Iškalbingi sovietmečio dokumentikos trupiniai

Žemaičių muziejuje „Alka“ žurnalistė, TV laidų ir dokumentinių filmų autorė bei režisierė Rūta Sinkevičienė pristatė savo pirmąją knygą „(Pra)Rasta karta“. Tokiu pat pavadinimu R. Sinkevičienė kūrė laidą apie sovietmečio paliktus ženklus, kaip spąstus tykančius šiandienos žmogaus. „Prarastąja karta“ tik simboliškai įvardijami sovietų valdžios valdymo laikotarpiu gimę, augę ir gyvenę žmonės, išgyvenę sovietmetį, bet jame nepasilikę arba, deja, ir likę ten.

„Dievas yra Leninas“

Pati Rūta Sinkevičienė save apibūdino kaip „krikštytą Lenino spaliukę, Pirmąją Komuniją priėmusią pionierę, Sutvirtinimo sakramentą gavusią komjaunuolę“.

Veidmainiškumas ir prisitaikėliškumas buvo paplitę tuometėje visuomenėje. Rūta pasakojo, kaip kartą, grįžusi iš mokyklos, savo močiutei pareiškė, kad „Dievas yra Leninas, esantis visur ir visame kame“. Taip pasaulio tikrovės ženklai maišėsi mergaitės, kurios mama dirbo laborante sovietiniams ponams skirtoje spec. ligoninėje, galvoje.

Mamos darbe mažoji Rūta dažnai slapčia stebėdavo tuos žmones – sovietinius ponus. „Ne visi buvo susireikšminę, daug kultūringų, kuklių pacientų, bet matydavau ir kaip nomenklatūriniai VIP’ai, kalbėdavę pakeltu tonu, irzliai reikalaudavę dėmesio, varinėdavo mano mamą ir kitas gydytojas“, – prisiminimais susitikime dalinosi rašytoja.

Sovietmetį išgyvenusi karta – ypatinga

Patyrusi žurnalistė ironiškai juokavo, kad jos sovietinei kartai „teko patirti kvantinį šuolį iš atsilikusio sovietinio pasaulio į XXI amžių“. Galbūt todėl vieni žmonės sparčiai keitėsi, priimdami naujoves, o kiti, deja, pasiliko praeityje, vis apgailestaudami, kad „anais laikais šlapianka buvo skanesnė“.

„Trečioje klasėje, pasiėmusi dvi kapeikas, tamsiomis gatvėmis pusvalandį eidavau iki miesto telefono būdelės paskambinti draugei. Būdama penkiasdešimties su ta pačia drauge kalbuosi per mesendžerio programėlę realiu laiku, gulėdama atokiausios Tailando salos paplūdimyje, ir rodau kažkieno akinius pavogusią beždžionę“, – kalbėjo ji.

R. Sinkevičienė apgailestavo, kad sovietmetį išgyvenusioms kartoms tikrai visko teko per daug: „Mes vaikystėje bijodavome vilko, raganos ir čigono, dabar baiminamės dirbtinio intelekto. Matydama jaunus žmones, kurie iš milijonų kelių renkasi kompiuterio ekraną, galvoju, kad esame ypatinga karta. Nieko nepraleidome, bent jau tie, kurie norėjo.“

Tema aktuali šių dienų kontekste

Kurdama laidų ciklą „(Pra)Rasta karta“ apie užmaskuotą sovietinį palikimą, R. Sinkevičienė pajuto, kad tema ypač aktuali šių dienų Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste, kai tarsi kartojasi neišmoktos pamokos. Autorė siekia atkreipti visuomenės dėmesį į sovietinės valdžios paliktus spąstus, atpažinti jos metodus dabartinės Rusijos vaidmenyje.

„Penkiasdešimt metų sovietų okupacijos Lietuvoje paveikė kelių kartų sąmonę. Daugelis žmonių tebesiilgi sovietmečio, tapę okupantų apgalvoto plano dalimi. Ši masė asmenų šiandien veikia pagal Kremliaus strategų nepasitenkinimo kurstymo metodikas“,– sakė ji.

Žinoma žurnalistė medžiagos knygai ir laidoms ieškojo Lietuvos centriniame valstybės bei Ypatingajame archyve. Ypač turtingi Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos fondai, kur Rūta rado saugomų dokumentų, filmuotos medžiagos, nuotraukų, periodikos, sovietmečio literatūros.

Daugelis gyveno skurdžiai

Knygos pristatyme dalyvavusi autorės draugė ir kolegė Algimanta Žukauskienė prisiminė sovietinį nepriteklių, kuris jai, dar vaikui, labai įsirėžė į atmintį: „Buvo laikas, kai duonelės stovėdavome per naktį. Stovėdavo bobulytė, nes, kaip dabar suprantu, seniems žmonėms naktį nesimiega. Paskui eidavo mama prieš darbą, tada – aš eilėje stovėti.“

Jai dabar net juokinga, jog ir vėlyvuoju sovietmečiu gauti gerų batų ar striukę vaikui būdavo įvykis. Pasak Algimantos, visos moterys tuomet buvo nagingos ir kūrybingos: siuvo, nėrė, mezgė, siuvinėjo.

„Kiek save atsimenu, būdavau išpuošta, jeigu kojinytės baltos, tai dar ir su kutosiukais. Mama sugalvodavo, persiūdavo iš senų drabužių, padarydavo iš kažko... Bet iš tikrųjų viešpatavo vargas ir skurdas, kol išmokome kombinuodami susikurti patogesnę buitį“, – pasakojo ji.

„Butai buvo nemokami“

Aktorė Larisa Kalpokaitė-Braškienė knygoje pritaria Algimantai, prisimindama, kad vienos aktorės algos vienai porai batų neužtekdavo: „1981-aisiais aktoriaus alga buvo 110 rublių, o auliniai, žieminiai batai kainavo 120 rublių. Ir daryk, ką nori. Atidedi, atidedi, nori nusipirkti, nueini, o batų nėra. Parduotuvėje – batai, kurių neįmanoma avėti, be to, tik dviejų modelių, iš kurių vieni – proščiai molodost (sudie, jaunyste).“

Buvo paplitęs vadinamasis „blatas“, t. y. reikiamų dalykų gavimas, kažkam padedant. Prekybininkai, žinoma, tuomet gyveno gerai ir buvo labai vertinami.

Dažniausias Sovietų Sąjungos gerbėjų koziris: „butai buvo nemokami“, tik to „nemokamo būsto“ paprasti eiliniai žmonės laukdavo eilėse kelis dešimtmečius. L. Kalpokaitės vyras stovėjo eilėje trylika metų, kol gavo butą, kuriame šeima gyvena „po šiai dienai.“

Iš tikrųjų jokia ekonomika neatlaikytų, jei nemokamai būtų išdalinti ištisi butų mikrorajonai. Milžiniškos lėšos, skirtos gyvenamųjų būstų statybai, buvo tiesiog išskaičiuojamos iš žmonių atlyginimų, todėl dauguma uždirbdavo labai mažai.

Andriaus Mamontovo prisiminimuose – karinis ugdymas

Knygoje, pasitelkiant sovietmečio dokumentikos epizodus ir unikalias archyvines nuotraukas, savo patirtimis ir prisiminimais dalijasi žinomi žmonės. Dainininkas ir aktorius Andrius Mamontovas prisiminė vaikystės dienas Vilniaus 52-ajame darželyje, kurį lankė kartu su garsia operos bei teatro režisiere ir prodiusere Dalia Ibelhauptaite.

Andrius darželio laikus prisimena kaip jaukius, be rūpesčių, kai vienintelė bėda – valgyti, ko nenori, ar miegoti, kai nenori ir keltis pagal komandą, kai dar nesinori. Tačiau iš mokyklos laikų dainininkui gerai atsimenamos fizinės bausmės, kurios tikrai žeisdavo vaiko orumą. Turbūt daugelis sovietinės kartos žmonių prisimena bandymus mokyklose „perauklėti kairiarankius“.

Pasak A. Mamontovo, „kairiarankius vaikus versdavo rašyti dešine ranka ir bausdavo, duodavo per nagus su liniuote“. Žinomas dainininkas knygoje pasakojo ir apie labai stipriai ideologizuotas karinio ugdymo pamokas mokykloje: „Mūsų karta, daugelis iš mūsų, taip pat ir aš, iki šiol moku išardyti ir sudėti Kalašnikovo automatą ir šaudyti moku. Ir esu tai daręs daugybę kartų. Negana to, būdavo ir kažkoks kodeksas, kurį reikėdavo išmokti atmintinai, vadinosi „Tarybinio žmogaus kodeksas“, koks turi būti sovietinis žmogus.“

Nori gauti „deficito“ – lauk eilėje

Ne visi sovietmečiu gyveno neturtingai. Štai žurnalistas ir dokumentinių filmų autorius Rimas Bružas knygoje atviravo, kad jo šeima gyveno tikrai gerai: „Kalbant apie sovietmetį, mūsų namuose nebuvo kažkokių nepriteklių, nes abu mano tėvai – gydytojai, man pasisekė gimti tokioje šeimoje. Maisto, daržovių gaudavome iš kaimo. Žinoma, mums su broliu yra tekę stovėti ilgiausiose eilėse, jei išmesdavo į prekybą kokių „deficitų“, – toks buvo gyvenimas.“

Tais „deficitais“ sovietiniais laikais buvo dešra, kava, šampanas, apelsinai, jau nekalbant apie pramonines prekes, buitinę techniką ar baldus.

Kadangi Sovietų Sąjungoje karinei pramonei būdavo skiriama nuo 26 iki 40 proc. lėšų, visiems kitiems dalykams likdavo nepakankamas finansavimas. Kaimo žmonės vergaudavo kolūkiuose, o namie gyveno be vandentiekio, kanalizacijos, su lauko tualetais ir maudynėmis viešose pirtyse.

Kaime gyvenančio žmogaus pensija 1972 m. siekė 23 rublius, nors 1968 m. sovietinė valdžia buvo apskaičiavusi, kad minimaliam pragyvenimui žmogui reikia bent 45 rublių.