Sunku pasakyti, kiek tiksliai ši liga nusinešė gyvybių, tačiau manoma, jog ispaniškuoju gripu užsikrėtė trečdalis visos pasaulio populiacijos bei mirė mažiausiai 50 milijonų žmonių. Tai buvo mirtiniausia pandemija šiuolaikinėje istorijoje. Įdomu tai, kad nors liga yra vadinama ispaniškuoju gripu, šio viruso atmaina greičiausiai gimė kažkur kitur, o ne Ispanijoje.

Kas sukėlė ispaniškąjį gripą?

Protrūkis prasidėjo 1918-aisiais, paskutiniaisiais Pirmojo pasaulinio karo mėnesiais. Dabar istorikai mano, kad šis karinis konfliktas galėjo iš dalies prisidėti prie viruso plitimo. Vakarų fronte kareiviai gyveno apgailėtinomis sąlygomis ir dažnai susirgdavo dėl susilpnėjusio imuniteto. Jų susirgimai, kurie buvo žinomi kaip „la grippe“, buvo užkrečiami ir greitai išplisdavo karių tarpe. Maždaug per tris dienas nuo susirgimo dauguma vyrų imdavo sveikti, tačiau ne visi išgyvendavo.

1918-ųjų vasarą, kariams pradėjus grįžti namo, jie su savimi parsigabeno ir juos sargdinusį virusą. Šis išplito gimtųjų kareivių šalių miestuose, kaimuose ir gyvenvietėse. Daugybė užsikrėtusiųjų, tiek kareivių, tiek civilių, jau nebepasveiko taip greitai. Pavojingiausias virusas buvo jauniems suaugusiems nuo 20 iki 30 metų amžiaus, neturėjusiems jokių gretutinių ligų.

2014 metais „National Geographic“ paskelbė naują viruso kilmės teoriją – kad jis gimė Kinijoje. Anksčiau netirti įrašai susiejo gripą su kinų darbininkų migracija Kanadoje 1917-aisiais bei 1918-aisiais. Šie darbininkai daugiausiai buvo atvykę iš atokių kaimiškų Kinijos vietovių, rašoma Marko Humphrieso 2013 metais išleistoje knygoje „Paskutinis maras“. Jie šešias dienas praleisdavo aklinai uždarytuose traukinių vagonuose, kuriais būdavo vežami per šalį, iki tęsdami kelionę link Prancūzijos. Ten jiems tekdavo tokie darbai kaip tranšėjų kasimas, traukinių krovinių iškrovimas, geležinkelio bėgių tiesimas, kelių tiesimas ir tankų remontas. Iš viso daugiau nei 90 000 kinų darbininkų buvo mobilizuoti Vakarų fronte.

M. Humphriesas paaiškina, jog 1918 metais net 3 000 iš 25 000 kinų darbininkų, atvykusių į Kanadą iš Kinijos, turėjo karantinuotis. Tais laikais, dėl rasinių stereotipų, kanadiečiai gydytojai dėl ligos kaltino „kinišką tinginystę“ ir nevertino simptomų rimtai. Kai 1918 metų pradžioje darbininkai pasiekė šiaurės Prancūziją, daugelis jų sirgo, o šimtai netrukus mirė.

Kodėl ligą pavadino ispaniškuoju gripu?

Ispanija buvo viena iš pirmųjų šalių, kuriose identifikuota epidemija, tačiau istorikai įsitikinę, kad tai greičiausiai buvo karo meto cenzūros pasekmė. Ispanija karo laiku buvo neutrali šalis ir nereikalavo griežtos cenzūros iš savo žiniasklaidos, kuri savo ruožtu galėjo laisvai skelbti apie pirmuosius ligos atvejus. Tačiau tai lėmė, kad žmonės ėmė klaidingai manyti, jog liga yra specifiškai Ispanijos, ir jai prilipo „ispaniškojo gripo“ vardas.

1918-ųjų pavasarį daugiau nei 100 000 asmenų jau buvo užsikrėtę gripu. Liga smogė Ispanijos karaliui Alfonsui XIII-ajam bei daugeliui kitų svarbiausių šalies politikų. Nuo 30 iki 40 procentų žmonių, kurie gyveno ar dirbo uždarose patalpose, tokiose kaip mokyklos, kariniai barakai ar vyriausybės įstaigos, užsikrėtė naujuoju gripu. Madrido tramvajaus sistemos veikimas buvo apribotas, telegrafo paslaugos sutriko, nes abiem atvejais nebeužteko sveikų darbuotojų, kurie galėtų dirbti. Medicinės atsargos ir paslaugos nebesuspėjo patenkinti paklausos.

Sąvoka „ispaniškasis gripas“ ypač greitai prilipo Didžiojoje Britanijoje. Kaip rašoma 2006-aisiais išleistoje Niallo Johnsono knygoje „Didžioji Britanija ir 1918-19 metų gripo pandemija“, britų žiniasklaida dėl epidemijos Ispanijoje kaltino šios šalies oro sąlygas: „...sausas, vėjuotas ispaniškas pavasaris yra nemalonus ir ligas keliantis sezonas“, tuo metu skelbė vienas straipsnis, pasirodęs laikraštyje „The Times“. Buvo skelbiama, kad mikrobų pilnas dulkes platina stiprūs Ispanijos vėjai, o štai drėgnas Britanijos klimatas gali sustabdyti nuo gripo plitimo šioje šalyje.

Kokie buvo gripo simptomai?

Pradiniai ligos simptomai buvo galvos skausmas ir nuovargis, vėliau sekdavo sausas, skausmingas kosulys, apetito praradimas, virškinimo sutrikimai. Antrąją ligos dieną pasireikšdavo stiprus prakaitavimas. Vėliau liga paveikdavo kvėpavimo organus, galėdavo išsivystyti plaučių uždegimas. M. Humphriesas paaiškina, kad plaučių uždegimas bei kitos gripo sukeltos respiracinės sistemos komplikacijos tapdavo pagrindinėmis mirties priežastimis. Tai paaiškina, kodėl taip sudėtinga nustatyti tikrą gripo aukų skaičių – nes mirties priežastis neretai būdavo ne pats gripas, o jo komplikacijos.

1918-ųjų vasarą virusas jau buvo sparčiai išplitęs į kitas žemyninės Europos šalis. Ypač kentėjo Viena Austrijoje ir Budapeštas Vengrijoje, taip pat dalys Vokietijos ir Prancūzijos. Daugybė vaikų Berlyno mokyklose susirgo ir nėjo į mokyklą, o ginklų fabrikai sumažino gamybos apimtis dėl darbuotojų trūkumo.

1918-ųjų birželį gripo epidemija Ispanijoje pasiekė Didžiąją Britaniją. Liepą epidemija skaudžiai smogė Londono tekstilės pramonei. Vienoje gamykloje vos per vieną dieną 80 iš 400 darbuotojų neatėjo į darbą, nes susirgo, rašoma 2003-ųjų knygoje „1918-1919 metų ispaniškojo gripo pandemija: naujos perspektyvos“. Londone dėl gripo nedirbo 25-50 procentų visų vyriausybės darbuotojų.

Epidemija greitai tapo pandemija, keliaudama per visą pasaulį. 1918-ųjų rugpjūtį šeši kanadiečiai kariai mirė Kanadoje. Tą patį mėnesį pranešta apie ligos atvejus Švedijos kariuomenėje, vėliau – šios šalies civilių tarpe, taip pat tarp Pietų Afrikos darbininkų. Rugsėjį gripas per Bostono uostą pateko ir į Jungtines Valstijas.

Kokios buvo rekomendacijos gyventojams?

Gydytojai nežinojo, ką rekomenduoti savo pacientams. Daugybė medikų ragino žmones vengti viešų vietų ar kitų žmonių. Kiti siūlė gydytis tokiomis priemonėmis kaip cinamonas, vynas ar mėsos sultinys. Gydytojai taip pat patarė žmonėms viešumoje prisidengti savo burnas ir nosis. Vienu metu dėl ligos buvo kaltinamas netgi aspirinas, kuris iš tiesų galėjo padėti infekuotiesiems.

1918-ųjų birželio 28 dieną Didžiosios Britanijos laikraščiuose pasirodė viešas pranešimas apie gripo simptomus, tačiau vėliau paaiškėjo, kad tai tėra vitaminų kompanijos reklama. Net ir aplinkui mirštant žmonėms, atsirado tokių, kurie siekė užsidirbti iš netikrų vaistų. Reklama skelbė, kad mėtinės pastilės yra „geriausias būdas užkirsti kelią infekcijos procesams“ ir kad visi, įskaitant vaikus, turėtų sučiulpti po keturias ar penkias tokias pastiles per dieną, kol pasijus geriau.

Tuo tarpu amerikiečiams buvo rekomenduojama nespausti kitiems žmonėms rankų, likti namuose, neliesti iš bibliotekos paimtų knygų ir dėvėti kaukes. Mokyklos ir teatrai užsidarė, o Niujorko miesto sveikatos departamentas priėmė griežtą sanitarinio kodekso pataisą, uždrausdamas spjaudytis gatvėje, rodo tyrimas, publikuotas moksliniame žurnale „Public Health Reports“.

Pirmasis pasaulinis karas tam tikrose vietovėse lėmė gydytojų trūkumą, o didelė dalis likusių medikų greitai susirgo patys. Mokyklos ir kiti pastatai buvo paversti laikinomis ligoninėmis, o kai kuriais atvejais gydytojų vietas užimdavo medicinos studentai.

Kiek žmonių mirė?

1919-ųjų pavasarį mirčių skaičius ėmė kristi. Viruso protrūkis smogė ištisoms šalims, o medicinos ekspertai neįstengė sustabdyti ligos plitimo. Pandemija tapo aidu to, kas vyko prieš 500 metų, kuomet visame pasaulyje siautė Juodosios mirties siaubas.

2016-aisiais pasirodžiusioje Nancy Bristow knygoje „Amerikietiška pandemija: prarasti 1918 m. gripo epidemijos pasauliai“ aiškinama, jog virusas paveikė iki 500 mln. žmonių visame pasaulyje. Tuo metu tai sudarė trečdalį globalinės populiacijos. Mažiausiai 50 mln. žmonių mirė nuo viruso, nors tikrieji skaičiai, manoma, yra dar didesni.

N. Bristow skaičiavimais, virusu užsikrėtė iki 25 proc. JAV populiacijos, o Karinio laivyno narių tarpe šis skaičius galėjo siekti net 40 proc., daugiausiai dėl tarnavimo jūroje sąlygų. Iki 1918 m. spalio pabaigos gripas pražudė 200 000 amerikiečių, o iš viso, N. Bristow teigimu, pandemija nusinešė daugiau nei 675 000 amerikiečių gyvybių. Smūgis šalies populiacijai buvo toks milžiniškas, kad 1918-aisiais amerikiečių vidutinė gyvenimo trukmė sutrumpėjo 12 metų.

Mirusiųjų kūnų buvo tiek daug, kad kapinių prižiūrėtojai nebeįstengė visų jų palaidoti, ir šeimos pačios turėjo kasti kapus savo artimiesiems. Mirtys lėmė ūkių darbuotojų trūkumą, o tai savo ruožtu turėjo įtakos vasaros derliaus rinkimui. Kaip ir Didžiojoje Britanijoje, darbuotojų ir resursų trūkumas sutrikdė paslaugų tiekimą, įskaitant šiukšlių išvežimą.

Pandemija išplito į Aziją, Afriką, Pietų Ameriką ir pietinį Ramiojo vandenyno regioną. Indijoje mirtingumo lygis pasiekė 50 atvejų 1 000 gyventojų – nepaprastai didelį skaičių.

Kuo liga skiriasi nuo sezoninio gripo?

Ispaniškasis gripas išlieka mirtiniausia mūsų laikų pandemija, pražudžiusia nuo 1 iki 3 proc. pasaulio populiacijos.

2009-2010 m. buvo fiksuojama panaši gripo pandemija, kuomet išplito nauja H1N1 gripo atmainos forma. Liga pavadinta „kiaulių gripu“, nes jį sukeliantis virusas yra panašus į tą, kuris gali susargdinti kiaules (o ne dėl to, kad virusą nešioja kiaulės).

Kiaulių gripas sukėlė respiracinės sistemos ligas, kurios pirmaisiais ligos metais pražudė nuo 151 700 iki 575 400 žmonių visame pasaulyje, rodo JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų duomenys. Tai sudarė 0,001-0,007 proc. visos pasaulio populiacijos, tad ši pandemija smogė kur kas mažesnį smūgį nei 1918-ųjų ispaniškojo gripo pandemija.

Maždaug 80 proc. kiaulių gripo sukeltų mirčių buvo jaunesnių nei 65 metų amžiaus asmenų tarpe. Palyginimui, nuo 70 iki 90 proc. sezoninio gripo sukeltų mirčių yra vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių tarpe.

Dabar skiepas nuo kiaulių gripą sukeliančios viruso atmainos yra įtrauktas ir į sezoninio gripo vakcinas. Žmonės vis dar kiekvienais metais miršta nuo gripo, bet šis skaičius yra kur kas mažesnis nei mirčių nuo kiaulių gripo ar ispaniškojo gripo pandemijos. Pasaulio sveikatos organizacija skelbia, kad kiekvienais metais sezoninio gripo epidemijos sukelia 3-5 milijonus sunkių komplikacijų ir 290 000-650 000 mirčių visame pasaulyje.

Pagal Livescience.com