Išeivijos rašytojas: „Tony mirė, nuo šiol aš būsiu Antanas“

Kokias pasakas jums sekdavo vaikystėje? Apie gero būdo našlaitėlę, apie princesę, pametusią kurpaitę, o gal apie darbštų paršelį ir ne tokius darbščius jo brolius? Kanadoje gimusiam ir augusiam rašytojui Antanui Šileikai pasakų pasaulis iki šiol asocijuojasi su Lietuva – prisiminimais apie gimtąjį kraštą dalydavosi jo tėvai. Savo romanus A. Šileika rašo anglų kalba, bet visuomet – apie Lietuvą.

„Na, vaikai, palinksniuokit“

Užkalbintas A. Šileika prabyla taisyklinga lietuvių kalba. „Namuose susėsdavome prie stalo: aš, broliai, tėvai. Su tėvais kalbėdavau lietuviškai, į brolius kreipdavausi angliškai. Vaikystėje lietuvių kalba buvo simbolinė, išeiginė“, – prisimena. Lietuvių kalbos žinias A. Šileika tobulino ne tik tėvų namuose, bet ir šeštadieninėje lietuvių mokykloje. Prisipažįsta, kad ją lankyti buvo tikra kančia: „Važiuojame į mokyklą, tėvas sako: „Na, vaikai, palinksniuokit.“ Pasižiūrime pro langą, kiti vaikai žaidžia, o mes turime linksniuoti...“

Neapsikentęs mokslams „švaistomo“ šeštadienio, būsimasis rašytojas retsykiais pabėgdavo iš pamokų. Tiesa, dabar supranta, kodėl tėvai vertė eiti į šeštadieninę lietuvių mokyklą – ją lankė ir du A. Šileikos sūnūs, puikiai kalbantys gimtąja senelių kalba.

Žmonės iš niekur

A. Šileikos viešnagė Šiauliuose – neatsitiktinė. Iš šio krašto kilę rašytojo tėvai, kurie Antrojo pasaulinio karo metu pabėgo į Vakarus. „Apsigyvenome Toronto priemiestyje, emigrantų ir darbininkų rajone. Lietuvių buvo mažai – tik 12 šeimų. Tuo metu Lietuva neegzistavo žemėlapyje. Mes buvome žmonės iš niekur“, – sako A. Šileika.

Lietuviško kraujo turinčiam, Kanadoje gimusiam ir gyvenančiam jaunuoliui nebuvo lengva suvokti savąjį identitetą. „Tais laikais, kai augau, Kanada buvo prisirišusi prie senosios Britų imperijos. Jaučiau, kad ir aš jai priklausau. Buvau tikras anglofilas. Skaičiau Artūro Konano Doilio „Šerloką Holmsą“, citavau Dylaną Tomasą, o karalienė Viktorija buvo mano karalienė. Kartą apsilankiau pas draugą, kurio močiutė buvo tikra anglė. Ji pasižiūrėjo į mane ir sako: „Oj, koks gražus berniukas. Kaip gaila, kad jis kitatautis.“ Tie žodžiai man buvo kaip peilis į širdį“, – pasakoja A. Šileika.

Vietoje radijo imtuvo – tėvų pasakojimai

Tuo pat metu rašytojo šeimoje netilo istorijos apie Lietuvą. „1960-aisiais tėvai sugalvojo pastatyti vasarnamį. Iš ko nusipirkti žemės – turėjo, bet statyti reikėjo patiems. Kiekvieną savaitgalį važiuodavome į statybas. Mašinoje nebuvo radijo imtuvo, jis kainavo gal 100 dolerių, o mano tėvas buvo ypač skūpus žmogus. Sakė: „Kam tas radijas, jeigu nori, prašau, dainuok“, – prisimena A. Šileika.

Tad vietoje muzikos kelionėse skambėdavo tėvų pasakojimai. Kartais realūs – kaip su arkliu ir vežimu jie bėgo į Vakarus, kartais mistifikuoti – kaip A. Šileikos močiutė kovojo su velniu. Jaunuoliui tokios istorijos kėlė ir susižavėjimą, ir pavydą. „Atrodė, kad mano tėvų gyvenimas – įdomesnis negu mano“, – sako rašytojas.

Ypatingi jam atrodė ne tik pasakojimai iš tėvų praeities, bet ir jų gyvenimo emigracijoje epizodai.

„Mano motinos sesuo, teta Janė, buvo labai graži. Turėjo daug gerbėjų, kurie nešdavo gėlių ir šokolado. Vieną dieną mūsų namuose atsitiko kažkokia santechnikos nelaimė. Mano tėvas niekados nemokėdavo už paslaugas du kartus. Jo devizas: pirmą kartą sumokėjai, pasižiūrėjai, kaip daro, antrą kartą darai pats. Dar mano tėvas stengdavosi išnaudoti kiekvieną situaciją kaip tik įmanoma. Todėl jis pakvietė vakarienės vieną iš tų vyrų, kuris buvo įsimylėjęs tetą Janę. Tai buvo santechnikas Petras. Geras, nuoširdus, bet labai apkūnus žmogus. Petras atsinešė butelį degtinės. Pavalgė vakarienę, išgėrė su tėvu, pakalbėjo, kad moterų nesuprasi, ir nuėjo taisyti tualeto. Tualeto kambarys – labai mažas. Petras pasilenkęs kažką žiūrinėja, o mano tėvas, prisispaudęs prie jo, stebi, kad kitą kartą galėtų sutaisyti pats. Aš irgi viską stebiu iš koridoriaus. Petras – labai kantrus žmogus, bet galų gale ir jam įgriso: vietos nėra ir dar Šileika prisispaudęs. „Na, žinai, ką tu čia darai? Pasi-trauk!“ – pykteli Petras. O mano tėvas ramiai atsako: „Aš juk tave saugau. Jeigu krisi į tualetą, griebsiu už kojos ir trauksiu lauk!“ Man, vaikui, tai buvo fantastiškas humoras“, – šypsosi rašytojas.

Knyga apie partizanus Kanadoje tapo sensacija

Humoristiški ir kiek ironiški pasakojimai apie lietuvių emigrantų šeimą Kanadoje sugulė į A. Šileikos knygą „Pirkiniai išsimokėtinai“ – tai buvo antrasis rašytojo romanas. Pirmąjį jis išleido palyginti vėlai – jau įkopęs į penktąją dešimtį. A. Šileika pasakoja, kad rašymą teko atidėti dėl Lietuvos. 1987 m. jis lankė lituanistikos kursus Vilniuje, kelerius metus bandė įtikinti Kanados valdžią pripažinti Lietuvos nepriklausomybę: rašė straipsnius, kalbėjo per radiją ir televiziją.

„Gyvenau tarp Lietuvos ir Kanados. Šis gyvenimo tarpsnis buvo labai audringas. Po jo reikėjo ramybės, kad galėčiau pradėti rašyti“, – sako A. Šileika.

Ketvirtasis rašytojo romanas „Pogrindis“, pasakojantis apie partizanus, Kanadoje sukėlė nemažą susidomėjimą. „Čia niekas nežinojo apie Lietuvą, apie pokarį, apie rezistencines kovas. Todėl, kai parašiau knygą apie Lietuvos partizanus, tai buvo kažkokia sensacija. Maža sensacija“, – patikslina A. Šileika.

Šios ir dar dvi rašytojo knygos buvo išverstos į lietuvių kalbą. „Pirkiniai išsimokėtinai“ netgi pretendavo į Metų knygos titulą 2015 m. A. Šileika sako, kad niekuomet neturėjo tikslo leisti knygas Lietuvoje: „Aš netgi truputį to bijojau. Juk apie Lietuvą rašiau iš savo fantazijos, o ne iš tikro gyvenimo. Galvojau, kad lietuviai sakys: „Štai – atėjo kanadietis ir bando mums kažką papasakoti.“ Bet buvo atvirkščiai – mane priėmė labai šiltai. Skirtingai nuo Kanados, Lietuvos literatūrinė kultūra yra labai aukšto lygio. Knyga čia vis dar svarbi. Prisimenu, kaip Knygų mugėje Leonidas Donskis pristatė savo aforizmų knygą. Salėje buvo šimtai žmonių. Kanadoje į aforizmų knygos pristatymą ateitų autoriaus žmona, brolis, keli draugai. Kanadoje man apskritai visi pavydi, nes galiu pabūti ten, kur žmonės vis dar skaito knygas.“

A. Šileikos knygos verčiamos ne tik į lietuvių, bet ir į kitas kalbas. Pavyzdžiui, kinų. „Taip išeina, kad kinai skaito apie lietuvių emigrantų gyvenimą Kanadoje“, – linksma gaida pokalbį užbaigia rašytojas.