Išgydytos ligos, atgautas regėjimas ir tikėjimas – Šilinių atlaidų stebuklai

Šiluvoje baigėsi savaitę trukę Šilinių atlaidai. Įprasta girdėti, kad piligrimai traukia į Šv. Žemę, Fatimą ar Lurdą. Tačiau, kaip dažnai atsitinka, geriausi dalykai esti po nosimi. Šiluva – mažas miestelis šalia Raseinių. Čia jau nuo XVI a. minios traukia švęsti atlaidų. Tačiau vis dar dažnas nežino, kad ši vieta garsėja stebuklais.

Ypatingas apsireiškimas

Nuo XVIII a. Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidai imti švęsti visą oktavą – rugsėjo 8–15 d. Tūkstančiai tikinčiųjų švęsti Švč. Mergelės atlaidų plūsdavo iš visos Lietuvos. Tam nesutrukdė net sovietmetis. Baimė, grasinimai tikinčiųjų širdims būdavo niekis. Nors milicija budėdavo, tačiau kunigai išdalydavo apie 50 tūkst. šv. Komunijų.

Miestelis netoli Dubysos vingių ypatingas tuo, kad būtent čia įvyko vienas pirmųjų Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų Europoje. Tai vienintelis žinomas apsireiškimas, kai Marija kalbėjo kitos konfesijos žmonėms: kalvinų seminarijos rektoriui – bakalaurui Saliamonui Grocijui ir Šiluvos kalvinų katechetui Mikalojui Fierai.

Šiandien prisiliesti prie apsireiškimo galima Apreiškimo koplyčioje. Ji pastatyta pagal tradiciją autentiškoje apsireiškimo vietoje. Akmuo, ant kurio pasirodė Marija, įmontuotas altoriaus papėdėje. Piligrimai turi tradiciją vaikščioti keliais aplink šį altorių, turint kokią nors savo intenciją, maldos prašymą.

Stebuklai

Pirmasis žinomas Šiluvos stebuklas – praregėjęs šimtametis senolis. Tačiau nuo 1646 m. ypatingai malonėmis ėmė garsėti Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas.

P. Bielskis rašė liudijimą apie ausies išgydymo stebuklą: „1927 metų vasarą aš pradėjau sirgti sunkia vidurinės ausies uždegimo liga, kuri tęsėsi iki 1928 m.
pavasario. Tai buvo ilga ir nuobodi liga, kankinusi mane beveik metus. Tame laikotarpy porą sykių gulėjau ligoninėje, bet kadangi gydytojų nuomonės labai skyrėsi dėl ligos prognozės ir operacijos pasisekimo, tai vis laukiau, kas bus toliau.

Liga vis komplikavosi ir gydytojai siūlė man vykti į užsienį, nes Lietuvoje daryti tokią sunkią operaciją esą pavojinga. Bet aš neturėjau tiek lėšų, kad galėčiau vykti į užsienį. Matydamas, kad kitos išeities nėra, nutariau duotis operuoti Kaune. Prieš operaciją, kad Dievas duotų laimingai ją pernešti, pasižadėjau prie progos aplankyti Šiluvą ir užpirkti šv. Mišias Švenčiausiosios Panelės koplyčioje.

Prof. Radzvickas, atidaręs galvoje kaulą ir radęs nepaprastai daug pūlių, labai nustebo ir visi dalyvavusieji operacijoje buvo tos nuomonės, kad manęs gyvo nuo stalo nebenuims… Bet, ačiū Dievui, operaciją labai lengvai pernešiau ir, palyginti, greitai pasveikau, kas visus gydytojus ir mano bendradarbius labai stebino.“

Okupuotos Lietuvos laikotarpis

Marijona Žilinskienė 1960 m. dalijosi savo liudijimu apie išgydytą koją. „Prieš aštuonerius metus pradėjo skaudėti koją. Maniau, kad reumatizmas, kreipiausi į gydytojus. Gydytojai reumatizmo nepripažino, sakė, kad genda kaulas. Išgydyti negalima, reikia koją nupjauti. Visą laiką koja labai skaudėjo, pradėjau šlubuoti, ją atsuko į šoną.

1960 m. rugsėjo 10 d. atvažiavusi į Tytuvėnus traukiniu, ėjau Šiluvon. Einant labai skaudėjo koją. Šiaip taip atėjau. Jau buvo sutemę – bažnyčioje sakė pamokslą. Bažnyčia per naktį buvo atvira. Pailsėjus naktį, ėjau keliais apie altorių, antrą kartą einant, taip suskaudo koją, rodėsi, kad kas kokį medį įrėmė, pagalvojau, kaip aš grįšiu į namus. Ir tada pasijutau geriau, koja nustojo skaudėti.

Neapsakomai džiaugiausi, ėjau keliais apie altorių ir apie bažnyčią, ir apie koplyčią“, – liudijimu dalijosi moteris, kurios koja išgijo, o stebuklas privertė aiktelėti ir kaimynus.

Itin jautri Benedikto Račo istorija, kuomet jo šešiametis sūnus susirgo piktybiniu vėžiu: „Kaune pripažino, kad esąs piktybinis vėžys ir išgydyti nėra vilties. Reikia gydyti, švitinant spinduliais. Taip švitinant, akis tikrai suges, bet gydyti reikia.“ Tuomet tėvai nesutiko rizikuoti akimi, jie meldėsi prie šv. Marijos ir jų Antanukas pagijo.

Šiuolaikiniai stebuklai

Dalia pasakoja, kad į Šilinių atlaidus keliauja nuo 18 m. „Išsilaikiau vairavimo teises. Močiutė turėjo tradiciją į tuos atlaidus važiuoti kasmet, bet tais metais ji sunkiai susirgo. Praktiškai tik gulėdavo patale. Pamaniau, kad norėčiau ją pradžiuginti, ir paklausiau, ko ji labiausiai norėtų. Pamačiau, kad jos akys suspindo. Ji manęs pašnabždomis, tarsi regzdama kokį sąmokslą, paklausė: „Tu jau turi teises?“ Net nesuabejojau, kad reikia močiutę nuvežti į atlaidus Šiluvoje.

Pati į tikėjimą žiūrėjau kaip į močiutės reikalus, bet nesipriešinau. Tėtis padėjo įsodinti močiutę į automobilį, bet jaudinausi, kaip su močiute susitvarkysiu Šiluvoje. Tačiau čia man keli vyrai padėjo pastatyti mašiną. O tuomet ir iškelti močiutę. Močiutė meldėsi prie paveikslo, kad būčiau sveika ir rasčiau gerą vyrą. Aš pradėjau melstis, kaip mokėjau, kad močiutė pasveiktų.

Močiutė pasakojo, kad pradėjo jausti šilumą ir lengvumą kojose. Grįžti namo buvo daug paprasčiau, nes vežimėlio nebereikėjo. Močiutė atsistojo ir savo kojomis grįžo namo. Šis stebuklas vos nesukėlė tragedijos, nes mano tėtis vos negavo širdies smūgio“, – juokavo pašnekovė, kurios tėtis prisėdo ant sofos ir negalėjo atsikelti.

„Močiutės sveikata gerokai pasitaisė, ji vėl galėjo vaikščioti, būti žvali. Gydytojai, žinoma, stebėjosi. Po kokių trijų mėnesių aš sutikau savo dabartinį vyrą. Šiandien močiutės nebėra, bet ji mirė po 12 m., atsiradus naujai ligai“, – pasakojo moteris, kuri tvirtina po stebuklų susigrąžinusi tvirtą tikėjimą.

Apie Švč. Mergelės Marijos užtarimu vykusius stebuklus liudija votai – matomas padėkos ženklas prie paveikslo.

Tačiau ne visi į Šiluvą keliauja dėl stebuklų. Laura pasakoja, kad turi tradiciją kiekvienais metais rugsėjo 7–15 d. ištaikyti dieną atlaidams, tačiau nesitiki stebuklingų malonių. „Girdžiu, kad žmonės patiria įvairių didesnių ar mažesnių malonių. Man nėra taip, kad galėčiau papasakoti kažką ypatingo. Bet siela kažkaip palengvėja, pašviesėja. Man šie atlaidai patys brangiausi iš vykstančių Lietuvoje. Negaliu paaiškinti, kodėl taip yra, bet man gera čia būti. Ir smagi tradicija. Keliauju čia su draugėmis. Na, gerai. Negaliu sakyti, kad visai nieko nesitikiu. Žinoma, visada pasimeldžiu savo trokštamų dalykų. Dar nesu jų gavusi, bet jaučiu Švč. Mergelės prisiglaudimą“, – trumpai savo istorija dalijosi piligrimė Laura.

Šiandien, rugsėjo 15 d., – padėkos diena. Atlaidų metu yra galimybė atlikti išpažintį arba turėti dvasinį pokalbį su dvasininku, vyks Švč. Sakramento adoracija, katechezės, Rožinio malda, Kryžiaus kelio apmąstymai.

Pranešimas spaudai