Iš vaikystės prisiminimų

Tai yra Etaplius.lt skaitytojo nuomonė, už kurios turinį redakcija neatsako.

Vis garsiau ir garsiau pradėjo girdėtis karo mūšių aidai. Žmonių daugumai pasidarė neramu. Pradėjo sklisti įvairūs pasakojimai, kaip žiauriai elgiasi rusų kareivija su civiliais. Viena tokia moteris, kiek prisimenu, Kodienė, kuri gyveno netoli plento prie vieškelio atėjo ir pripasakojo tokių baisumų, kad visiems, kas klausėsi akys padidėjo du kartus. O tai iš baimės. Pasakojo kaip kariai pjausto žmones ir dar ne bet kaip, bet antromis pielų pusėmis, kad daugiau kankintųsi.

Vokiečių kariuomenė ir keliais, ir per laukus pradėjo žygiuoti vakarų link. Vienas Bazilionų gyventojas pasakė, kad pilnu tempu bėga svastikiniai ir sparčiai artėja raudonžvaigždžiai. Kaimynai pradėjo kasti apkasus. Štai Mekių kaimo kaimynas Joniškis Juozas pradėjo kasti apkasą prie galo daržinės nuo miestelio pusės. Pradėjo kasti apkasą ir tėtis. Kasė didelę duobę šalia namui pradėtų pamatų. Kada iškasė, tai nešė balkius iš štabelių kurie buvo skirti namo statybai ir klojo ant apkasui skirtos duobės. Išklojęs vieną eilę, ant jų klojo šiaudus, tada apkasė žemėmis. Ant jų viršaus, vėl balkiai, šiaudai ir vėl žemės. Taip padarė tris eiles. Įėjimas į apkasą buvo zigzaginis. Mat jeigu kulka atskristų, tai negalėtų būnančių apkase kliudyti, bet įsmigtų į apkaso vingį. Mama sunešė patalus, padarė miegojimui gultus.

O tam, kad nebūtų tamsu, tai uždegė taip vadinamą liktarną. Dieną vaikščiojome lauke, o nakčiai eidavome miegoti į apkasą. Tėtis prie namo, kur gyveno, skiedryno vietoje iškasė nemažą duobę, įleido didelę skrynią, sudėjo geruosius rūbus, išausto milo ritinį ir apdėjęs šiaudais užkasė. Paskui parvežė žabų ir apkrovė, taip sakant, uždengė skiedryną. Visa tai slėpė nuo stalininių karių, nes daugiausiai buvo žinoma, kad kareiviai užsiima vagystėmis. Dar vienas kitas žmogelis bandydavo pakelti žmonių nuotaiką aiškindamas, kad vokiečių kariuomenė kaupia jėgas ir raudonuosius nustums.

Vieną rytą įšėję iš apkaso pamatėme daug pribarstyta lapelių, taip vadinamų proklamacijų. Juose buvo raginama visus miesto gyventojus palikti Šiaulius, nes miestas bus bombarduojamas tris naktis. Atėjus nakčiai, prasidėjo daugybės lėktuvų ūžimas, o virš Šiaulių prikabino apšviečiamų lempų. Staiga tėvas griebė mane, apsupo į užklotą, o mama brolį, mat mes dar buvome tik du vaikai ir tekini bėgome į alksnyną, kuris augo mūsų žemės dauboje. Girdėjosi duslūs ir smarkūs bombų sprogimai ir kulkosvaidžių iš naikintuvų papliūpos. Iš po pirmos nakties bombardavimų, pamatėme, kaip po porą arklių pakinkytų į ratus išvažiavo Bazilionų policija ir kiti vokiškos valdžios darbuotojai. Išvažiuodami visiems mojavo ir visu balsu šaukė, kad išvažiuoja tik neilgam. Moterys, visa tai matydamos, daugiausiai verkė. Šiaulius bombardavo dar dvi naktis.

Prisimenu, iš po antros nakties bombardavimo atėjo Smilgiavičius ir stebėjosi, kam tie rusai griauna miestą, juk vokiečiai jį paliko. Kalbų tada sklido įvairių. Buvo kalbama, kad vokiečiai vėl išvarė rusus iš miesto, o šitie vokiečius. Po visų tų bombardavimų kaip ir viskas aprimo. Dar nubėgęs prie pušelių ant Deglės upelio kranto pamačiau einant nuo Bazilionų būrelį vokiečių kareivių. Jie nuėjo į Vaitiekaus mišką ir daugiau jų nebemačiau.

Kelios dienos buvo ramios, tik štai mama labai nustebo, kai ryte išėjusi prie Bazilionų kapinių pamatė pristatyta kažkokių pagalių. Tėtis pasižiūrėjo į mamą liūdnomis akimis ir paaiškino, kad tie pagaliai, tai rusų zenitinė artilerija. Kad dabar reikia laukti pasirodant ir pačių kareivių. Prasidėjo nežinomos ateities gyvenimas. Pasirodė ir pirmas stalininis kareivis, kiek prisimenu su ūsais. Mama labai išsigando. Kareivis priėjo šautuvą užsikabines prie tėtės ir pasisveikino paduodamas jam ranką. Tėtis mokėjo lenkiškai ir rusiškai. Po trumpo pokalbio tėtis mamai pasakė, kad kareivis nori pieno. Taigi mama tuojau čiupo ąsotį su pienu ir pripildė kareivišką baklagę. Tai šį kartą tiek.