Iš užsienio grįžusių vaikų ugdymas Šiaulių miesto mokyklose: sunkumai ir pasiekimai

Pastaraisiais metais iš užsienio į Lietuvą kurti gyvenimo grįžtančių emigrantų srautai vis didėja. Tai tampa iššūkiu ir ugdymo įstaigoms, mat emigrantų vaikai į Lietuvos mokyklas kartais ateina net nemokėdami kalbėti lietuviškai. Augę kitoje kultūroje, kitakalbėje aplinkoje, jie ne tik sunkiai adaptuojasi Lietuvos mokyklose, bet ir susiduria su ugdymosi sunkumais. Ekspertai sako, kad tokiems vaikams reikalinga kompleksinė pagalba – vieningai dirbti turi tiek pedagogai, tiek logopedai, tiek ir patys tėvai. 

Šiaulietė Joana su vyru ir septynmete dukra Arūne iš Didžiosios Britanijos grįžo pernai pavasarį. Svečioje šalyje šeima praleido penkerius metus – išvažiavo, kai dukra buvo dar kūdikis. Mergaitė ten daug laiko praleisdavo anglakalbėje aplinkoje: bendraudavo su angliškai kalbančiais vaikais, lankė vietinę ugdymo įstaigą. Nors namuose artimieji su ja bendraudavo lietuvių kalba, mergaitė dažniau jiems atsakydavo angliškai. Tad grįžimas į Lietuvą tapo iššūkiu tiek mergaitei, tiek visai šeimai, galiausiai ir ugdymo įstaigai, kurią ji lanko. 

„Dukra šiemet pradėjo lankyti pirmąją klasę Šiaulių Dainų progimnazijoje. Dar pavasarį įspėjau mokytoją, kad mes grįžę, kad dukra sunkiai kalba lietuviškai. Buvo paskirtas logopedas. Po pirmojo susitikimo jis konstatavo, kad dukros labai skurdus žodynas, ji nežino net elementarių lietuviškų žodžių.  Dar sunkiau jai sekėsi priskirti žodžius tam tikroms kategorijoms, tarkim, ji nežinojo, kas yra avalynė, kad yra ir daugiau apavo pavadinimų, ne tik batai. 

Visgi sudėtingiausia yra tai, kad dukra mąsto angliškai: ji neturi lietuvių kalbos sistemos, nederina linksnių, jos žodžiai sakinyje yra padriki. Ji sako „Aš paukštis nebijo. Paukštis man bijoti“ (Aš paukščio nebijau. Paukštis manęs bijo. Aut. pastaba)“, – pasakojo septynmetės mama.

Grįžusių iš užsienio daugėja

Statistika rodo, kad tokių vaikų kaip Arūnė, kurie grįžta į Lietuvą iš užsienio ir pradeda lankyti lietuvišką mokyklą, tik daugėja. Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyriaus duomenimis, šiais mokslo metais Šiaulių miesto mokyklose mokosi 82 iš užsienio šalių grįžę arba atvykę mokiniai. Šis skaičius yra kone dvigubai didesnis nei pernai (43). 

„Mokiniai atvyko iš įvairių šalių: Ukrainos, Baltarusijos, Turkijos, Rusijos, Italijos, Ispanijos, Olandijos, Švedijos, Danijos, Vokietijos, Estijos, Norvegijos. Iš Didžiosios Britanijos atvyko 28, iš Airijos – 15 vaikų. Yra 2 mokiniai iš Irako“, – pasakojo Švietimo skyriaus vyr. specialistė Danguolė Teišerskienė.

Šiuo metu Šiauliuose yra penkios  mokyklos, įtrauktos į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ir programos „Kurk Lietuvai“ geriau pasirengusių priimti į Lietuvą atvykstančius / grįžtančius vaikus mokyklų tinklą. Tai „Sandoros“ progimnazija, „Medelyno“ progimnazija, Didždvario gimnazija, Simono Daukanto gimnazija ir „Santarvės“ gimnazija“. 

Teikiama kompleksinė pagalba

Visgi kur mokysis jų vaikas, sprendžia patys tėvai. Jie ne būtinai turi rinktis geriau pasirengusių tinklui priklausančią ugdymo įstaigą, vaikas gali lankyti ir bet kurią kitą bendrojo ugdymo mokyklą pagal šeimos gyvenamąją teritoriją. Tad priimti iš užsienio grįžusį vaiką turi būti pasiruošusi kiekviena mokykla. 

Šiaulių Rėkyvos progimnazijos direktoriaus pavaduotojos ugdymui Rimo Vitkauskienės teigimu, mokykloje šiuo metu mokosi 3 iš užsienio grįžę mokiniai. Mokykla turi sudariusi individualios pagalbos teikimo mokiniams, kurie yra grįžę iš užsienio, planą. Jame yra surašytos visų specialistų veiklos: logopedo, socialinio pedagogo, spec. pedagogo, klasės vadovo. Bendraujama su tėvais, dedamos visos pastangos, kad vaikams  būtų suteikta reikalinga pagalba. 

„Viena mergaitė pas mus mokosi jau antrus metus. Ji čia atėjo į trečią klasę, dabar yra ketvirtokė. Ir du vaikai iš vienos šeimos – jie grįžo pavasarį. Berniukas atėjo į trečią klasę, o mergaitė šiuo metu yra pirmokė. Berniukui sekasi geriau, nes jis vyresnis, daugiau su tėvais bendravo lietuviškai. O mergaitei sunkiau. Ji nesimokė lietuviškoje mokyklėlėje, jos lietuvių kalbos žinios yra skurdokos. Su šia mergaite papildomai dirba mokytoja ir logopedas. Dabar jau šiokia tokia pažanga yra.

Adaptacija klasėje pakankamai gera, nes mūsų mokykloje klasės mažos, bendravimas šiltas. Kad vaikas jaustųsi gerai tiek mokykloje, tiek namuose, nekompleksuotų dėl savo dvikalbystės, teikiamos konsultacijos, pagalba ir rekomendacijos,“, – sakė Šiaulių Rėkyvos progimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui. 

Grįžusių mokinių kalbinei integracijai – atskiras tyrimas

Reaguojant į padidėjusį grįžtančiųjų emigrantų mastą, 2018–2019 metais parengtas grįžusių iš užsienio mokinių kalbinės integracijos tyrimas, kurį atliko Lietuvių kalbos instituto mokslininkės, mokyklinės lituanistikos tyrėjos Nida Poderienė ir dr. Aurelija Tamulionienė. 

Grįžusių mokinių integracijos tyrime dalyvavo 86 mokiniai, grįžę iš 19 valstybių (didžioji dalis – iš anglakalbių šalių), besimokantys Šiaulių, Kauno, Klaipėdos, Druskininkų, Panevėžio ir Vilniaus mokyklų 3–8 klasėse. 

„Tyrimu siekta išsiaiškinti, kokie veiksniai lemia spartesnį grįžusių vaikų lietuvių kalbos pasiekimų augimą, todėl tyrimas apėmė tokius aspektus, kaip vienos kalbos pasirinkimas kitų kalbų atžvilgiu, lietuvių kalbos mokėjimas ir mokymasis, nuostatos dėl lietuvių kalbos vertės, skaitymo įpročiai, savijauta mokykloje ir kt. 

Remiantis interviu su tyrime dalyvavusiais mokytojais ir mokiniais aiškintasi, kiek laiko trunka kalbinė, kultūrinė adaptacija, kas grįžusiems mokiniams ne tik pirmus, bet ir antrus, trečius metus kelia daugiausia iššūkių“, – apie tyrimą pasakojo viena iš projekto bendraautorių Nida Poderienė. 

Žodis grįžę tik sąlyginis

Pradėdama pokalbį, mokslininkė pabrėžė, kad žodis grįžę tinka ne visiems į Lietuvą parvykusiems emigrantų vaikams. Dalis jų gimė ir augo emigracijoje, apie Lietuvą žinodami tik tiek, kiek pasakojo jų artimieji. Tokie vaikai dažnai ir mąsto nelietuviškai, jų pasaulėvaizdis susiformavęs kita kalba. 

„Daliai vaikų, ypač tiems, kurie gimė užsienyje arba ankstyvoje vaikystėje į jį išvyko, Lietuva, skirtingai nei jų tėvams, yra naujas kraštas, su kuriuo nesieja emocinis ryšys, prisiminimai ir patirtys. 

Atvykdami į Lietuvą jie palieka šalį, kurioje augo, kuri juos formavo kalba, gyvenimo būdu, tradicijomis, palieka draugus, mokyklą, jiems įprastą aplinką. Visi grįžę vaikai, kalbėdami apie save, pasakojimą skyrė į dvi dalis – gyvenimą kitoje valstybėje ir gyvenimą Lietuvoje, dažnai pastebėdami, kad čia viskas kitaip“, – sakė N. Poderienė. 

Pasak mokslininkės, vaikų santykis su lietuvių kalba dažnai priklauso ir nuo tėvų indėlio, požiūrio į lietuvių kalbą. Tyrimas parodė, kad tie tėvai, kurie patys jautė stiprų ryšį su Lietuva, gimtąja kalba, planavo grįžti ir kurti gyvenimą čia, stengėsi, kad jų vaikai išmoktų lietuviškai kalbėti ir skaityti. 

„Kiekvieno vaiko situacija yra skirtinga. Šeimos gyvenimo aplinkybės, tėvų nuostatos dėl gimtosios kalbos, tautinės tapatybės išlaikymo, ateities planai grįžti į Lietuvą sąlygojo vaikų kalbinę aplinką, jų kalbinį ugdymą. Vieni vaikai mokėsi lietuvių kalbos namuose, lankė lituanistines mokyklėles arba tėvų buvo mokomi namuose skaityti, rašyti lietuviškai, kiti namuose bendravo lietuviškai, bet skaitė, rašė  kita kalba. 

Iš tyrime dalyvavusių vaikų dalis puikiai kalba lietuviškai ir jiems tereikia padėti užpildyti spragas, kitų lietuvių kalba pasyvi – jie supranta lietuviškai, bet nekalba, treti visai nemoka lietuvių kalbos, nes augdami mišrioje šeimoje namuose kalbėjo tik gyvenamosios šalies kalba“, – pasakojo N. Poderienė.

Adaptacija ne visada lengva

Mokslininkė pabrėžia, kad iš užsienio grįžę vaikai ne visada lengvai pritampa Lietuvos mokyklose. Jų adaptaciją apsunkina kalbos barjeras, ugdymosi sunkumai, kuriuos dažnai lemia nepakankamas lietuvių kalbos mokėjimas. 

„Yra atlikta nemažai tyrimų apie  grįžusių iš užsienio vaikų socialinę adaptaciją. Kaip vieną iš esminių grįžusių vaikų  integraciją Lietuvoje lemiančių veiksnių mokslininkai pažymi lietuvių kalbos gebėjimus, nes pradėję lankyti mokyklą vaikai turi ne tik prisitaikyti prie jiems naujos ugdymo sistemos, bet ir visų dalykų mokytis lietuvių kalba, suprasti, ką mokytojai aiškina, spėti užsirašyti, atlikti užduotis.

Klausiami, kas buvo sunkiausia, pradėjus lankyti lietuvišką mokyklą, dauguma mokinių pažymėjo, kad didžiausių sunkumų patyrė dėl nepakankamo lietuvių kalbos mokėjimo. Mokiniams stigo žodyno išteklių, kad suprastų, ką aiškina mokytojai, sunkiai sekėsi išreikšti mintis lietuviškai, tai, ką norėjo pasakyti, jie stengėsi išversti į lietuvių kalbą. 

Mokiniai pasakojo, kad pirmus metus per istorijos, gamtos mokslų pamokas nespėdavo pasižymėti svarbiausių dalykų, konspektuoti, nes nesuprato greito mokytojų aiškinimo, dalies žodžių, jie nespėjo rašyti tokiu pačiu tempu, kaip ir bendraamžiai“, – pasakojo N. Poderienė.

Dažnai vaiko sėkmė mokykloje lemia ir tėvų apsisprendimą vėl palikti Lietuvą ir grįžti į svečią šalį. Mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad viena iš keturių  svarbiausių pakartotinės emigracijos priežasčių yra ta, kad grįžusių emigrantų vaikai nepritampa Lietuvos ugdymo sistemoje. Matydami, kad vaikui per sunku pritapti lietuviškoje mokykloje, tėvai atsisako minties čia kurti savo šeimos ateitį ir grįžta ten, kur jų vaikas jautėsi geriau.

Iššūkis pedagogams

Pasakodama apie tyrimo metu aplankytas mokyklas ir pedagogų požiūrį į iš užsienio grįžusius vaikus, N. Poderienė pabrėžia, kad pasitaiko visko, atvejai labai skirtingi. Čia ji pamini pavyzdį, kai vienoje mokykloje mokytoja tik po pusės metų suprato, kad jos pamokose vaikas tyli ne todėl, kad yra specialiųjų ugdymosi poreikių mokinys, o todėl, kad nesupranta lietuviškai.

Bet ne visos patirtys tik neigiamos, esama ir gražių pavyzdžių. Visgi čia labai svarbus lieka ugdymo įstaigos požiūris į iš užsienio grįžusius vaikus, pedagogų pasirengimas dirbti su tokiais mokiniais, pagalba ne tik mokytis lietuvių kalbos, bet ir įsilieti į klasės kolektyvą, mokyklos bendruomenę. 

„Vienoje mokykloje grįžęs iš Airijos ketvirtokas pasakojo, kad mokytoja padėjo susipažinti su bendraklasiais, ir dabar jis turi daug draugų, kitoje mokykloje mokytoja, kalbėdama apie grįžusį vaiką, konstatavo, kad jam nesiseka bendrauti su klasės mokiniais, neturi nė vieno draugo. Toje pačioje mokykloje kita mokytoja, kalbėdama apie darbo su grįžusiais patirtis, pažymėjo, kad grįžę vaikai labai pozityvūs, pasižymi savitomis įžvalgomis, platesne kultūrine užsienyje įgyta patirtimi. 

Svarbiausia, ko reikia pradėjusiems lankyti mokyklą iš užsienio grįžusiems vaikams, –  padėti jiems susikurti ryšius su bendraamžiais, kad jie jaustųsi savi, klasės bendruomenei priklausantys. Anglų kalbą mokantys grįžę vaikai mokykloje susikalba anglų kalba, bet nemokantiems lietuvių kalbos grįžusiems iš neanglakalbių šalių vaikams dėl kalbos barjero sunku įsilieti į klasės gyvenimą, susirasti draugų. Tokie vaikai patiria ir kalbinę, ir socialinę atskirtį“, – sakė N. Poderienė.

Pagelbėtų intensyvus kalbos mokymasis prieš mokyklą

Mokslininkė pažėrė kritikos ir įprastai taikomai praktikai, kai grįžęs iš užsienio menkai lietuviškai  kalbantis vaikas iš karto yra atvedamas į tą pačią klasę, kurioje mokosi Lietuvoje gimę ir užaugę vaikai. Esą tokia praktika nėra gera, nes vaikui pirmiausia reikia gilinti lietuvių kalbos žinias, o tik po to mokytis konkretaus dalyko drauge su bendraamžiais.

„Grįžę iš užsienio vaikai dažnai yra didesnių kalbinių poreikių vaikai. Jiems reikia pritaikyti mokymo medžiagą ir užduotis, kad atitiktų jų mokomojo dalyko gebėjimus ir kalbos mokėjimo lygį. Visi grįžusį vaiką mokantys mokytojai  yra ir jo lietuvių kalbos mokytojai, nes moko dalyko sąvokų, moko dalykui būdingos kalbinės raiškos. Šiems mokiniams reikia intensyviai papildomai mokytis lietuvių kalbos.

 Įprasta praktika, kai grįžę mokiniai iš karto mokosi su bendraamžiais neįgijus pakankamų lietuvių kalbos gebėjimų, lemia tai, kad vaikai nepajėgia dėl kalbos sunkumų mokytis pagal savo gabumus. Todėl būtų daug naudingiau šiems vaikams prieš pradedant lankyti mokyklą ir bent pirmus tris mėnesius intensyviai mokytis lietuvių kalbos išlyginamosiose grupėse ir tik po to lankyti pamokas kartu su bendraamžiais“, – sakė N. Poderienė. 

Baigdama pokalbį, mokslininkė pabrėžė, kad labai svarbu siekti, jog vaikas pasitikėtų savimi ir mokykloje gerai jaustųsi. Įprastai vaikai labai imlūs, bendraudami su bendraamžiais jie gana sparčiai prisitaiko ir praturtina savo lietuvių kalbos žodyną, tad jei vaikas jaus šeimos, mokytojo palaikymą, jam šis etapas bus kur kas lengvesnis. 

„Mokytojai, dirbantys su grįžusiais vaikais, pažymi, kad užsienyje namuose vartojusių lietuvių kalbą mokinių adaptacija lietuviškoje mokykloje dažniausiai trunka nuo trijų mėnesių iki pusės metų. Adaptacijos trukmei įtakos turi šeimos ir mokytojų parama.

Lietuviška kalbinė aplinka padeda vaikams sparčiai gausinti savo lietuvių kalbos žodyną, palaipsniui įgyti skaitymo, rašymo įgūdžių. Svarbu, kad vaikai vertintų lietuvių kalbą kaip savo gimtąją kalbą, pasitikėtų savimi, nebijotų daryti klaidų“, – sakė N. Poderienė. 

Parengta bendradarbiaujant su VLKK. Publikaciją remia Kalbos komisija iš Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.