Išgyvenusiems Vilniaus geto siaubą labai svarbus ypatingas popiežiaus Pranciškaus dėmesys

Popiežiaus Pranciškaus malda minint Vilniaus Didžiojo geto likvidavimo 75 metines - jaudinantis momentas 94 metų Faniai Branovskajai, kaip ir kitiems gyviems likusiems geto gyventojams bei jų vaikams.

Kaip interviu naujienų agentūrai ELTA sakė F.Branovskaja, po to, ką jai teko ištverti, Katalikų Bažnyčios vadovo dėmesys - didelis dalykas. „Ne tik mums, bet ir tiems, kurie gelbėjo žydus, taip pat žmonėms, iki šiol neigiantiems tai“, - sakė 19-os į Didįjį Vilniaus getą patekusi ir nuo pirmos iki paskutinės dienos jame buvusi vilnietė.

Geto likvidavimo dieną jai pavyko pabėgti. Tai F. Branovskaja vadina stebuklu.

Likviduojant Vilniaus getą jo gyventojai sušaudyti Paneriuose arba išvežti į nacių koncentracijos stovyklas, iš kurių dauguma negrįžo.

- Nuo 1990 metų Vilniaus geto likvidavimo dieną pagerbiamas Lietuvos žydų genocido aukų atminimas. Kuo, be to, kad susitiksite su popiežiumi Pranciškumi, ši diena svarbi asmeniškai jums?

- Minėsiu 75 metų sukaktį, kai praradau artimuosius. Prisiminsiu bendramokslius, kaimynus, pažįstamus, mokytojus iš geto.

Jidiš mokykloje mes mokėmės penkių kalbų. Lotynų tiesiog nekentėme, nes labai daug reikėjo mokytis mintinai, o mokytoją vadinome žalčiu. Ji buvo iš labai neturtingos šeimos. Kai apsirengdavo kitą drabužį, sakydavom: „Žaltys pakeitė odą“.

Gete visiems gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, ypač mokytojams, nes jie nėjo į darbą už miesto, kur bent jau duodavo truputį sriubos, todėl nusprendėm jiems padėti. Ką mes galėjom? Vienas davė sušalusių bulvių, kitas šaukštelį kruopų. O man teko nunešti maisto tai lotynų kalbos mokytojai.

„Atėjote pas mane, žaltį? Vaikai prisimena mane?“, - nustebo mokytoja. Įsivaizduokite, kaip tada jaučiausi.

Iš Vilniaus geto ji buvo išvežta į Rygą, paskui koncentracijos stovyklą Štuthofe ir kažkaip išsigelbėjo, atsidūrė Lodzėje. Kai tai sužinojome, vienas bendramokslis nuvyko jos aplankyti. Prisiminimas, kad mokiniai apie ją pagalvojo pačiu sunkiausiu metu gete, padėjo išgyventi tragiškiausias akimirkas. Taip ji tada pasakė.

Kai tik susitinku su mokiniais, studentais, būtinai pasakoju šią istoriją. Kad visada atsimintų savo mokytojus.

- Kokius atsimenate jūs?

- Žinote kalbančią daktaro Cemacho Šabado skulptūrą, kurią vilniečiai vadina daktaru Aiskauda? Jo žmona ir dukra taip pat buvo mano mokytojos. Daktaras mirė 1931 metais, o jo žmona žuvo Vilniaus gete. Laimei, dukrai neteko to patirti, nes prieš karą ištekėjo ir išvyko gyventi į Belgiją, paskui JAV.

Šešiametė mūsų mokykla buvo Aguonų gatvėje. Po karo bandžiau ieškoti nuotraukų ir radau mūsų mokytojos - daktaro C. Šabado žmonos.

Icchokas Rudaševskis, kurio „Vilniaus geto dienoraštis“ išverstas ir šiais metais išleistas lietuvių kalba, su mano sesute mokėsi toje pačioje klasėje. Aš artimai draugavau su jo pussesere, kuri tą dienoraštį rado palėpėje.

- „Man atrodo, kad mano žodžiai ant popieriaus parašyti krauju“, - Vilniaus geto realybę, bejėgiškumą, kovą už gyvenimą ir viltį paprastame mokykliniame sąsiuvinyje gimtąja jidiš kalba aprašė 15-metis I. Rudaševskis, likviduojant Vilniaus getą su šeima nužudytas Paneriuose. O kaip susiklostė jūsų sesutės, tėvų likimas?

- Mano sesutė, kaip ir tėvai, buvo Vilniaus gete, bet gyva likau viena aš.

Vilniaus geto likvidavimo dieną tėtį išvežė į Kloogos koncentracijos stovyklą Estijoje. Jis buvo nužudytas likus dviem dienoms iki karo pabaigos. Mamą su sesute Riva taip pat išvežė iš Vilniaus geto į Rygą dirbti fabrikuose.

1943-iųjų pabaigoje-1944-ųjų pradžioje visas moteris, vyresnes nei 35 metų amžiaus, pripažino nebetinkamomis dirbti ir nuskandino Baltijos jūroje. Taip praradau mamą.

Žmonės, kurie buvo drauge su sesute, pasakojo, kad ji nenorėjo palikti mamos, bet vokiečių kareivis neleido, nes yra jauna.

Rivą išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą netoli Gdansko. Žinojau tai iš pažįstamų, bet dokumentų neturėjau. Ieškojau jų, kol iš Gdansko Antrojo pasaulinio karo muziejaus gavau oficialų patvirtinimą, kad mano sesutės numeris Štuthofo koncentracijos stovykloje buvo 60 805. Įsivaizduojate, kiek ten žmonių buvo. Ir, kaip vėliau man pasakė, tai tik moterų numeriai.

Marijos Rolikaitės (lietuvių Ana Frank vadinama Lietuvos žydų kilmės rašytoja, vertėja, būdama 14 metų kartu su šeima atsidūrė Vilniaus gete, išgyveno dvi koncentracijos stovyklas. - ELTA). numeris buvo 60 811-as.

- Vis dėlto po visų baisybių likote Lietuvoje, Vilniuje.

- Tikėjome, kad gyvensim kaip prieš karą, kad baisybės baigėsi ir viskas bus gerai. Kad bus žydiškos mokyklos. Visi laukė grįžtant artimųjų.

Aš kiekvieną dieną eidavau į Vilniaus traukinių stotį žiūrėti, gal grįš sesuo.

Kai jau buvo galima laisvai susirašinėti, Izraelyje susiradau artimuosius - dešimt pusseserių ir pusbrolių, du mamos brolius.

1990 metais su vyriausia dukra nuvykome ten. Giminaičiai perdavė nuotrauką, kurioje 1939 metais nusifotografavusi visa mūsų šeima. Tik jų dėka turiu ikikarinių nuotraukų. Vienoje - kur mama laukiasi manęs, o ant jos užrašyta: „Laukiamės kūdikio, neaišku, kas bus“. Turiu nuotrauką, kurioje man dveji metukai.

- Kas, be nuotraukų, prisiminimų liko iš jūsų vaikystės?

- Turiu 1942 metų sausio 24 dieną išduotą pažymėjimą, kad buvau Vilniaus geto bibliotekos skaitytoja. Rado jį archyve. Man tai brangus prisiminimas, kaip į biblioteką eidavom su sesute.

- Kur buvo jūsų namai, iš kurių buvote išvesti į getą?

- Kitoje gatvės pusėje. Mes gyvenome Pylimo gatvės 33 name, kuris dabar - 35-as. Bet po karo ten nebegrįžau. Nebegalėjau. Tik nuėjau pas kiemsargį, kuris buvo labai kultūringas žmogus. Duris atidarė namų šeimininkė, pavarde Sobol. Pamačiusi, kaip atrodau, davė man sijoną, dukters palaidinę.

Gaila, neatsimenu lietuvės moters pavardės, kuri dirbo mūsų namų pusrūsyje skalbinių džiovinimo ir lyginimo įmonėje, vadinamoje „maglėje“. Kai mus išvedė į getą, ta moteris surinko mūsų daiktus ir nusinešė į savo namus. Retkarčiais mamai pavykdavo išeiti iš geto, ji pasiimdavo mūsų daiktų, kad gete galėtų išmainyti į maistą.

Po karo aplankiau tą moterį. Ji man perdavė indelį kiaušiniui iš mūsų namų. Man jis - brangus atminimas. Dar mamos pudrinę turiu, daugiau nieko.

- Kaip atrodė Vilniaus geto teritorija po likvidavimo?

- Siaubingai. Ypač sugriautas Mažasis getas, bet ir Didysis - taip pat. Kai ėjau per miestą, vien griuvėsiai. Tiek liko iš žydiško Vilniaus, kuris prieš karą buvo garsus kultūros centras.

***

Geto likvidavimo dieną iš jo ištrūkusi Fania, kuruos mergautinė pavardė Jocheles, pateko į partizanų būrį. Jame susipažino su būsimu vyru Michailu Brancovskiu, susilaukė dviejų dukterų. Nuo 1945 iki 1990 metų dirbo Centrinėje statistikos valdyboje.

94 metų F. Branovskaja iki šiol aktyviai dalyvauja Buvusių geto ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos veikloje, mokiniams, mokytojams ir užsienio svečiams pasakoja apie Vilniaus senamiestyje buvusį Vilniaus getą, veda ekskursijas, mokinius ir studentus moko jidiš kalbos.

ELTA primena, kad masinis žydų izoliavimas nuo visuomenės, uždarant juos į Vilniaus getą, pradėtas pirmosiomis 1941 metų rugsėjo dienomis. Vilniuje iki karo gyveno 57 tūkst. žydų, 50 tūkst. žuvo gete arba mirė dėl nepakeliamų sąlygų ir ligų.

Mažasis žydų getas (Stiklių, Gaono, Antokolskio, Žydų gatvėje), kuriame gyveno apie 11-12 tūkst. žmonių, veikė 1941 metais, o Didysis Vilniaus getas (Lydos, Rūdninkų, Mėsinių, Ašmenos, Žemaitijos, Dysnos, Šiaulių, Ligoninės gatvėse) nuo 1941 metų rugsėjo 6 iki 1943 rugsėjo 23 dienos.

Pagrindinių vartų į Didįjį getą vietą Rūdninkų g. 18 žymi paminklinė lenta su geto planu.

Valstybinio ir apaštalinio vizito Lietuvoje metu popiežius Pranciškus melsis prie paminklo geto aukoms atminti. Genocido aukų aikštėje-Rūdininkų skvere Šventasis Tėvas stabtels rugsėjo 23-iąją, Didžiojo Vilniaus geto likvidavimo dieną, kuri paskelbta Lietuvos žydų genocido aukų atminimo diena.

ELTA