Išgyventi Sibirą

– Kelkis! Greit aukis guminius – lauke rasa. Važiuosim tvarkyti tavo lietuvių kapų!- vos pramerkus akis žvilgsnis tuoj užfiksuoja benzopjūklu, trimeriu, kastuvais apsiginklavusius sibiriečius. – Tai kad fotografuoti atvažiavau... – Sutvarkysim ir nufotografuosi!

ATGAL, Į PRADINĮ TAŠKĄ
Nors po kelionės po atšiaurųjį Sibirą prabėgo jau keli mėnesiai, to ryto prisiminimas Ričardą Grigą dažnai aplanko naujos dienos pradžioje, kai atsibunda Kaišiadorių daugiabutyje. Paskutinis sudėtingos, pilnos netikėtų nutikimų, pavojų ir atradimų džiaugsmo kelionės etapas ir buvo svarbiausios svajonės išsipildymas – aplankyti tremties vietas.

Tad po Putorano plynaukštės, plaukimo srauniais ir galingais vandenimis, nakvynių palapinėse, už kurių plonų sienų ne kartą jautė lokių alsavimą, iš Svetlogorsko Ričardas Grigas susiruošė į Kureiką – Sibiro kaimą, nusidriekusį Šiaurėje nuo poliarinio rato, prie Kureikos upės ir Jenisiejaus santakos. Kureika istoriškai garsi ir tuo, kad Josifas Stalinas 1914-1916 metais čia praleido savo paskutinę tremtį.

Vėliau, kruvinam tironui įkopus į valdžios olimpą, čia iškilo Stalino muziejus su troba, kurioje didysis lietuvių tremties „autorius“ gyveno. Vėliau, istorijai pasisukus kitaip, muziejų uždarė, o trobelę kartu su didžiojo vado statula nugriovė. Paskutinius pėdsakus tik 1996 metais nušlavė ugnis. Tačiau žaizdos niekur nedingo...

Garlaivis iš Krasnojarsko pro Kureikos kaimą plaukia tik kartą per savaitę, tačiau naujai surastas nuoširdus bičiulis Artiomas padėjo ir čia – surado greitesnį ir pigesnį būdą. Tad sėdę į motorinę valtį, keliauninkai tikslą pasiekė vos per dvi valandas. Tačiau kokias! – Jenisiejus šioje atkarpoje siekia 5 km pločio. Smarkiai bangavo, todėl valtis tiesiog šokinėjo. Žodžiu, smagu nebuvo, - plaukimo nuotaikas trumpai reziumuoja R. Grigas.

Keliauninkus atplukdę į krantą, vaikinukai pakvietė į savo namelį, pamaitino ir įsodino į keturių aukštų garlaivį DudinkaKrasnojarskas. Plaukdami bendrakeleiviai aptarė tolimesnius planus. Nusprendė, jog Kęstutis Juška plauks toliau, o Ričardas išsilaipins Jarceve, aplankys Krivliaką. – Lipk, čia tavo svajonė! - laikinai su bendrakeleiviu atsisveikino Kęstutis Juška, kuris nusprendė pasiekti Krasnojarską ir ten palaukti Ričardo.
JARCEVE
– Išlipant paaiškėjo visai malonus dalykas – pasirodė, jei apsigalvoji ir išlipi anksčiau, tau grąžina likusius pinigus. Tai buvo labai aktualu, - pastebi fotomenininkas, kuris po parą trukusios kelionės garlaiviu apie 7 valandą vakaro išlipo Jarceve. Kodėl pirmiau ten? Tiesiog, plaukdamas pro Krivliaką, garlaivis ten keliauninkų iki kranto neplukdo. – Išlipau iš laivo vakarop Jenisiejaus upės krante.

Paklausiau vaikinukų su vaiku ant rankų, kur galima apsistoti, nors prieš tai sutariau, kad „debrakaderyje“ nakvosiu, kilimėlis yra, miegmaišis irgi. Bet iš smalsumo paklausiau. „O iš kur jūs?“- žiūrėdami į rankas, kuriose irklai, paklausė. Taip eilinį kartą pradedi suvokti, kad atsitiktinumų nebūna. „Važiuojam pas mus, mes geri žmonės“,- pakvietė. Sakau, kad ir nebijau. Durys atidarė Mišos žmona, aš jo tyliai klausiu, o kaip ji, nepyks.

„Oi, draugų pas mus pilna, prie didesnio stalo sėsime“. Toliau įvykiai klostėsi, kad vienų tėvai kitą dieną nuplukdė kur man reikėjo, apgyvendino pas draugus ir paskui už kelių parų – atgal. Iki šiol skamba: „Tu turi draugų, visada laukiam“, - pasakoja Ričardas Grigas. Įsikalbėjo. Sužinojo, jog naujojo pažįstamo Mišos tėvai ir protėviai – tai senų, dar carinių laikų tremtiniai, visam laikui apsigyvenę Sibire. Ta pati tremtis, tas pats likimas.

Tik datos skirtingos. Po nakvynės svetinguose Plotnikovų namuose su visais daiktais R. Grigas vėl sėdo į valtį. Laukė Krivliakas – kaimas, kurį 1928 metais įkūrė kolektyvizacijos metu ištremti rusų ūkininkai.
KRIVLIAKE
Lietuvių kančių keliuose Krivliakas – viena skaudžiausių stotelių. Čia 1948 metais ištremta 290 žmonių – 87 lietuvių ūkininkų šeimos, tarp kurių būta ir kaišiadoriečių. Kai sugrįžęs Ričardas Grigas dalį nuotraukų paskelbė socialiniuose tinkluose, iš Rusių kaimo kilusi žurnalistė Elvyra Krilavičiūtė-Žeižienė fotografijoje atpažino kaimo gatvę, kurioje žaidė vaikystėje... Tiesa, iš pradžių ne visi 1948ųjų tremtiniai apgyvendinti Krivliako barakuose.

Dalis jų išvežti į už 7 kilometrų esančią Kureiką kirsti miškų ir tik pabaigę darbus buvo grąžinti į Krivliaką. Pirmieji iš tremties į Lietuvą grįžo 1956aisiais, tačiau kaimo kapinėse liko 49 kauburėliai. Atgimimo metu nemažai palaikų pervežta į gimtinę, tačiau dalis amžiams liko medžių apsuptose kapinaitėse... Priplaukus Krivliaką, sibiriečiai rūpestingai pasiteiravo, kur Ričardas apsistos.

Kaišiadorietis atsakė planuojąs keliauti į „sielsovietą“ ir teirautis, į kurias duris galima pasibelsti. Naujieji bičiuliai nusprendė kitaip – juos pasitikusį šeimos draugą Borisenką paprašė priimti lietuvį savo namuose, o atsisveikindami dar prigrąsino būtinai paskambinti, kai panorės grįžti – atplauks ir pasiims. ...Kai Borisenka „atrakino“ savo namų duris (o iš tiesų – patraukė šluotą, kurią išeidamas užremia duris, į šalį), nustebino pedantiška tvarka ir švara.

Apskritai, pasak R. Grigo, švara Sibire stebino visos kelionės metu, be to, čionykščiai gyventojai ne tik žvejoja ir medžioja, bet ir puoselėja nemažus daržus. Didžiulį daržą prie namų aprodė ir Borisenka.
MAIRONIS SIBIRE
Po trumpos pažinties su naujais laikinais namais, abu su šeimininku patraukė skirtingais keliais: Borisenka – į žvejybą, o R. Grigas – pas lietuvį tremtinių palikuonį Antaną Jaskutį. Ilgokai beldęs į vartelius ir nesulaukęs atsako, ryžosi juos praverti. A. Jaskutį rado už namo – su anūku džiovė nuimtus svogūnus. Pamatęs žmogų iš Lietuvos, Antanas Jaskutis nepaprastai apsidžiaugė, kalbino, klausinėjo.

Žodžiai liejosi ir pakeliui į Krivliako kapines, esančias kaimo pakraštyje. – Krivliake kapinės vienos, bendros visiems. Jose – vieta tremtinių kapams. Juos atpažįsti iš tolo – skiriasi kryžiai, - įspūdžiais dalijasi keliautojas. Eidami nuo kauburėlio prie kauburėlio skaitė lietuviškas pavardes. Keistas jausmas matyti jas čia – taip toli nuo tėvynės. Sustojo prie dar naujo Aldonos Grigonytės-Taparauskienės kapo.

Būtent su ja atvykęs į Sibirą svajojo susitikti. Deja – likimas lėmė taip, kad mūsų žemietė mirė vos prieš kelis mėnesius iki R. Grigo atvykimo... Stabtelėjo prie kapų, kuriuose ilsisi didelė Sodaičių šeima. Krito į akis, kad tai rūpestingiausiai sutvarkyti kapai Krivliako kapinaitėse. Ypač sujaudino užrašas ant Onos Jasilionienės (1895-19490 ir Onos Jasilionytės (1878-1953) antkapinio paminklo – Maironio eilėraščio eilutės:

„Kur bėga Šešupė, kur Nemunas teka, ten mūsų tėvynė graži Lietuva“. Krivliako kapines baigia apaugti galingi medžiai. Laidojant prie kapo sodinti jauni medeliai dabar virtę storakamieniais miško milžinais. Lūžta šakos, sudėtinga tvarkyti. Pavojinga, jei kiltų gaisras, kuris kapinaites galėtų visai sunaikinti... Antanas Jaskutis parodė Aldonos Grigonytės-Taparauskienės namus. Be šeimininkės likusioje sodyboje pasitiko rusų kilmės velionės vyras ir sūnus.

Pasak R. Grigo, jautei, kad sūnui nelabai prie širdies politinės pertvarkos – ilgisi laikų, kai tėvynė buvo viena, ir siuntiniai iš Lietuvos iki Sibiro atkeliaudavo paprasčiau... – Papasakojau sūnui, kad jo mamą gerai prisimena Lietuvoje,
mūsų krašte, ją gerbia. Fotografuotis nenorėjo, tačiau palydėjęs iki vartų parimo ant tvoros ir ilgai lydėjo mane liūdnu žvilgsniu, - susitikimą su tremtinių palikuoniu prisimena Ričardas.
VIENAME KRUVINIAUSIŲ LAGERIŲ
– Nuvežk lietuvį į Sibulono lagerį, - patarė Borisenkai sūnus. Sibulonas iššifravus paraidžiui reiškia „Ypatingos paskirties lagerių Sibiro valdybą“. „Valdyba“ – tai daugybė išsibarsčiusių lagerių nuo Irtyšiaus iki Jenisiejaus.

Sibulono lageriai garsėjo ypatingu žiaurumu. Pavyzdžiui, čia buvo populiari bausmė vadinama „uodeliais“ – išrengtą žmogų pririšdavo prie stulpo ir palikdavo lėtai pribaigti gausiems Sibiro uodams. Apie 1940-uosius lagerius uždarė, tačiau paskui jų prireikė vėl. Lagerio vietovę šiandien žymi čia stovėjusių barakų liekanos.

Nejauku, tarsi oras tebebūtų pritvinkęs kančios... Pavaikščioję po Sibuloną keliauninkai pastebėjo, jog čia lankosi ne jie vieni – tai vienur, tai kitur matė ir ryškias meškų pėdas... Vakarop Borisenka pasisiūlė nuvežti į netoliese esantį Nikulino kaimą, kur taip pat yra palaidota lietuvių tremtinių. Kapai čia, palyginus su Krivliaku, sunykę. Aptiko tik nuvirtusį medinį kryžių ir lietuvišku stiliumi nukaldintą tvorelę.

Visa kita pasiglemžę medžiai ir krūmai. Akivaizdu, jog aplink negyvena niekas iš artimųjų, kapai pamiršti. Krivliake prabėgo dvi su puse paros. Dienomis – kelionės pas tremtinius, kapų lankymas, vakarais – svetingas šeimininkų dėmesys, kuris neužsimiršta iki šiol.

Atgal į Jarcevą pasišovė nuplukdyti pats Borisenka, nors kelionė – gana pavojinga. Vietiniai pasakoja, jog kai netikėtai užeina rūkas, kelias valandas suki vietoje ir niekaip negali surasti kranto. Geriausias susisiekimas su Jarcevu – tik žiemą, kai upę sukausto ledas. Pakeliui Borisenka parodė dabar jau ištuštėjusią gyvenvietę. Čia irgi būta tremtinių kapų, tačiau visus juos nuplovė galingas potvynis. Jarcevo krante – iškart iš pasitikti atėjusios Plotnikovų šeimos glėbį. Susitikimas – lyg po šimto metų nesimatymo, gausūs pietūs. Ir – rytas su visam laikui įsiminusiu raginimu keltis ir eiti tvarkyti tremtinių kapų.

Su tokiais talkininkais tai daryti nebuvo sunku, nors Jarceve tremtinių kapinės smarkiai apaugusios. Kiek spėjo, aplink apipjovė medžius, patvarkė palinkusius kryžius. Nežinia, kada vėl čia užklys tie, kurie galės pasirūpinti – tėvynė ir artimieji už tūkstančių kilometrų... Vietiniai parodė namą, kuriame gyvena nuo Pakertų kilusios tremtinės Vansevičienės šeima. Sodyba adresu Sovietskaja 1 pateko į objektyvą. Atsiglėbesčiavę su svetingais sibiriečiais, išsiskyrė. Krasnojarske Ričardo Grigo laukė Kęstutis Juška, su kuriuo parvažiavo atgal į Lietuvą.
Įspūdžiai dar gyvi. Kaip gyva svajonė sugrįžti į Sibirą dar kartą – kraštą, kuriame, pasak Ričardo Grigo, net laikas bėga kitaip – negali būti nekantrus, skubėti, reikia pasiduoti laiko bei įvykių tėkmei, kuri tave nuneš ten, kur labiausiai reikia.

Krašte, kuriame liko tiek daug pirmą kartą sutiktų, tačiau labai artimais tapusių žmonių. Ne veltui ir E. Krilavičiūtė-Žeižienė, gimusi Sibire, tremtinių šeimoje, parašė: „Sibiriečiai puikūs žmones! Jie kaip atskira tauta, nors šneka rusiškai, bet širdys sibiriečių. Miela, kad mano gimtinėje jauteisi gerai!“ O iš tiesų, nors skambiai pasakyta, Ričardas Grigas Sibire paliko dalelę savo širdies.

Mainais – šimtai foto kadrų, kurie dar nebaigti atrinkti, sudėlioti. Juose – ne vieno šiandieninio kaišiadoriečio tėvų ir senelių, o gal – ir jų pačių gyventos vietos, gelsvas ir švarus Krivliako gatvių smėlis, kuris prieš dešimtmečius biro tremtinių vaikų delnuose. Ačiū tiems, kas globojo nelengvoje kelionėje mūsų žemietį, o jam pačiam – už parvežtą gabalėlį istorijos.

Romualda Suslavičienė

R. Grigo nuotr.

Pabaiga. Pradžia nr. 61 (2263)